Į VDU sugrįžo beveik prieš 90 metų latvių studentų dovanota atminimo lenta

Nors ši atminimo lenta Antrojo pasaulinio karo metais dingo, bet laimingo atsitiktinumo dėka pernai sugrįžo ten, kur jai ir vieta, – į VDU. Universiteto Letonikos centro įkūrėjas, profesorius, dr. Alvydas Butkus daugiau nei prieš dešimtmetį viename Lietuvos dienraštyje paskelbė, kad ieško dar Antrojo pasaulinio karo metais dingusios bronzinės atminimo lentos, tačiau ją aptikti pavyko tik visai neseniai, – paaiškino VDU atstovė Rimgailė Dikšaitė.

„Buvęs lentos savininkas ją rado atsitiktinai, kai kartu su kitais daiktais nupirko iš žmogaus, kolekcionuojančio įvairias senienas. Buvo matęs skelbimą, jog ieškome būtent jos. Todėl surado mane, ir taip šio žmogaus dėka atminimo lenta grįžo ten, kur jai priklauso būti – į Universitetą. Ją aptikęs asmuo sutiko mums ją padovanoti. Šiuo metu laukiame, kada galėsime ją vėl atidengti ir pristatyti viešai“, – sako profesorius.

Jis priminė, kad 1932-ųjų vasario 16-ąją Vytauto Didžiojo universitetui švenčiant savo įkūrimo dešimtmetį, į Lietuvą buvo atvykusi Latvijos studentų delegacija, kuri ir dovanojo šią atminimo lentą. Ji kabėjo VDU Auloje, bet Antrojo pasaulinio karo metais dingo (spėjama, pavogus ją nuo pastato). Apie atminimo lentos egzistavimą sužinota iš to laikmečio spaudos. O radus atminimo lentos fotografiją, pradėta paieška. Iš pradžių buvo kreiptasi į įvairių muziejų fondus, vėliau - į lietuvišką spaudą.

Ko gero, įdomiausias šios simbolinės atminimo lentos akcentas – užrašas latvių kalba „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“. Profesoriaus A. Butkaus teigimu, taip latviai norėjo pabrėžti, kad lietuviai ir latviai yra likę vieninteliai artimiausi giminaičiai. „Įdomus aspektas: kai pernai Latvijos universitetas šventė savo šimto metų jubiliejų, VDU iniciatyva buvo pagaminta analogiška plokštė šiuolaikiniu stiliumi su tokiu pačiu užrašu: „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“. Ji per iškilmes padovanota Latvijos universitetui“, – pasakoja A. Butkus.

Pasak jo, atminimo lentos unikalumą išduoda joje iškaltas užrašas. „Dažniausiai lietuviai yra tie, kurie mėgsta akcentuoti, kad latviai yra mūsų broliai. Galbūt mums patiems atrodo, kad mūsų kaimynai labiau laikosi nuošalyje, daugiau orientuojasi į estus. Nes žvelgiant iš istorinės pusės, viduramžiais Livonija buvo vokiečių valdoma valstybė, kurios etninį pagrindą sudarė būtent latviai ir estai. Tuo metu dabartinės Šiaurės Lietuvos bei Pietų Latvijos teritorijoje XIII-XIV a. gyveno ne lietuviai ir ne latviai, o kuršių, žiemgalių ir sėlių tautos. Vėliau pietinę kuršių dalį asimiliavo lietuviai, o šiaurinę (žiemgalių) dalį – latviai. Galų gale, latviai daugiausia yra liuteronai, o lietuviai – katalikai, kas irgi atrodytų trukdo tam bendrumo kūrimui. Šiuo atveju, latviai pripažįsta tokį bendrumą, kokio patys lietuviai nemokėjo apibrėžti. „Bendra dvasia ir vienas kraujas“ – ko geriau norėti? Būtent dėl to ir norėjosi šią atminimo lentą atgauti“, – sako profesorius.

Pasak pranešimo, 2019-aisiais VDU Letonikos centras minėjo savo veiklos 25 metų jubiliejų.

Šio centro steigėjo A. Butkaus patikinimu, nors ryšiai su Latvijos universitetu Rygoje bei kitomis Latvijos aukštosiomis mokyklomis pradėti plėtoti 1991 metais, pirmosios bendradarbiavimo užuomazgos siekia beveik šimto metų laikotarpį.

„Įsivaizduokite situaciją: Vilniaus mes neturėjome, Kaune 1922-aisiais buvo įkurtas Lietuvos universitetas, keliais metais anksčiau, 1919-aisiai,s Rygoje įkurtas Latvijos universitetas, abiejose valstybėse buvo tik po vieną universitetą. Tad nieko stebėtino, jog šios aukštojo mokslo institucijos palaikė glaudžius ryšius, juk daugiau nebuvo su kuo. Tuo metu VDU studijavo latvių studentų grupė, netgi turėjusi savo korporaciją pavadinimu „Sidrabenia“, – istorinius faktus vardija A. Butkus.

Įkūrus VDU Letonikos centrą, pirmiausia siekta užmegzti kontaktus su Latvijos aukštosiomis mokyklomis – ne tik su Latvijos universitetu Rygoje, bet ir Latvijos Kultūros akademija, Daugpilio, Liepojos universitetais, Rėzeknės aukštąja mokykla. „Taip norėjome paskatinti dėstytojų ir studentų mainus tarp abiejų valstybių. O kad Letonikos centras Kaune nebūtų vienišas, iniciavome Lituanistikos centro įkūrimą Rygoje, kuris, beje, veikia iki šiol“, – pasakoja prof. A. Butkus.

Dar vienas Letonikos centro uždavinys – padaryti prieinamą latvių kalbos mokymą Lietuvoje: pradėta leisti įvairaus pobūdžio literatūra apie Latviją, žodynai, vadovėliai. Tačiau vienas svarbiausių Letonikos centro tikslų buvo atskleisti Latviją Lietuvos visuomenei per tuos žmones, kurie studijavo Lietuvoje bei mūsų šalies studentus, šią veiklą tęsiančius Latvijoje.

„2005 m. bendradarbiaudami su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, VDU surengėme pirmąjį „Lietuvos ir Latvijos forumą“, į kurį susirinko gausi Latvijos inteligentų delegacija. Po šio forumo nuspręsta steigti Lietuvos-Latvijos forumų asociaciją, kuri toliau rengia suvažiavimus tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Jų tikslas – stiprinti dvišalį bendradarbiavimą ir pasistengti, kad idėjos visuomenėje būtų skleidžiamos kuo plačiau“, – teigia atminimo lentos atradėjas, VDU profesorius A. Butkus.