„Gaublio“ istorija

2024-ųjų pabaigoje sugrįžo kavinė „Pasaka“. Ne legendinės 1960 m. atidarytos vaikų maitinimo ir pramogų erdvės Laisvės alėjoje pavidalu, o švytinčiomis vitražų piramidėmis Kauno paveikslų galerijoje. Per kelis pastato aukštus pabiro ir daugiau sovietmečio vaikystės prisiminimų: į susuktą laikraščio skiautę subertos skrudintos saulėgrąžos ir kriaušių skonio limonado butelis, lėlės su didelėmis klapsinčiomis akimis ir rakteliu prisukami meškiukai, žybsinčiomis lemputėmis nusagstytos Kalėdų girliandos ir stikliniai eglutės žaisliukai, lapinės kepurės ir sintetiniai kailinukai, aliumininiai dubenėliai ir tokio paties metalo stalo įrankiai.

Parodos sumanytojai ne tik surinko daiktus, kurių prieš 40 metų buvo galima rasti kiekvienos vaikus auginančios šeimos namuose, bet ir atvėrė įvairias to meto vaikystės ar su vaikais susijusias erdves – gimdyklas, darželius, mokyklas, aikšteles ir kiemus. Nuotraukos ant sienų vėl sugrąžino ant metalinių sūpynių, čiuožyklų, ant kurių ištrūkę iš daugiabučių mažieji leido ištisas valandas. Tačiau pirmame aukšte įtupdytos įspūdingo dydžio laipynės pavadinimu „Gaublys“ įžiebė diskusiją „Gaublio“ atvejis: išmesti nebūtina saugoti“.

„Sakykite, kur šiame sakinyje dėtumėte kablelį?“ – į susirinkusiuosius kreipėsi diskusijos moderatorė.

Priešingai nei dauguma kitų žaidimų aikštelių įrenginių, „Gaublys“ išvengė metalo laužo likimo. Ilgus metus leidęs Vilniuje, po remonto darbų jis buvo atgabentas į Kauno paveikslų galeriją, kur tebekursto aistras. Vieniems jis degina akis, tarsi akivaizdus sovietinio kolonializmo ženklas, kitiems – šiltais prisiminimais kutena širdį ir primena nerūpestingą vaikystę.

Sovietinis žaidimo gyvenimas pasižymėjo vienalytiškumu ir fiksuotumu.

Tikslas – išsaugoti

Menininkė Evelina Šimkutė jau ne vienus metus kovoja, kad autentika daugiabučių teritorijoje išliktų. Jos pačios kieme Šilainiuose, Kuršių gatvėje, iki šių dienų stovi čiuožykla, čia įrengta apie 1985–1989 m. Deja, jau šiemet ji gali būti sunaikinta, kaip ir likusios rajono senbuvės pakeistos nauja įranga. Menininkė rašė ne vieną projektą dėl šio palikimo išsaugojimo, tačiau nė vienas jų nesulaukė tikėto atsako.

Kovotoja: E Šimkutė siekia, kad mieste liktų bent kelios senosios žaidimų aikštelės ar jų elementų. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Kaune yra taip, o kaip kitur? Gavusios Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, kartu su Rūta Lukošiūnaite nuvykome į Klaipėdą, Šiaulius ir Tauragę. Vaikščiojome po daugiabučių rajonus. Ypač nustebino Šiauliai. Šiame mieste radome šviežiai perdažytas, suremontuotas ir tikrai intensyviai naudojamas autentiškas vaikų žaidimų aikšteles“, – E. Šimkutė pakartojo, kad bent kelias tokias erdves būtų verta išsaugoti ir Kaune.

Kartu su R. Lukošiūnaite ji parengė projektą „Gyvas mikrorajono archyvas“. Ekspedicijų, diskusijų, kūrybinių dirbtuvių metu, juodvi rinko fotografijas ir garso pasakojimus, iliustruojančius ir įgarsinančius pastarųjų 40 metų Šilainių rajono gyventojų kasdienybę. Per metus entuziastėms pavyko surinkti daugiau kaip 300 muziejinių vertybių – nuotraukų ir garso įrašų, kuriuos Kauno miesto muziejus galės naudoti ekspozicijose, įvairiuose leidiniuose.

Savotiškos ikonos

Atlikusi tyrimą, kuris aprėpė Lietuvos žaidimų aikštelių projektavimo istoriją 1940–1990 m., antroji diskusijos dalyvė dizainerė Ieva Daujotaitė pastebėjo, kad žaidimų aikštelės anuomet buvo savotiškos sovietinės politikos kultūros ikonos.

„Dėl centralizuotos pramoninės statybos sistemos jų dizainas buvo vienodas visose buvusiose SSRS šalyse. Todėl iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1990 m. žaidimų aikštelių dizainas tapo toks paplitęs, kad, remiantis buvusių SSRS kartų patirtimi, žaidimų aikštelės yra būdingos tipiškos sovietinės vaikystės idėjai“, – apie savo tyrimą kalbėjo I. Daujotaitė.

Sovietinis žaidimo gyvenimas, anot jos, pasižymėjo vienalytiškumu ir fiksuotumu. Vaikai nuo Kaliningrado iki Vladivostoko žaidė beveik vienodus žaidimus ir, nepaisant atstumų, juos siejo vienodos vaikystės svajonės. Kadangi sovietinis komunizmas siekė beklasės visuomenės, egzistuojančios bendros nuosavybės, žaidimų aikštelės, dizainerės įsitikinimu, buvo vienas iš daugelio kultūrinių veiksnių, formuojančių vaikystės patirtį ir prisidėjusių prie komunizmo idėjų.

„Siekdamas išanalizuoti, kokiu mastu žaidimų aikštelės įamžino komunizmo kultūrą, nagrinėju žaidimų aikšteles per teorinę kultūros ikonų sistemą. Svarbiausia, kad mano darbe bandoma kontekstualizuoti išgyventą žaidimų aikštelių dizaino keitimo patirtį, identifikuojant keletą atvejų analizės ir suteikiant įžvalgą apie sovietinės Lietuvos žaidimų aikštelių dizainerių, architektų, vaikų ir moterų gyvenimus“, – I. Daujotaitė galiausiai konstatavo, kad diskusiją sukėlusios sūpynės su sovietmečio kultūra siejamos nepagrįstai.

Dauguma to meto žaidimų įrangos visiškai atitinka šių dienų modernistinį stilių. Pavyzdžių galima rasti Vakarų Europoje, Amerikoje, Azijoje.

Vaikystę tirti įdomu

Vis sunkiau rasti ne tik senųjų žaidimų aikštelių, bet ir viešai jose žaidžiančių vaikų. Jie tarsi nykstanti rūšis, įtraukta į raudonąją knygą.

„Norėdami suprasti šį reikšmingą praėjusio amžiaus miesto kraštovaizdžio pokytį – vaikų pasitraukimą iš viešosios urbanistinės erdvės, turime atsigręžti į praeitį, į vėlyvąjį sovietmetį. Turime pažinti vieną svarbiausių to meto vaikystės erdvių – kiemą kaip socialinę ir kultūrinę aplinką“, – sakė vaikystės tyrėja, dėstytoja Goda Damaševičiūtė.

Anot jos, labai nedaug istorinių šaltinių tiesiogiai kalba apie vaikų patirtis iš jų pačių perspektyvos, todėl tirti vaikystę, o vaikus identifikuoti kaip istorijos veikėjus yra labai sunku. Goda atliko tokį tyrimą.

„Be istorinių argumentų, kodėl šią temą verta tyrinėti, man taip pat buvo įdomu suprasti, kodėl sovietmečiu tėvai leisdavo į svečius pasikviesti tik vieną drauge, kodėl žaidimų aikštelėse suoliukai buvo be lentų, tinklinio aikštelė – be tinklo. Tačiau tai niekam neatrodė keista. Ar mūsų tėvai žaidė tuos pačius lauko žaidimus kaip ir mes? Kas buvo ta žaidimų aikštelė“, – į šį klausimą, suskambusį G. Damaševičiūtės lūpose, atsakė susirinkusieji. Vieniems žaidimų aikštele buvo tapę džiunglių tankumo krūmai, kitiems – po statybų likę rieduliai kieme, tretiems – laiptinės turėklas.