„Kokios jūsų šių metų blogybės?“ – iš pradžių teiravosi etnografė. Po truputį ėmėsi pildytis sąrašas: karas, ligos, per daug valgom, kažkas neklauso mamos, pinigai dingsta ir t.t.
O kas temps tą blukį? Nemenkas šįmet parinktas. „Tie, kurie sakė, kad ne per sunkus“, – rastas sprendimas.
Tempiamą blukį lydėjo tirštas būrys žmonių. Tačiau staiga virvė, kuri buvo aprišta aplink rąstigalį, nutrūko. „Išbandymai. Nebelaiko net virvė – tiek daug blogybių turim“, – reagavo organizatoriai. Išsprendus techninius klausimus, linksma kelionė tęsėsi toliau.
Eisena iki skardžio, prie kurio įrengtas apžvalgos bokštas, neprailgo. Kol didžiuliame puode po atviru dangum baigė virti gardus šiupinys, blukis buvo dar plakamas pagaliais, kol galų gale buvo įvilktas į laužą.
Redakcijos vaizdo įrašas
Kartu su dūmais į orą kilo visi rūpesčiai, nuovargis ir susikaupę šių metų blogybės, kad liktų tik gera nuotaika ir šviesios mintys.
Pavyko sudainuoti sutartinę penkiais balsais. Susiskirsyti grupelėmis renginio dalyviai greitai išmoko savo partijas. Vieniems teko dainuoti dvi eilutes, kitiems porą žodžių, tretiems reikėjo kartoti vos vieną žodį.
Ne vienas klausė, kas tas blukis? Tai rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas, simbolizuojantys senuosius metus, senas bėdas, pyktį, nuoskaudas, pavydą, vargus.
Blukio vilkimo ritualas, kaip pasakojo rengėjai, atkeliavo iš Žemaitijos ir kai kurių Šiaurės Lietuvos vietovių. Tai vienas iš seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių. Rąstigalį valkiodavo po kaimą, tarsi surenkant visą blogį.
Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
(be temos)
(be temos)
(be temos)