Pereiti į pagrindinį turinį

I. Raudonikytė: pedagogės genas – mano kraujyje

2023-02-12 16:00

Pedagogo vaidmuo pradinuko, gimnazisto, studento gyvenime yra labai svarbus. Kiekvienas galėtume įvardyti, kokie mokytojai ar dėstytojai mums tapo autoritetais, įkvėpė pasitikėjimo savimi ir skatino siekti daugiau. Menininkė ir dizainerė Indraja Raudonikytė visada norėjo dalytis savo žiniomis ir patirtimi su jaunąja karta. „Gera, kai matau, kad įkvepiu jaunus žmones, kai jie pasidalija su manimi savo mintimis, nuomonėmis“, – sako Kauno technologijos universitete (KTU) dirbanti lektorė.

Indraja Raudonikytė
Indraja Raudonikytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šįkart su žinoma menininke ir kalbėjome apie kitokią – pedagoginę kūrybą, apie kelias mokytojų kartas, skirtingas patirtis, distancijos tarp dėstytojo ir studentų (ne)būtinumą, kūrybiškumo ir disciplinos svarbą atliekant ne tik studijų užduotis.

– Jūsų pedagoginė patirtis labai įvairi. Būti pedagoge – jūsų pašaukimas?

– Mano prosenelis Žagarėje vadovavo pradinei mokyklai, abu seneliai iš tėčio pusės buvo lektoriai – matematikas ir lituanistė, o senelis iš mamos pusės daugiau nei keturis dešimtmečius dėstė tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – aut. past.), buvo vienos iš katedrų vedėjas. Mano tėtis taip pat mokytojavo, mokė matematikos ir fizikos. Visada norėjau dalytis žiniomis ir patirtimi. Studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete greta menų bakalauro įgijau ir mokytojos profesiją, atlikau pedagoginę praktiką, taip pat Kauno kolegijoje esu baigusi vieną Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studijų programos kursą, pabaigiau ir neformaliojo ugdymo pedagogams skirtus mokymus. Juokaudama galiu sakyti, kad pedagogės genas yra mano kraujyje.

Labiausiai motyvuoti studentai yra iš pasiturinčių Indijos šeimų arba sugrįžę į studijas po akademinių atostogų, nes jie tikrai nori įgyti žinių.

– Šiuo metu dėstote tik studentams. Ar darbas su moksleiviais kėlė daug iššūkių?

– Pedagoginę praktiką esu atlikusi „Santaros“ gimnazijoje, edukacinius projektus įgyvendinau Kauno rajono Vilkijos gimnazijos vaikų dienos centre. Įvertinusi įgytą patirtį galiu sakyti, kad, jei dabar tektų dirbti su moksleiviais, rinkčiausi gimnazistus ir mažesnes jų grupes. Jaunesniems moksleiviams reikia daugiau asmeninio dėmesio, laiko, bendravimo. Mane gąsdina, kad pedagogams tenka dirbti su klasėmis, kuriose yra 30 mokinių, o pamoka trunka tik 45 minutes. Per tiek laiko ir tokioms didelėms moksleivių grupėms neįmanoma perduoti žinių kokybiškai. Bandoma daugiau reikalauti iš mokytojų, kelti jiems atlyginimus, bet tai nesuteiks papildomų galimybių mokytojui padaryti daugiau, o mokytojų padėjėjai stebuklo taip pat nesukurs.

– Turint tokios įvairios pedagoginės patirties pradėti dėstyti KTU jums tikriausiai nebuvo sunku?

– Dėstytojos praktiką pradėjau Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dar 2014-aisiais. Vėliau, pakviesta į KTU, tapau ne tik humanitarinių, bet ir inžinerinių specialybių studentų dėstytoja. Po truputį įpratau. Pamenu, vaikystėje norėjau būti ir mokytoja, ir dailininke, ir aktore, todėl dabar, stovėdama prieš studentų auditoriją, galiu išpildyti savo vaikystės svajones: užsiimu kūryba, patardama studentams, dirbantiems su projektais, dėstydama eskizavimo techniką nuolatos atnaujinu savo žinias, perduodama teorinę medžiagą – pabūnu mokytoja.

