Tie, kurie keramiką įsivaizdavo tik kaip taikomojo meno dirbinius, sukurtus vien tik iš degto molio, turėtų pamatyti keramikos muziejuje vykstančią parodą. Italų menininkai Sandra Baruzzi ir Guglielmo Marthynas, dažnai pristatomi kaip šiuolaikiniai Italijos keramikai, atskleidžia visai kitokią keramikos technikos pusę.

Panašūs ir skirtingi

Pagal technologiją keramika skirstoma į akmens masės keramiką ir porcelianą. Abu menininkai savo kūriniuose būtent ir naudoja akmens masę, oksidus bei glazūrą. Tokia keramika, kokia kuria šie menininkai, tarsi atgyja – įgauna trimatiškumo.

Šią paroda drąsiai galima vadinti dviguba – kiekvienas menininkas parodos erdvėje atskiria savo kūrinius, o savo konkrečių kūrinių ekspozicijai suteikia pavadinimus. Keramikės S.Baruzzi paroda pavadinta "Užkerėti miestai", o G.Marthyno – "Poetiška vasara".

Matant kūrinius, dar nė neperskaičius jų pavadinimų, neįmanoma nepastebėti, kad tai dviejų skirtingų menininkų darbai. Nors ir naudoja tokią pačią keramikos techniką – akmens masę, jų temos, sukurti vaizdiniai visiškai skirtingi. Kaip teigia parodos kuratorius Enzo Fornaro, "Du menininkus jungia bendri kūrybos etapai, jie artimi kai kuriais meniniais aspektais, bet jų paieškos, kurios taip gerai atsispindi šiuose, Lietuvoje eksponuojamuose darbuose lieka skirtingos."

Sprendžiant iš nagrinėjamų temų, jų perteikimo, S.Baruzzi, jeigu nebūtų keramikė, būtų architektė. Jos kolega G.Marthynas – tapytojas.

S.Baruzzi miestai

Autorė kuria miestų vaizdus – architektūrai, statiniams ji skiria itin daug dėmesio. Vaizduojamoji architektūra jos darbuose nėra tvarkinga – vertikalios, horizontalios statinių dalys kertasi viena su kita, išnyra iš įvairiausių kampų. Laiptai tarsi veda į niekur, į nebūtį, nes visus statinius keramikė sukūrė tuščius: yra tik jų sienos ir daugybė langų.

Menininkės kūriniai išlankstyti, tačiau tvirtai besilaikantys ant pagrindo – tikra destruktyvizmo stilistika alsuojanti architektūra. Iš italės idėjų galėtų pasisemti ir šios architektūrinės stilistikos pradininkas Frankas Gehry: S.Baruzzi darbai – tarsi iš popieriaus atgiję architektūriniai eskizai. Autorė dar prideda misticizmo motyvų. Kai kurie architektūriniai statiniai užkelti ant žuvų, kalmarų ir kitų vandens gyvių.

Tokią pasaulio (urbanistinio pasaulio) įkurdinimo ant vandens gyvių puikiai atspindi ir senovėje tikėtą mitą, kad žemę ant savo nugaros laiko milžiniškas vėžlys. Vėžlių būta daug, vadinasi, būta daug ir žemių. Tikėta, kad tik harmonija pasaulyje sugebės išlaikyti žemę ant vėžlio nugaros iki pat jo gilios senatvės.

Keramikė vaizduodama dekonstruktyvistinę architektūrą ir vien tik urbanistinio pasaulio vaizdinius, tarsi klausia, ar ilgai išsilaikysime?

S.Baruzzi darbai itin spalvingi, žvilgantys nuo glazūros – atkreipiamas dėmesys į dabartinio pasaulio ryškumą ir blizgučius, o tuo pat metu – ir tuštumą (pastatai tušti, juose niekas negyvena).

Tapybiški G.Marthyno žaidimai

G.Marthynas taip pat naudoja ryškias spalvas ir glazūruoja darbus. Panašiai kaip S.Baruzzi statiniai, taip ir jo darbai yra trijų matmenų formų. Jo kūriniuose vyrauja tapybiški vaizdai, atkeliavę iš praeito šimtmečio pradžios.

Menininko vaizduojamų moterų kampuotai aptakios formos primena Pablo Picasso kubistine maniera tapytas moteris. Toks pat spalvų ryškumas, vyraujantis puošnumas, nežymus gundymo akcentas išryškinant moters krūtinę.

Visos G.Marthyno moterys vaizduojamos veiksme – jos arba supa putlučius kūdikius ("Auklė"), arba kaip lakštingalos gieda kartu su paukšteliais ("Pavasario šauklys"), arba yra pasinėrusios į šokį ("Pavasaris").

Priešingai nei S.Baruzzi, jo kūriniuose nėra užslėptos didaktikos, darbai nereikalauja gilių apmąstymų. G.Marthyno kūriniai pasakoja apie smagų, lengvą, po skaisčia Italijos saule lėtai bėgantį gyvenimą. Tad ir jo moterys – valiūkiškos, žaismingos, pasidabinusios ir besidžiaugiančios tiek savimi, tiek gyvenimo malonumais. Visos jos artimai susijusios su gamta – vienur moteris pasidabinusi mėnulio skrybėlaite ("Įstrižas mėnulis"). "Jei tau "Bloga diena", vietoje skrybėlės gali užsidėti mėnulį: italų kalbos posakis "Luna di traverso" – įstrižas mėnulis, yra naudojamas blogai nuotaikai, nesėkmingai dienai nusakyti", – teigia parodos kuratorius E.Fornaro.

Šalia moterų keliuose darbuose esti ir gamtos motyvų – paukščių, medžių, kitų augalų. Beje, autorius bene visuose kūriniuose palieka savo parašą, o kai kuriuose darbuose surašo įvairiausius vardus.

Abiem italų keramikams būdinga per kūrinius pasakoti istorijas, pateikti mums įprastus vaizdus (architektūrą, gamtą, žmones) neįprastai. Būtent todėl pastatai auga ant kalmarų nugarų, kuriuos nusineša bangos, moterys dabinasi mėnuliais ir gieda kartu su paukščiais. Italų keramikai šiai meno šakai duoda naujų impulsų, padaro ją žaismingą (G.Marthyno kūriniai) ir tuo pat metu  sukeliančia apmąstymų (S.Baruzzi).

Kas? Šiuolaikinių Italijos keramikos meistrų parodos.

Kur? Keramikos muziejuje Kaune.

Kada? Veikia iki rugsėjo 6 d.