Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) kovo pradžioje pakilo uždanga su nekantrumu lauktos premjeros. Retas mūsų nėra skaitęs Alexandre'o Dumas istorinės nuotykių novelės "Grafas Montekristas" – jos herojaus Edmono Danteso gyvenimo ir likimo vingiais skaitytojai keliauja jau 170 metų. Ir ne tik jie.

Pasaulinių premjerų dešimtuke

Istorinių faktų ir asmenybių atspindžiais, rašytojo fantazijos sukurtų herojų ir jų likimų posūkiais intriguojantis siužetas tapo eilės ekranizacijų pagrindu. A.Dumas kūrinys atgimė teatrų scenose, suskambo įvairių autorių miuziklais ir roko operomis.

Šią Prancūzijoje, Italijoje, Viduržemio jūros Elbos ir Monte Kristo salose XIX a. pirmoje pusėje vykstančią istoriją prieš penkerius metus miuzikle įkūnijo amerikiečių kompozitorius Frankas Wildhornas ir Jackas Murphy, parašęs libretą ir dainų tekstus (juos į lietuvių kalbą išvertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė).

Pasaulinė premjera įvyko vokiečių kalba 2009 m. Šveicarijoje. Jos sėkmė davė impulsą pasklisti miuziklui po pasaulį – vos po metų "Grafas Montekristas" jau skambėjo Seulo, dar po poros – Vokietijos miestų Leipcigo ir Teklenburgo scenose, prieš pusmetį – Tokijuje.

Šioje garbingoje pasaulinėje pastatymų estafetėje KVMT pastatytas spektaklis, praėjus tik penkmečiui nuo šio miuziklo gimimo, užima reikšmingą poziciją, aplenkdamas originalųjį angliškąjį miuziklo variantą, planuojamą kitų metų pradžiai JAV Jutos valstijoje.

Sodri muzika ir siužetas

Miuziklas turtingas emocingų ir melodingų baladžių, leidžiančių solistams atskleisti platų vokalo išraiškos spektrą. Muzikoje netrūksta ir ansamblių – skirtingo charakterio duetų, tercetų. O choro numeriuose gausu epizodų, suteikiančių galimybių pasireikšti atskirų choristų soluojančiam vokalui.

Orkestro partitūra pulsuoja nuotaikingais ritmais, susijusiais su veiksmo aplinka, – Italijos vaizdus lydi tarantela, Paryžių – valso miuzetės intonacijos. Nuotaikingi, tiek lyriški, tiek dramatiški epizodai keičia vienas kitą, užsimiršti neduoda iš pirmųjų taktų vis sugrįžtanti grėsminga "likimo" tema. Sinkopėmis sulaužytas ritmo piešinys neleidžia liūdėti ar nuobodžiauti nei klausytojams, nei atlikėjams, reikalaudamas iš jų tikslaus ritminio ansambliškumo, nors trumpam atsipalaidavus baudžiančio muzikine sumaištimi.

Dinamiškai vystosi ir veiksmas scenoje – juk užsibrėžus nuosekliai papasakoti istoriją, telpančią į kelis dešimtmečius, lūkuriuoti nėra kada. Miuziklo siužete paliekami tik esminiai A.Dumas novelės epizodai, atsisakant kai kurių personažų ar juos keičiant, tačiau išsaugant svarbiausias kūrinio mintis – tikėjimą meile ir vilties patvarumą, niekšybių atskleidimą ir teisingumo siekį, svyravimus tarp keršto ir atleidimo.

Įvykių prisodrinti Edmono Danteso istorijos dešimtmečiai sutalpinami į pustrečios valandos spektaklį. Du veiksmai dalija laikotarpį į dvi skirtingas dalis, kuriose ryškus pokytis – Edmonas pirmojoje dalyje, nuo jo sužadėtuves nutraukusio įkalinimo Ifo pilyje iki pabėgimo iš jos, ir jo, tapusio grafu Montekristu, – antrojoje. Šis pokytis reikalauja transformacijos ir iš atlikėjų.

Herojus ir niekšeliai

Pagrindinį Edmono – Grafo Montekristo vaidmenį kuria net trys atlikėjai – skirtingo vokalo ir charakterių, tad ir pagrindinis veikėjas kiekvieno jų kuriamas kitaip.

Jeronimo Miliaus Edmonas ryškus kontrastais ir kaita iš patiklaus jaunuolio į ekspresyvų, tačiau dvejonių valdomą, labiau atleidžiantį nei kerštaujantį grafą. Šis J.Miliaus vaidmuo teatro scenoje – nebe pirmas, atskleidęs ne tik turtingas jo vokalo išraiškos galimybes, bet ir neprastus artistinius gebėjimus miuziklo žanre, kuriame vokalas gretinamas su judesiu, neretai apsunkinančiu dainavimą, veikėjo charakterio kūrimu. Džiugu stebėti jauno atlikėjo atsakomybę ir ryžtą tobulėti, semiantis patirties iš kolegų, kurie taip pat gali kai ko pasimokyti ir iš jo.
Nuosekliai transformuodamas, savąjį Montekristą kuria ir Ramūnas Urbietis, suteikdamas jam kur kas ryžtingesnį charakterį, atskleidžiamą tiek turtingomis, charakterizuojančiomis personažo kaitą vokalo spalvomis, tiek lanksčiu artistiškumu.

Šiam solistui tenka keistis ne tik per visą spektaklį, bet ir atliekant skirtingus vaidmenis – kitoje atlikėjų sudėtyje sėkmingai kuriant savo priešininką – Mondegą. Jo Mondegas nors ir savanaudis, tačiau pernelyg nepapiktinantis, galintis sukelti netgi gailestį. O Egidijaus Bavikino Mondegas pagiežingas, nuožmus, neigiamas charakterio savybes įtikinamai sustiprinantis atitinkama vokalo spalva.

Visai kitoks trečiasis – Raimondo Baranausko Montekristas, labiau lyriškas, nei trykštantis kerštu. Kur kas įtikinamesnis jo žaismingai kuriamas abatas Faria. Šį personažą kuria ir dramos aktorius Vaidotas Martinaitis, pasitelkiantis įvairiapusį artistiškumą, kuriuo kompensuojama saikinga vokalinė vaidmens raiška.

Niekšų trijulę su Mondegu priešakyje sudaro Danglaras (Kęstutis Alčiauskis ir Žanas Voronovas) bei Vilforas (Jonas Lamauskas ir Giedrius Prunskus). Kiekvienas jų savaip niekšiškai spalvina negatyvų savo veikėjo charakterį vokaliniuose tercetuose, kurių muzikos interpretacija, dažnai praturtinta komplikuotais ritmais, reikalauja tikslesnio ansambliškumo.

Charakterių vaivorykštė

Tarp gausių vyriškų vaidmenų – tik trys moteriški, iš kurių ryškiausias Edmono sužadėtinės Mersedesos vaidmuo, kuriamas dviejų solisčių – teatro scenos naujokės Karinos Krysko-Skambinės ir Kristinos Siurbytės.

Labiau savimi pasitikinti K.Siurbytė Mersedesą kuria stabilesnę, pastovesnio charakterio, nors ir pakankamai išraiškingą. K.Krysko-Skambinė debiutavo emocingu, ryškiu vaidmeniu, suteikdama jam dinamišką ir nuoširdžią išraišką, siekdama emocines Mersedesos būsenas sustiprinti vokalo spalvomis.

Iš moteriškų vaidmenų aštriu sodrumu išsiskiria Viktorijos Streičos ir Ievos Vaznelytės gana vieningai kuriamas piratų karalienės Luizos Vamp personažas – po vulgarumo ir šiurkštumo kauke slepiantis sielos žaizdas. Kitas piratų atstovas ne toks dinamiškas – Džakobas, tapęs ištikimu grafo Montekristo tarnu (Dainius Bervingis ir Ramūnas Šimukauskas).

Tarp vaidmenis kuriančių solistų įsimintinas jaunuolių poros – Albero (Andrejus Apšega ir Jurgis Jarašius) bei Valentinos (Ieva Goleckytė ir Ingrida Kažemėkaitė) duetas. Šie jauni perspektyvūs atlikėjai, visi, išskyrus pernai studijas baigusį A.Apšegą, – tebestudijuojantys VDU Muzikos akademijoje, gaiviai ir nuoširdžiai įsiliejo į miuziklo atlikėjų grupę, nenusileisdami vyresniesiems nei vokalu, nei įtikinama vaidyba.

Stropiai sustyguotas vaizdas

Beveik trijų valandų kelionė su miuziklo veikėjais XIX a. pokyčių verpetuose pralekia nepastebimai, muzikos tempą ir dinamiką prižiūrint dirigentui Jonui Janulevičiui. Kvapą gniaužia ne tik aktyvus veiksmo tempas, bet ir piratų kaskadiniai triukai, nuožmios kovos špagomis ir peiliais.

Šitą spalvingo, emocionalaus spektaklio smagratį įsuko režisierius Kęstutis Jakštas, nors miuziklo pastatymai pasaulio scenose, neišskiriant Kauno, gana panašūs, nulemti gausių partitūros nurodymų statytojams, ribojant tiek režisūros, tiek scenografijos bei vaizdo projekcijų laisvę (jų autorius – Gintaras Makarevičius). Didelis ekranas projekcijoms scenos gilumoje, paverčiantis sceną vandenyno gelmėmis, nušviečiantis dangaus skliautą pilnaties mėnesiena, ar ugnies liežuviais, o gal kraujo keršto spalvomis.

Saikingos dekoracijų konstrukcijos greitai transformuojamos iš laivo denio į pastatų sienas ar Monte Kristo salos požeminius urvus, apmušalais dekoruoti svetainės elementai virsta niūriais Ifo pilies labirintais ar senosiomis Romos katakombomis. Vis dėlto atrodo, kad veikėjų aprangai autoriai apribojimų nepateikė – Juozo Statkevičiaus kostiumai Kauno pastatyme kaip visada malonina žvilgsnį modelių ir spalvų gaivumu.

Šis pastatymas gyvybingas visų pamėgtu turiniu, amžinomis tiesomis, uždegančiais ritmais ir melodijomis. Premjeros palydėtos ovacijomis. Klausytojai jau įvertino miuziklo muziką, statytojų ir atlikėjų darbo rezultatą, išpirkdami bilietus ir užpildydami teatro žiūrovų salę iki sezono pabaigos. Tačiau nespėjusieji jo pamatyti tenenusimena. Spektaklis tikrai dar gyvuos. "Būsim kartu" – dainuoja herojai miuziklo pabaigoje.