– Ar nesunku komunikuoti su studentais? Ar sulaukiate iš jų grįžtamojo ryšio?

– Dalis studentų yra motyvuoti, jie žino, ką ir kodėl studijuoja, todėl jiems dėstyti lengva. Galima pajuokauti, kad labiausiai motyvuoti studentai yra iš pasiturinčių Indijos šeimų arba sugrįžę į studijas po akademinių atostogų, nes jie tikrai nori įgyti žinių ir labai stengiasi. Tačiau yra ir puikių, talentingų, gabių jaunų žmonių iš periferijos, kurie įstoja vos baigę vidurinę mokyklą. Gera, kai matau, kad įkvepiu jaunus žmones, kai jie pasidalija su manimi savo mintimis, nuomonėmis. Esu vedusi edukacijas suaugusiesiems ir tai buvo sunkiau, nes jų požiūris į daugelį dalykų ribotas, sustabarėjęs. Problemos su susiformavusiomis asmenybėmis yra tokios pačios kaip su aštuonmečiais ar dešimtmečiais, nes kartais suaugę, brandūs žmonės būna labai labai užsispyrę.

– Dėstote jau šeštus metus, ar skiriasi skirtingais metais įstoję studentai? Galbūt pastebite tam tikrų tendencijų?

– Man patinka, remiantis gimimo metais, pasidomėti psichologiniais žmonių portretais. Į smulkmenas nesileidžiu, bet bendrus bruožus atrandu ir nuspėju, kad vienais metais įstoję studentai nenorės daug dirbti ir sieks greito rezultato, o kitais metais, priešingai – bus darbštūs ir padarys netgi daugiau, nei iš jų reikalaujama. Žinoma, savo studentuose pastebiu šiuolaikiniams žmonėms būdingų savybių, kurias sunku suvokti, kurios kartais išmuša iš pusiausvyros.

– Vyrauja nuomonė, kad šiuolaikinė jaunuolių karta sunkiai bendrauja, vengia prisiimti atsakomybę, ignoruoja savo pareigas, yra priklausoma nuo išmaniųjų įrenginių. Kaip pavyksta atrasti ryšį su jais?

– Mano šeimoje yra trys skirtingo amžiaus vaikai: suaugęs sūnus, paauglė ir pradinukė, todėl man šiek tiek lengviau suprasti, kuo šiuolaikinis jaunimas gyvena. Studentai yra kažkiek priklausomi nuo išmaniųjų telefonų (kaip ir mes visi), kompiuterinių žaidimų, bet tai neišvengiama. Todėl į kai kurias studijų užduotis integruoju tai, kad jos turi būti atliekamos būtent telefonais. Pavyzdžiui, skiriu užduotį telefonu sukurti filmuką, taip pat yra fotografijos užduotis, kuri irgi atliekama pasinaudojant telefone esančia kamera. Būtina studijų užduotis adaptuoti šiuolaikinių jaunuolių mąstymui, šiuolaikinei jų aplinkai. Tai motyvuoja studentus jas atlikti. Mezgant su jais ryšį labai svarbu nesukurti per didelės distancijos. Žinoma, barjeras turi būti, kad studentai nepradėtų piktnaudžiauti draugišku bendravimu, bet nereikėtų užriesti nosies. Jei dėstytojas gali pajuokauti apie paskutinį „Netflix“ serialą ar pakomentuoti kokią įžymybę, kuri kažką nuveikė, studentai į tai atliepia. Kitaip tariant, belskis ir tau bus atidaryta.

Jei dėstytojas gali pajuokauti apie paskutinį „Netflix“ serialą ar pakomentuoti kokią įžymybę, studentai į tai atliepia.

– Kadangi šiuolaikinį jaunimą supa didžiulis nuolatos kintančios vizualios informacijos srautas, ar nesudėtinga juos įkvėpti išlaisvinti kūrybiškumą atliekant studijų užduotis?

