Dramos išskirtinumas

"Peras Giuntas" itin populiarus ne vien Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje. Kuo ypatinga ši H.Ibseno drama?

XIX a. Norvegijoje gyvenęs H.Ibsenas buvo drąsus rašytojas, savo dramose kritikavęs to meto veidmainišką visuomenę. Pagrindiniai jo pjesių veikėjai (greičiausiai kaip ir jis pats) negalėjo pritapti prie tos kasdienės realybės, kurioje svarbiausias buvo žmogaus statutas ir jo turimas turtas. Prasimušti žmonės siekė bet kokia kaina, gyvendami dvigubus gyvenimus: viešumoje apsimetinėdami padoriais, atstovaujančiais moralėms normoms, dėmesingi kitų jausmams ir poreikiams, o už akių elgėsi be galo savanaudiškai.

H.Ibsenas negalėjo pakęsti melo ir apsimetinėjimo, tad realistiškose dramose kritiškai žvelgė į savo meto visuomenės socialinę aplinką, vaizdavo realybę tokią, kokia ji yra, viešumon iškeldamas tai, kas paprastai būdavo nutylima. Jo dramose dominuoja žmogaus vidinio pasaulio analizė, atsidūrusio tarp įvairių prieštarų: buvimo savimi ir prisitaikymo, melo ir tiesos, proto ir beprotybės bei t.t.

Visai tai būdinga ir "Perui Giuntui" – draminei poemai, kurioje gausu Norvegijos mitologijos motyvų ir įspūdingos gamtos atspindžių. Tai pasaka apie mitinį veikėją Perą Giuntą ir jo kelionėje patiriamus nuotykius. Kartu ja H.Ibsenas siekė pašiepti XIX a. visuomenę, tad dramoje nemažai ironijos. Joje užčiuopiama daug temų ir potemių, kurios yra aktualios ir šiandien. Keliami tapatybės ir egzistenciniai klausimai, kuriuos lygiai taip pat sau kelia ir XXI a. žmogus.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

H.Ibseno kūrybą tyrinėjantis Bergeno universiteto profesorius, teatrologas Knutas Ove Arntzenas pasidalijo įdomiais faktais, kaip gimė šis kūrinys. Įdomu tai, kad H.Ibsenas dramaturgo karjerą pradėjo nuo vodevilių – šmaikščių vaidinimų, papildytų dainomis ir šokiais. Dramaturgas ne tik rašė šio žanro dramas, bet ir pats jas režisavo. Bergeno teatro scenoje pastatė daugiau nei 50 prancūziškų vodevilių. Dėl šios priežasties jis puikiai žinojo, kokiu būdu teatras gali būti ironiškas ir kaip Europos komedijos tradiciją perteikti realizmo stilistika.

Nuo kritikos iki šlovės

Įgijęs šios kūrybinės patirties H.Ibsenas iš Bergeno persikėlė į Oslą, kur 1860 m. tapo teatro "Christiania" direktoriumi ir meno vadovu. "Tuomet jis išgyveno sunkius laikus, vedė, tačiau susidūrė su sunkia materialine padėtimi, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Dėl išsekimo buvo priverstas daryti karjeros pertrauką. Ir tada jo draugas Bjørnstjerne'as Bjørnsonas, kuris tuo metu buvo taip pat garsus rašytojas, stipriai pagelbėjo iškovodamas H.Ibsenui stipendiją vykti į Italiją, kur 1867 m. jis ir parašė "Perą Giuntą" – savotišką norvegų karikatūrą, kuri vėliau tapo Norvegijos nacionaline drama", – aiškina K.O.Arntzenas.

"Peras Giuntas" pirmą kartą pastatytas 1876 m. teatre "Christiania"  Osle kaip nacionalinė romantinė drama. Pastatymą prodiusavo teatro meno vadovas, režisierius švedas Christianas Ludvigas Jørgensenas. Buvo pastatyti pirmi du dramos veiksmai. Pirmajai premjerai muziką sukūrė kompozitorius Edvardas Griegas. Vis dėlto ši draminė poema buvo labiau skaityti skirtas kūrinys, kadangi ji buvo sunkiai pastatoma XIX a. teatro scenoje. Tuomet ji nebuvo iki galo suprasta, įvertinta ir susilaukė nemažai kritikos.

Ką reiškia būti laisvam? Per šią prizmę bandau sujungti pagrindinio veikėjo, vengrų ir lietuvių patirtis.

