I. Stravinskio sukakčiai – ambicingas muzikos, vokalo ir šokio projektas

Nuo Trakų iki JAV

Garsusis kūrėjas gimė 1882 m. birželio 17 d. Oranienbaume operos dainininko Fiodoro Stravinskio šeimoje, kurios šaknys kildinamos iš senos Trakų apylinkėse prie Strėvos upės gyvenusios Lietuvos bajorų giminės. Tikėtina, kad Stravinskių giminė, iš kurios kilo būsimasis muzikas, iki XVI a. buvo Mūro Strėvininkų dvaro valdytojai.

I.Stravinskis kompozicijos mokėsi privačiai pas garsųjį kompozitorių ir dirigentą Nikolajų Rimskį-Korsakovą. 27 metų sulaukusiam kompozitoriui teatro impresarijus Sergejus Diagilevas pasiūlė sukurti baletą – taip prasidėjo tarptautinė I.Stravinskio karjera. Nuo 1910 m. iki 1913 m. Paryžiuje jis parašė žymiuosius baletus „Ugnies paukštė“, „Petruška“ ir „Šventasis pavasaris“. 1914 m. išvyko į Šveicariją, kurioje gyveno Pirmojo pasaulinio karo metu, ten parašė operas „Lakštingala“ ir „Kareivio istorija“. Po karo gyveno Prancūzijoje, vėliau persikėlė į JAV. Kompozitorius mirė 1971 m. Niujorke, palaidotas Venecijos San Mikelės salos kapinėse.

Stilistiškai įvairią I.Stravinskio kūrybą galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis – dažniau skambanti muzika, kurioje ryškiai atsispindi slaviškos kultūrinės tradicijos. Antrasis, vėlyvasis, kūrybos laikotarpis persismelkęs neoklasicizmo ir naujosios Vienos mokyklos idėjomis. Minėdama kompozitoriaus jubiliejų, KVF parengė publikai išskirtinę programą, kurioje skambės du retai girdimi I.Stravinskio kūriniai: „Vestuvės“ ir „Pulčinela“.

Koncertui pasirinkti kūriniai turi daug bendro, bet yra priskiriami skirtingiems kompozitoriaus kūrybos periodams. Slaviškajam periodui priskiriamos šokio scenos „Vestuvės“ parašytos 1923 m., skirtos legendinės S.Diagilevo baleto trupės pasirodymui. Baletas „Pulčinela“, nors sukurtas 1920 m., bet priskiriamas jau kitam – neoklasicistinės pakraipos kūrybos periodui. Šis kūrinys taip pat gimė S.Diagilevo dėka.

Istorija: I.Stravinskio gyvenimo metais abu kūriniai sulaukė išskirtinio dėmesio – S.Diagilevo trupės artistams „Pulčinelos“ kostiumus kūrė Pablo Picassas. Vis dėlto šiandien jie pagal pirmapradį sumanymą atliekami retai, tad koncertas KVF – išties unikali proga. / Organizartorių nuotr.

Anot pianisto Motiejaus Bazaro, I.Stravinskis tapo daugelio roko muzikantų ir avangardininkų įkvėpėju. Frankas Zappa įvardijo I.Stravinskį vienu iš savo guru. „Mums puikiai žinoma, kad „Šventasis pavasaris“ prasideda lietuviška liaudies daina iš „Svodbinių dainų“ rinkinio. F.Zappa savo 1967 m. albume „Absolutely Free“ keletą kartų cituoja „Šventąjį pavasarį“ ir jo pradžią, t.y. senoji lietuviška daina suskamba amerikietiškos kultūros plotmėje“, – sako pianistas, „Vestuvių“ partitūroje atradęs ir daugiau F.Zappą įkvėpusių momentų.

Balsas ir judesys

„Vestuvės“ – ypatingai atlikėjų sudėčiai parašytas kūrinys ir jo atlikimas KVF neabejotinai taps išskirtiniu muzikos pasaulio įvykiu. Kūrinį atlieka keturi dainininkai solistai, choras, keturi fortepijonai ir mušamųjų instrumentų grupė.

Pats autorius kūrinio žanrą įvardijo „choreografinėmis scenomis su muzika ir dainavimu“, o libretas sudarytas iš senųjų slavų tautinių dainų, skambėjusių per vestuvių apeigas. Iš pradžių „Vestuvės“ buvo atliekamos kaip baletas (ypatingos sėkmės sulaukė pirmoji – Bronislavos Nižinskajos kurta choreografija), šiuo metu kūrinį dažniau galima išgirsti atliekant kaip oratoriją. KVF klausytojai turės išskirtinę progą greta įspūdingos muzikos pasimėgauti šiuolaikiška šokėjų Stefanijos Nosovaitės ir Jokūbo Nosovo choreografine improvizacija. Dainuos Kauno valstybinis choras, solistai Margarita Levčuk (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Tadas Girininkas (bosas), gros Vlado Šeibako suburta mušamųjų instrumentų grupė, pianistai Motiejus Bazaras, Mykolas Bazaras, Lina Krėpštaitė ir Paulė Galinienė.

„Pulčinela“ – vieno veiksmo „baletas su dainavimu“, sukurtas tradicinės italų commedia dell‘arte motyvais. Teminį kūrinio pagrindą sudaro Giovanni Battistos Pergolesi ir kitų XVIII a. kompozitorių arijos ir instrumentinės pjesės, I.Stravinskio meistriškai sukomponuotos į vientisą muzikinį audinį. Tai nėra vėlyvojo baroko muzikos aranžuotė – baletas laikomas autentišku I.Stravinskio kūriniu, nes kompozitorius iš pagrindų perdarė senąją muziką, perimdamas jos temas ir charakteringą faktūrą bei panaudodamas XX a. būdingą ritmiką ir harmoniją.

Itin retai scenose rodomas baletas atliekamas ir koncertine forma, o šiame koncerte klausytojai išvys klasikiniu šokiu grįstą Justinos Vitkutės ir Gintaro Visockio atliekamą choreografiją. Kūrinį atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir solistai N.Petročenko, M.Jankauskas, T.Girininkas. Abu kūrinius diriguos Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas maestro Robertas Šervenikas.

Įkvėpė senieji papročiai

Šokio scenų „Vestuvės“ idėja, grįsta senųjų slavų vestuviniais papročiais, I.Stravinskiui gimė dar 1912 m. Po dvejų metų jis, ieškodamas reikalingos medžiagos, nuvyko į Kijevą: rinko dainas ir senovinių vestuvių papročių aprašymus, stengdamasis atrasti pačius archajiškiausius apeigų variantus.

„Man tapo aišku, kad kūrinyje vokalinį elementą, kuriame garsą nulemia kvėpavimas, geriausiai palaikys ansamblis, sudarytas iš mušamųjų instrumentų. Taip priėmiau sprendimą suformuoti orkestrą iš fortepijonų, timpanų, varpų ir ksilofono – instrumentų, turinčių aiškų derinimą, o jiems priešpriešinti įvairių tembrų ir garsų aukštumo būgnus, t.y. netikslaus derinimo instrumentus. Akivaizdu, kad ši garsinė kombinacija buvo būtina, padiktuota „Vestuvių“ muzikos. Visiškai nesiekiau mėgdžioti garsų paletės, būdingos tokio pobūdžio liaudiškoms šventėms, kurių pačiam man neteko nei matyti, nei girdėti“, – taip savo pasirinkimą komentavo I.Stravinskis.

Choreografinis veiksmas čia patikėtas santykiniams veikiantiems asmenims (Jaunikis, Nuotaka, Jaunikio motina, Pabroliai ir kt.). Personažai nepersonifikuoti – solistų balsai neiliustruoja abstrakčių charakterių, autorius laisvai keičia jų dramaturgines funkcijas.