– Įkvėpimą kiekvienas turime įgimtą. Jį reikia gebėti priimti, atskleisti ir fasilituoti. Nuolatos ieškau naujų metodų, kaip sužadinti kūrybiškumą, padėti studentams laisviau, drąsiau reikšti savo idėjas. Viena iš mano taikomų metodikų yra moodboard – nuotaikos lenta, taip pat kadruotės aprašymo metodika screenboard, taikau ir vizualinio dienoraščio metodą. Šios metodikos yra skirtos net ir tiems, kurie negeba savo idėjų išreikšti vizualiai. Svarbu nepamiršti, kad ne mažiau nei įkvėpimas ir kūryba yra svarbi disciplinuota darbo eiga. Jei kylantis minčių srautas yra neužrašomas, nevizualizuojamas, o darbo eiga neorganizuota, – gali nepavykti nieko sukurti.

– Labai įdomi jūsų mintis, kad nemažiau nei įkvėpimas yra svarbi ir disciplina. Kad įtikintumėte tuo studentus ir jums reikia gebėti savyje šiuos du skirtingus dėmenis harmoningai sujungti.

– Kadangi užaugau astrofiziko ir keramikės šeimoje, visada jaučiau savyje dvilypumą. Dėl to džiaugiuosi, kad dėstau būtent KTU, nes tarp menininkų su savo racionaliu protu retai rasdavau bendraminčių. Kuriant labai svarbu atsakyti į klausimą: kam to reikia, kodėl? To, kad norima sukurti kažką gražaus – nepakanka. Disciplina, kūrybinio proceso organizavimas padeda rasti atsakymų į iškeltus klausimus ir išgryninti savo viziją.

– Dėstote dizaino studijų krypties dalykus. Šiandien dizainas yra integruojamas į įvairias sritis: mokslą, paslaugų sektorių, verslą, jis prisideda prie socialinės gerovės kūrimo. Jūsų nuomone, kodėl skirtingų specialybių atstovams, kuriems dėstote, naudinga žinoti dizaineriško mąstymo, kuriame kūrybiškumas derinamas su racionalumu, metodą?

– Dizaineriškas mąstymo metodas tai – problemos pastebėjimas, įvardijimas, įsijautimas į ją, prototipų konstravimas / kūrimas, jų išbandymas ir pritaikymas. Šis metodas nuo laisvos meninės kūrybos skiriasi tuo, kad yra grįstas problemos sprendimu, o ne jos sukūrimu. Meno kūriniuose dažnai keliami klausimai, problemos, bet mes jų turime tiek daug, kad apie juos reikėtų ne tik susimąstyti, bet ir spręsti.

– Paminėjote, kad problemų, klausimų, kuriuos reikia spręsti yra nemažai ir jų vis daugėja. Ar, siekiant atrasti sprendimus į kiekvieną iš jų reikia, pasitelkti vis naujų priemonių?

– Dėstomus studijų dalykus grindžiu pamatinėmis vertybėmis. Kad galėtų varijuoti problemų, klausimų sprendimo priemonėmis ir būdais, studentas turi įsisavinti kompozicijos pagrindus, išmokti spalvotyros, būti susipažinęs su taisyklėmis ir gairėmis, kaip perteikti vizualinę žinutę.

Gebėti tinkamai pritaikyti ir valdyti skirtingas priemones reikia įvairių žinių bagažo. Studentams, kurie siekia ne tik susipažinti su dizaineriško mąstymo metodu, bet nori įsigilinti į jį, nepakanka tik kelti klausimus ar pastebėti problemas ir į tai empatiškai įsijausti.

Empatija yra būtina savybė, bet taip pat reikia turėti psichologijos, estetikos, meno istorijos, kultūros istorijos, inžinerijos, chemijos žinių. Kiekviena nauja užduotis ar projektas yra ir naujas iššūkis, skatinantis gilinti žinias, jas plėsti ir tobulėti visą gyvenimą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų