– Kokie buvo jūsų keliai aktorystės ir teatro link?

R.S.: Į teatrą atkeliavome pabaigę LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aut.) – čia pakvietė mūsų visą kursą. Tokia nepaprastai paprasta istorija.

P.J.: Retai taip būna, jog visas kursas kartu nueina į vieną teatrą. Mums pasisekė, nes esame su tais žmonėmis, su kuriais įpratome dirbti ir būti, tai yra smagu. O istorijos, kaip mes kiekvienas atėjome iki aktorystės, turbūt yra skirtingos ir individualios. Man teatro būrelis mokykloje buvo vienintelė veikla, kuri niekad nenusibodo, nors prieš tai buvau išbandęs begales užsiėmimų: nuo keramikos ar botanikos iki krepšinio. Pastebėjau, kad teatrą lankau jau kurį laiką ir man vis dar patinka, – taip ir nusprendžiau pabandyti stoti į aktorinį. Man patinka šios profesijos universalumas, nes čia gali panaudoti viską, ką iki tol darei ir mokeisi, ką nori veikti.

R.S.: Aš irgi svarsčiau daug kuo būti, pavyzdžiui, gydytoja, bet tam reikia daug mokytis. O suvaidinti gydytoją aš ir dabar galėčiau, nereikėtų tiek mokytis (juokiasi). Jeigu rimtai, mano kelias buvo gana tiesus. Seniai sugalvojau, kad noriu mokytis aktorystės, tad lankiau įvairius su tuo susijusius būrelius, įstojau į akademiją, baigiau ją ir pradėjau dirbti teatre. Kaip klostysis toliau, aš nežinau, bet sprendžiant pagal šią tendenciją, turėčiau dirbti teatre iki pensijos, o po to – freelancinti.

– Kur jau esate vaidinę?

P.J.: Kiekvienas skirtingai, bet visas mūsų kursas yra pasirodęs filme "Širdys" (rež. Justinas Krisiūnas), tai irgi tam tikras pasisekimas. Roberta ten atliko pagrindinį vaidmenį.

– Jūsų teatro guru. Ar iš teatro grandų, pavyzdžiui, Rimo Tumino, Edmundo Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų, galų gale, savo mokytojų – Vido Bareikio ir Algirdo Latėno semiatės žinių, įkvėpimo? Ar jūs kuriate naują, savo teatrinį pasaulį?

P.J.: Iš pradžių savo teatro guru neturėjau, jais tikriausiai buvo mano mokytojai, su kuriais dar tik buvau pradėjęs susipažinti. Mokykloje tai buvo aktorė Janina Matekonytė, vėliau, pradėjus lankyti teatro ir kino laboratoriją "Meno Alchemija", – Aleksandras Špilevojus. Juokinga ir įdomu, kad dabar pats sugrįžtu į šitas vietas ir vedu arba padedu vesti įvairius aktorinius trenažus, improvizacijas. O su buvusiais mokytojais susitinkame jau kaip kolegos. Tiek Janinos, tiek Aleksandro veikla teatro scenose vis dar aktyvi ir labai skirtinga.

Bėgant laikui žmonės, kurie yra tavo mokytojai, keičiasi ir jais, manau, kartais gali būti paprasčiausias gatvėje sutiktas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą tam, kad kažką perduotų, o kai jis tai padaro, sutinki kitą žmogų. Žodžiu, mokaisi ir mokaisi. Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką: pasiimu, kas įdomu man, interpretuoju ir taip kuriu savo teatrinį pasaulį.

– Spektaklyje "Sombras" (rež. Gintaras Varnas) vienas herojų – jaunas režisierius – tiesiog išrėkia, kad dabar laikas ieškoti naujų formų, kurti vadinamąjį verbatim, dokumentinį teatrą, o Williamas Shakespare‘as yra literatūros ūkininkas... Kokios teatro formos jums imponuoja?

P.J.: Manau, kūryba, bešūkaujant ir galvojant tik apie naujų formų paiešką, vėliau atsimuša į tuščių ambicijų sieną. Greičiausiai formos kuriasi netikėtai, net negalvojant apie tai. Dėl to teatras gali būti negailestingas – kiekvieną kartą, atrodo, viską turi pradėti iš naujo.