Instrumentų ansamblis – vien mušamieji instrumentai (fortepijoną autorius taip pat traktuoja kaip mušamąjį instrumentą). Vyrauja skardūs, aštrūs, šaižūs tembrai. Kūrinyje panaudota tik viena originali daina ir trumpas motyvas iš religinių dainų rinkinio. Visa kita melodinė medžiaga – originalus kompozitoriaus darbas, grįstas senovinėmis raudomis, gatvės muzikantų dainomis, vestuvių pulko šūksniais. Kūrinį sudaro keturi paveikslai: „Pas nuotaką (Kasa)“, „Pas jaunikį“, „Nuotakos išlydėjimas“, „Puikus stalas“.

Ritualai ir simboliai

Senoviniais vadinami vestuviniai papročiai susiformavo santykinai neseniai – kai tuometės Kijevo Rusios teritorijoje įsigalėjo krikščionybė ir iš liaudiškų apeigų buvo stengiamasi pašalinti kuo daugiau vediškųjų tradicijų. Vis dėlto dalis pagoniškų elementų išliko net dabartiniuose vestuvių papročiuose. Tai jaunųjų barstymas grūdais, aguonomis ar apyniais, nuotakos nešimas per slenkstį, jaunųjų rankų surišimas rankšluosčiu ir kt. Tuomet buvo įprasta tuokti labai jaunus žmones, vos sulaukusius dvylikos metų.

Sprendimą sutuokti porą priimdavo tėvai, o vaikams tai buvo pranešama prieš pat vestuves. Kai kuriuose regionuose buvo elgiamasi kitaip – nuotaką nusižiūrėjęs vaikinas pranešdavo apie tai tėvui. Jeigu gaudavo sutikimą, į merginos namus būdavo siunčiami piršliai.

Viduramžiais Kijevo Rusioje buvo laikomasi tokio vestuvių plano: piršlybos – prieš važiuojant pirštis buvo renkama informacija apie jaunąją; nuotakos apžiūrėjimas; sukirtimas rankomis – šis paprotys laikomas vestuvių pradžia; apraudojimas – ritualas, kurio tikslas – parodyti, kad mergina tėvų namuose gyveno gerai. Galiausiai vykdavo mergvakaris. Tai nuotakos ir jos draugių susitikimas bei ritualinis atsisveikinimas vestuvių išvakarėse. Vakaro metu būdavo išpinama nuotakos kasa. Būtent nuo šio momento prasideda veiksmas I.Stravinskio „Vestuvėse“.

Kasa – nuotakos simbolis, reiškiantis pasiruošimą santuokai. Vieną kasą išpindavo ir supindavo dvi – tai rodė merginos statuso pasikeitimą, perėjimą iš mergystės į moterystę. Atliekant šias apeigas nuotaka privalėjo raudoti. Tai simbolizavo merginos perėjimą iš savo tėvo giminės į vyro giminę. Nuotaka tarsi mirdavo savo giminei ir atgimdavo kitoje.

Vestuvių apogėjus

Antrasis „Vestuvių“ paveikslas apdainuoja jaunikio pasiruošimą vestuvėms. Motina sušukuodavo sūnui plaukus, tai reikšdavo jo atsisveikinimą su viengungyste. Šukos ir aliejus buvo atnešami ant lėkštelės, „jaunajam kunigaikščiui“ plaukus sutepdavo Provanso aliejumi (alyvuogių aliejumi, tuomet importuotu iš Prancūzijos, Provanso regiono), paskui juos iššukuodavo.

Tėvai palaimindavo sūnų ir pas nuotaką išvykdavo visas pulkas: jaunikis ir jo pabrolių svita, kuriai vadovaudavo vienas iš artimiausių giminaičių – „vyresnysis bajoras“. Vestuvių pulkas grodavo varpeliais ir būgneliais. Šie instrumentai – ne tik šventės puošmena, bet ir tam tikra apsauga: „skamba varpeliai – piktoji dvasia neapsės, bloga akis nenužiūrės“. Prieš išvykstant pulką apipildavo apyniais ir riešutais (tradiciniai vaisingumo simboliai).

Pirmąją vestuvių dieną vykdavo šios apeigų dalys: jaunikio atvykimas pas nuotaką, vykimas tuoktis, kraičio pervežimas, jaunųjų atvykimas į jaunojo namus, palaiminimas, vestuvių puota.

Trečiasis „Vestuvių“ paveikslas pasakoja apie nuotakos išlydėtuves. Atvykus jaunikio pulkui, prie nuotakos prieidavo svočia, nešina šilkiniu audiniu, slepiančiu nuotaką nuo jaunojo ir jo artimųjų akių. Uždengus nuotaką audiniu svočia nuimdavo nuometą ir šydą, išpindavo kasas ir, pamirkydama šukas į vyne tirpdytą medų, šukuodavo plaukus. Tada susukdavo juos į kuodą ir uždėdavo kyką. Nuotakos tėvai palaimindavo dukrą ir atiduodavo ją į jaunojo rankas. Visi svečiai išsirikiuodavo ir palydėdavo jaunąjį prie nuotakos.

Atvykęs į nuotakos namus jaunasis turėdavo sumokėti išpirką. Daugelyje regionų tai būdavo leidimo įeiti į namus išpirka – išperkamos durys, vartai ir t.t. Tuoktuvių ceremonija vykdavo cerkvėje. Po tuoktuvių nuotaka nustodavo liūdėti, prasidėdavo linksmoji apeigų dalis.

Vestuvių puota trukdavo dvi tris dienas. Apie šią vestuvinių apeigų dalį pasakoja ketvirtasis „Vestuvių“ paveikslas. Puotos metu būdavo dainuojamos jaunuosius, jų tėvus ir pabrolius aukštinančios dainos. Vėliau prasidėdavo „patalų apšildymo“ apeigos. Apšildytojus pabroliai išrinkdavo iš svečių tarpo – vieną svečių porą, vyrą ir žmoną – ir nuvesdavo juos prie vedybinės lovos.

Slavų kraštuose iki šiol gyvuoja prietaras, kad jeigu liudininkai permiegos vestuvių metu, jaunieji gyvens ilgai ir laimingai. Kai patalus šildžiusi pora išlipdavo iš lovos, jaunuosius vesdavo į miegamąjį, juos paguldydavo, uždarydavo duris ir palikdavo vienus, o jaunųjų tėvai susėsdavo ant suolelio priešais duris. „Vestuvių“ veiksmas baigiasi varpų skambesį imituojančia muzika.

Senos istorijos motyvais

Baleto „Pulcinella“ pastatymo idėja, anot jo pirmojo choreografo, pagrindinio Pulčinelos vaidmens atlikėjo Leonido Miasino, atsirado Neapolio karališkųjų rūmų bibliotekoje studijuojant commedia dell‘arte žanrą. „Man pavyko atrasti keletą XVIII a. scenarijų. Po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad būtent Pulčinelos charakteris geriausiai tiktų naujajam baletui. Tą vasarą Neapolyje dažnai stebėdavau lėlių teatro spektaklius, kuriuose buvo pasakojama apie Pulčinelą. Žavėjausi jo nuolat besikeičiančiais gestais, ilgomis kojomis, kauke su kumpa nosimi, besijuokiančia ir verkiančia veido pusėmis. Iš seno aktoriaus nusipirkau originalią kaukę, kažkada priklausiusią tikram commedia dell‘arte artistui ir užsidėjęs ją ėmiau mėgdžioti Pulčinelos judesius. Kai apie šią idėją papasakojau S.Diagilevui, jis pasiūlė panaudoti G.B.Pergolesi muziką. Kartu su juo Pietro a Maiella konservatorijos bibliotekoje atrinkome penkiolika iki tol nepublikuotų šio kompozitoriaus instrumentinių pjesių...“ – yra pasakojęs L.Miasinas.

Originaliame balete veikia šie asmenys: Pulčinela, jo žmona Pimpinela, Daktaras, jo dukterys Prudenca ir Rozeta, jų kavalieriai Kavielas ir Florindas, „magas“ Furbo ir keturi Pulčinelos vaikai.

Istorija apie Pulčinelą baleto libretui panaudota iš 1700 m. rankraščio – tradicinių, charakterinių ir populiarių to meto Neapolio scenų komedijų mišinio. Veiksmas vyksta XVIII a. pradžios Neapolyje. Florindas ir Kavielas dainuoja serenadas Prudencai ir Rozetai. Šioms muzika nepatinka, jos aplieja įsimylėjėlius pamazgomis. Pasirodo Daktaras ir išveja kavalierius. Linksmuolį Pulčinelą įsimylėjusios Prudenca ir Rozeta persekioja savo meilės objektą. Išėjusi pasivaikščioti Rozeta sutinka Pulčinelą, šoka jam, paskui jie pasibučiuoja. Tai pamato Pimpinela ir meilės sceną nutraukia šeiminis skandalas. Viską stebėję pavyduoliai Florindas ir Kavielas sumuša Pulčinelą. Nepakęsdamas tokio pažeminimo Pulčinela apsimeta mirusiu, siekdamas, kad Pimpinela jam atleistų. Pasirodo burtininku persirengęs Furbo ir visų akivaizdoje „atgaivina“ Pulčinelos kūną. Pimpinela atleidžia savo vyrui, o Prudenca kartu su Rozeta pasiduoda Florindo ir Kavielo vilionėms. Baletas baigiasi įsimylėjusių porų tuoktuvėmis.

Muzikos ypatumai

Pianistas Motiejus Bazaras idėją atgaivinti I.Stravinskio kūrinius KVF vadina labai ambicinga: juk reikia turėti net keturis fortepijonus. „Sakoma, kad nuo I.Stravinskio „Šventojo pavasario“ prasidėjo modernizmas muzikoje, o „Vestuvės“ yra šios pakraipos tąsa. Kompozitorius domėjosi autentiškos, archajiškos muzikos skambesiu, bet „Vestuvėse“ originalių citatų labai nedaug. Rezultatas – drąsus archajiškumo ir moderniškumo susiejimas“, – sako pianistas.

Efektas: „Vestuvėms“ atlikti reikalingi keturi fortepijonai, kuriais pianistai turi groti tarsi mušamaisiais instrumentais. / Organizatorių nuotr.

Ypač sudėtingas muzikinis elementas šiame kūrinyje – ritmas, tonalumo ir atonalumo santykis. „Tokias apraiškas galime pastebėti ir savo senosiose tautinėse dainose. Jose vyrauja nepastovi metrika, saviti ritmai. Ši muzika – nemenkas iššūkis atlikėjams, ugdytiems akademinėje aplinkoje. Tai atrodo kaip egzotika, bet išties čia viskas grindžiama žodžiu, fraze, žodis prie muzikos neprisitaiko, greičiau atvirkščiai – muzika prisitaiko prie žodžio“, – pastebi M.Bazaras.

I.Stravinskio pasirinkta koncepcija fortepijoną traktuoti kaip mušamąjį instrumentą pianistui leidžia jaustis laisvai.

„Keturi fortepijonai išgauna labai įdomų efektą, o paties kompozitoriaus parinktos dvi instrumentų grupės, t.y. tiksliai derinami ir netiksliai derinami instrumentai, puikiai atspindi kūrinio idėją. Partitūroje viskas vyksta labai greitai, staigiai, reikia labai greitai reaguoti, keisti detales, prisitaikyti prie kampuotos muzikos. Dėl kintančių tembrų sukuriama originali nuotaika ir atskleidžiamas tam tikras fortepijono universalumas. Taigi, pianistui groti fortepijonu kaip mušamuoju instrumentu jokių problemų nesukelia, juk fortepijonas savyje turi mušamojo instrumento elementą – pažvelkite į jo mechanizmą: garsas išgaunamas mušimo principu. Mes, pianistai, visą gyvenimą mokomės kaip apgauti šį procesą ir išgauti tęsiamo garso efektą..." – anot M.Bazaro, galima sakyti, kad I.Stravinskis grąžino fortepijoną prie jo ištakų.

Atėjęs į šį koncertą klausytojas neabejotinai patirs gausybę būsenų – ritmo ir tempo kaita neleis ramiai nusėdėti vietoje. Tai – ne ramus pasivažinėjimas po muziką, o labiau panašu į amerikietiškus kalnelius. Šiai muzikai jau 100 metų, bet savo dinamika ji primena šiuolaikinės kino salės efektus. Sunku įsivaizduoti, koks šios muzikos efektas buvo prieš šimtmetį, jeigu ji stebina netgi mus, jau visko mačiusius ir patyrusius.