Eilėmis parašytą, fragmentišką, kai staiga keičiasi scenų laikas ir erdvė, vidinį pagrindinio personažo pasaulį tyrinėjančią dramą statyti teatre ir dabar yra iššūkis. Pasaulyje "Peras Giuntas" daugiausia statytas muzikiniame teatre, tačiau yra įdomių šiuolaikiškų interpretacijų ir dramos teatre. Lietuvoje (sovietmečiu ir atgavus nepriklausomybę) "Peras Giuntas" yra pasirodęs kaip baletas, muzikinis spektaklis ir roko opera. 2012 m. Oskaras Koršunovas pastatė šią dramą Norvegijos nacionaliniame dramos teatre ir gavo prestižinį apdovanojimą.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

Lietuviškasis Giuntas

Lietuvos dramos teatrą iki šiol ši H.Ibseno drama vis aplenkdavo. Ištaisyti šią klaidą ėmėsi NKDT aktorių trupė ir iš Vengrijos atvykę režisierius C.Polgáras, dramaturgas Árminas Szabó-Székely, dailininkė Lili Izsák ir kompozitorius Tamásas Matkó.

Režisierius yra puikiai išanalizavęs šią pjesę – ir ją režisavęs, ir pats suvaidinęs pagrindinį veikėją, kadangi tėvynėje yra žinomas net tik kaip režisierius, bet ir aktorius. C.Polgáras dramą drąsiai interpretuoja ieškodamas sąsajų su šių dienų Europoje, ypač posovietiniame kontekste, gyvenančio žmogaus patirtimi. Spektaklyje Peras Giuntas bus vaizduojamas kaip vaikinas, kuris siekia laisvės, yra kupinas svajonių, tačiau jam suaugus jos praranda taurumo atspalvį ir virsta egoistiniais siekiais. Jaunesnį veikėją vaidina aktorius Dovydas Pabarčius, vyresnį – Dainius Svobonas.

"Pero Giunto istorija man primena mano vaikystę, kai aš augau Vengrijoje ir kada žlugo Sovietų Sąjungos režimas. Anuomet visi jautėmės taip, tarsi vyktume į Ameriką, – kad dabar sieksime demokratijos ir viskas bus teisinga ir šviesu. Ir tada mes susidūrėme su realybe: jei norime demokratijos, turime prisiimti atsakomybę, įdėti pastangų. Atgavę laisvę mes likome gyventi tuose pačiuose blokiniuose namuose, išliko tam tikri elgesio įpročiai, kaip kad galvojimas apie naudą vien sau ar baimė išsiskirti iš minios. Tad ką reiškia būti laisvam? Per šią prizmę bandau sujungti pagrindinio veikėjo, vengrų ir lietuvių patirtis", – pasakojo C.Polgáras.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

Spektaklyje, kuriame realizmas susijungia su siurrealizmu, bus juntama 1990-ųjų dvasia. Padvelks sovietiniuose daugiabučiuose gyvenančių žmonių emocijos – vienų, norinčių mėgautis minties laisve, ir kitų, niekaip negalinčių išsivaduoti iš senojo mąstymo modelio. Perkeldamas Pero Giunto nuotykius į šiuolaikinę aplinką režisierius išsaugojo dramoje juntamą H.Ibseno humoro jausmą. "H.Ibsenas turi keistą, bet labai gerą humoro jausmą. Kartais žmonės tiesiog neteisingai jį supranta. Kai galvojame apie H.Ibseną, pagalvojame apie kažką tamsaus, bet aš manau, kad jis yra labai šmaikštus", – sako menininkas.

Vardai ir veidai

"Pero Giunto" kūrybinė komanda: režisierius Csaba Polgáras, dramaturgas Á.Szabó-Székely, scenografijos ir kostiumų dailininkė L.Izsák, kompozitorius T.Matkó, aktoriai D.Svobonas, D.Pabarčius, Eglė Mikulionytė, Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Kęstutis Povilaitis, Artūras Sužiedėlis.

Premjera – rugsėjo 17, 18, 19 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Rugsėjo 19 d., po premjeros, vyks diskusija su režisieriumi C.Polgáru, dramaturgu Árminu Szabo-Székely ir norvegų teatrologu profesoriumi K.O.Arntzenu. Diskusiją moderuos NKDT meno vadovas teatrologas Edgaras Klivis.