R.S.: Man atrodo, kad teatro forma nėra labai svarbi. Visos formos gali būti ir geros, ir blogos. Svarbiausia, kas ten vyksta. Sutikčiau su Povilu, kad amžinas bandymas atrasti naujų, dar neregėtų ir taip reikalingų formų yra daugiausia kažkieno ambicijų klausimas. Na, bet vis dėlto galiu pasakyti, kad man dabar tikrai patinka naujas – pasakojamasis – žanras, kur visos priemonės ir aktoriai yra sutelkti tam, kad būtų papasakota istorija. Taip pat pastebėjau, kad spektakliai rečiau betrunka ilgiau nei vieną veiksmą ir tuo labai džiaugiuosi.

– Kokie jūsų pomėgiai, ką veikiate, kai nebūnate teatre?

R.S.: Yra grupė "Kofewino", ją sudaro keturios mūsų kurso merginos. Aš joje groju bosine gitara ir dainuoju. "Kofewino" atliekame smagias dainas apie nelaimingą meilę, dabar kaip tik darysime daug koncertų. Apskritai visi mes kurse labai daug grojame, dainuojame, kuriame ir turime savo dainų, kartais jas pristatome.

P.J.: Buvo dar viena grupė – "Šiltnamio efektas", ji susikūrė, kai mes statėme savo pirmąjį spektaklį "Pasirinkimas" Jaunimo teatre. Su "Šiltnamio efektu" dalyvavome "Garažo" konkurse, bet po to kažkaip sustojome, turbūt nesijautėme pakankamai užtikrinti. O merginų grupė, nors jos ir buvo neužtikrintos, ėjo toliau ir tęsė savo veiklą. "Kofewino" turi savo mažą auditoriją ir, manau, konkretų konceptą.

R.S.: Taip, mūsų muzika labai patinka merginoms, nes jos supranta dainų temas, ir patinka vaikinams, nes vaidiname vienišas merginas. Viskas yra daroma su ironija, per komišką filtrą.

Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką.

– Grįžtant prie teatro, kokie yra jūsų nauji įspūdžiai ir potyriai čia, Kaune?

R.S.: Mus iš tikrųjų labai gražiai priėmė. Kai teatre praleidžiame daugiau laiko, tarkim, visą dieną čia būname, vaidiname, repetuojame – iš karto juntame, kad tai sava erdvė.

P.J.: Taip, pamažu viską prisijaukiname. Iš pradžių jautiesi ne toks artimas, svetimesnis, bet kuo daugiau veiki, darai, susipažįsti su teatru, tuo lengviau. Kaunas įdomus. Man atrodo, kad čia žmonės truputį kitokie, auditorija skiriasi.

R.S.: Mes jau seniai pastebėjome, kad Kaune tikrai gera publika, gal todėl, kad nevyksta tiek daug renginių, kiek sostinėje. Vilniuje, aišku, publika būna ir geresnė, ir blogesnė, bet dažnai ji žiūri ciniškiau, o čia – atviriau. Kauniečiai daugiau palaiko, mėgaujasi tuo, ką mato.

P.J.: Jiems patinka eksperimento, tam tikros alternatyvos skonis. Tikriausiai Kaune to dabar norisi, todėl žmonės ir priima, kai tuo metu Vilniuje sunkiau nustebinsi, publikai galbūt reikia paprastumo.

R.S.: Ir atrodo, kad kauniečiai daugiau vaikšto į teatrą. Mane nustebino, kad tie, su kuriais čia susipažinau, sako: "Buvau teatre", "Einu į teatrą", tai yra, iš tiesų jame dažnai lankosi. Tai labai džiugina.

P.J.: Labai gerai, taip ir turėtų būti.

– Girdėjau, kad dalyvaujate Nacionalinio Kauno dramos teatro edukaciniuose projektuose, abu dalyvaujate teatralizuotoje ekskursijoje po teatrą.

P.J.: Taip. Su dar keliais kurso žmonėmis vedame edukacinius užsiėmimus vaikams, su projektu "Teatro kubas" vykstame į mokyklas. Jau turėjome keletą pamokų, supažindinome vaikus su aktorystės principais. Taip pat su Roberta ir dar dviem kolegomis žiūrovus pakviesime į teatralizuotą ekskursiją. Artimiausia – gruodį.

R.S.: Teatro dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė pjesę apie Borisą ir Hają Kupricus, kurie buvo kino teatro "Metropolitain", kadaise veikusio Nacionalinio Kauno dramos teatro vietoje, savininkai. Mes juos įkūnijame, o pati istorija užgriebia laikus nuo tarpukario iki mūsų dienų.