Originalus sprendimas

Dirigentui Robertui Šervenikui įdomiausia muzika, kurią I.Stravinskis parašė S.Diagilevo baleto trupės Paryžiaus sezonams. Pirmieji ryškūs kūriniai buvo „Ugnies paukštė“, „Petruška“ ir „Šventasis pavasaris“, o vėliausi šio periodo kūriniai – „Vestuvės“ ir „Pulčinela“.

„Kiekvienas I.Stravinskio kūrinys vertas didžiulio dėmesio ir analizės, o aš nuo seno puoselėjau viltį atlikti „Vestuves“, nes tai – labai įdomus kūrinys. Galvojau, koks opusas galėtų nuskambėti šalia ir atėjo mintis apie „Pulčinelą“ – baletą, kuriame dalyvauja dainininkai“, – sako R.Šervenikas.

Nors abu kūriniai sukurti tuo pačiu laikotarpiu, „Pulčinelos“ ir „Vestuvių“ tematika kontrastinga, o muzikos kalba – kitokia. Jeigu „Vestuvėse“ vyrauja tautinė slavų muzika ir apeigos, gausu archajiškų intonacijų, tai „Pulčinela“ mus nukelia į senąją Italiją. Cituodamas ir stilizuodamas G.B.Pergolesi muziką I.Stravinskis parašė savitą kūrinį, kuris yra itin šmaikštus ir išradingas.

„Net nematant veiksmo scenoje, kiekvienam klausytojui mintyse iškils commedia dell‘arte įvaizdžiai. Tarp šių dviejų kūrinių įžvelgiu istorinį, laikmečio ryšį, kartu – didžiulį kontrastą. Tai – gana retai atliekami kūriniai, ypač Lietuvoje. Manau, kad „Pulčinelos“, kaip baleto, o ne siuitos, atlikimas Lietuvoje nuskambės pirmą kartą, o „Vestuvės“ pirmą kartą nuskambės visa originalia versija su keturiais fortepijonais“, – KVF projekto unikalumą pastebėjo dirigentas.

Turint omenyje to laikmečio aplinkybes, stebėtina, kaip I.Stravinskiui pavyko taip produktyviai dirbti – juk vyko Pirmasis pasaulinis karas. Prisitaikydamas prie situacijos, gaudžiant patrankoms I.Stravinskis kūrė tikrus šedevrus. Kūrinys negimsta per mėnesį: nuo „Vestuvių“ sumanymo iki realizacijos praėjo dešimt metų.

„Šis koncertas – puiki proga pažinti I.Stravinskį jo dar nežinantiems, proga pasidomėti, kokia yra jo muzika, kaip ji skamba. Parinkti kūriniai turi atitinkamus siužetus, jie pasakoja istorijas. Tai nėra išskirtinai instrumentinė kūryba, leidžianti kiekvienam klausytojui susikurti savo įvaizdį. Tai yra gana konkretūs siužetai, kurie palengvina klausymąsi", – sakė R.Šervenikas.

Klausytis nežinomos operos labai padeda bent jau susipažinimas su libretum, tad KVF koncerto klausytojų lauks paruoštos programėlės su kūrinių aprašymais ir tekstų vertimais į lietuvių kalbą. Anot R.Šerveniko, šis koncertas – reta proga šiuos kūrinius pamatyti ir išgirsti atliekamus gyvai. „Dar vienas aspektas, skatinantis ateiti į šį koncertą, – choreografija. Abiejų kūrinių metu originalius choreografinius paveikslus šoks dvi šokėjų poros. O kurioje scenos erdvėje tai vyks – tegul lieka intriga“, – sakė jis.

Kas: Koncertas „Igoriui Stravinskiui – 140“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: 2022 m. kovo 18 d. 18 val.

Šiame straipsnyje:

Kauno valstybinė filharmonija