(Ne)meilė Paryžiui

Tarpukariu Paryžiaus mada buvo savotiškas etalonas, į kurį bent jau reklamose lygiavosi tiek kičinės gatvės mados kūrėjai, tiek pripažinti, gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turintys siuvėjai.

Kosmopolitiškam ir įvairių mados renginių išlepintam šiuolaikiniam žmogui madų tendencijos, atkeliaujančios iš įvairiausių pasaulio šalių, atrodo savaime suprantamos. Tačiau noras rengtis madingai ir žengti koja kojon su pasauline mada tarpukario Kaune nebuvo toks įprastas ir visapusiškai palaikomas.

Pavyzdžiui, visiems gerai žinomame "Moters" žurnale buvo atstovaujama tai visuomenės daliai, kuri madą ir jos tendencijas vertino skeptiškai. Kai kam atrodė, kad noras rengtis madingai – nepatriotiškas ir net žalingas. Aklas madų vaikymasis esą kenkia šeimos ir visuomenės gerovei, išstumia tautiškus elementus aprangoje. Jei būtų buvusi jų valia, tai, galima numanyti, kad geltonkasės lietuvaitės iki šiol dėvėtų tik tautinius kostiumus ar prastą marškonį ir kaip velnias kryžiaus bijotų gundančių ar moteriškumą atskleidžiančių drabužių.

Žinoma, būta ir ne tokios kategoriškos nuomonės: kai kurie pripažino, kad rengtis madingai nėra blogai. Tokiu atveju kritikos strėlės buvo nukreiptos į kai kurių šalių madų specifiką: pasak jų, Paryžiaus mada mums netinkanti dėl klimato, o drabužiai iš Vokietijos tiesiog demonstruoja prastą skonį. Mums atseit  labiau tinkanti šiaurietiška mada ar Anglijos sportinės mados tendencijos. Ir nėra ko, pasak jų, pataikauti madai dėvint ažūrines kojines, permatomus drabužius šaltuoju metų laiku ar išleidžiant paskutinius pinigus madingam drabužiui.

Vis dėlto toks skeptiškas požiūris į Paryžiaus madą ir natūralų norą rengtis madingai nevyravo ir beveik neturėjo įtakos mados raidai Kaune. Kažin ar rastume Laikinosios sostinės siuvyklos, skrybėlių dirbtuvės ar mados salono reklamą, kurioje nebūtų pabrėžta, kad ten viskas siuvama pagal paskutinę Paryžiaus madą. Kiek siuvėjų iš tos gausybės tikrai žinojo pasaulinės mados tendencijas ir į jas reagavo, dabar jau niekas nepasakys. Nors straipsnyje "Kauno siuvėjai turi gerą vardą" ("Amatininkas" – 1937, gruodžio 1 (Nr. 22), p. 320–321) paminėti tik keli geriausi, tačiau ne vienas žymus Kauno siuvėjas iš tikrųjų turėjo gerą vardą.

Aukštosios mados užuomazgos

Ar laikinosios sostinės mada turėjo savo veidą? Vienareikšmiškai galima teigti, kad Kaune susiformavo kelios siuvėjų mokyklos, taikiusios savo sukirpimo metodus ir propagavusios savitą mados supratimą.

Ar tai buvo pakankamai originalu, kad galėtume kalbėti apie tam tikras drabužių kolekcijas? Tikriausiai, ne. Savų statkevičių tuo metu dar neturėjome. Savo drabužių sukirpimo metodais ir siuvėjų rengimo kursais, išugdžiusiais gero lygio amatininkus, garsėjo Volfas Jalovas, Juozas Bernotas, Andrius Grincevičius, Juozas Močiškis, Kirilas Dubošinas ir kt. Jų pagrindinis tikslas buvo pigiai ir gerai pasiūti drabužį, pasiūlyti kuo paprastesnį sukirpimą, kad kitų siuvėjų darbas taptų lengvesnis. Tačiau aukštosios mados jie nekūrė.

Siuvėjai, aišku, atsižvelgė į pasaulinės mados tendencijas, kartais jas kopijavo. Galima drąsiai teigti, kad Kauną operatyviai pasiekdavo madingos sukirpimo tendencijos, kurios vyravo renkantis drabužių ilgį, formą, stilių. Siuvėjai naudojo tam tikras madingas medžiagas (pvz., tvidą, kailius) ir aksesuarus (plunksnas ir pan.).

Kaip visiškai naują pasaulinės praktikos dalyką galima paminėti vyrų kostiumų reformą, inicijuotą žurnalo "Mūsų Vilnius" redaktoriaus Vinco Uždavinio. Mados atžvilgiu tai nebuvo išskirtinis drabužis, tačiau siekta padaryti kostiumą patogesnį bei pasiūti jį paprasčiau ir pigiau.

Vis dėlto bandymų kurti aukštąją madą būta. Pavyzdžiui, Zojos Kempinskienės skrybėlių salono modeliai, pritaikyti konkretiems žmonėms, gaminti kolekcijų principu. Požiūrį į madą kaip į meną bandė formuoti Stasė Gudonytė-Bizokienė savo įsteigtoje moterų amato meno mokykloje (vėliau ji buvo pavadinta Moterų dailės darbų aukštesniąja mokykla) ir moterų drabužių braižybos, kirpimo ir siuvimo, skrybėlių kursuose.

Siuvimo praktikai atlikti buvo skirtas mokyklai priklausantis moterų drabužių salonas. Jame buvo priimami užsakymai, kuriuos atliko amatų mokyklos ir prie jos veikusių drabužių siuvimo kursų moksleivės. Kursų dalyvės pačios bandė kurti madingus drabužius atsižvelgdamos į mados tendencijas, o ne aklai jas kopijuodamos.

Į mokymo procesą buvo įtrauktas ir įvairių parodų, muziejų lankymas. Kursai pasižymėjo laisva mados traktuote, kurios trūko J.Bernoto, K.Dubošino, A.Grincevičiaus, V.Jalovo, V.Rimšos bei kitų organizuotiems kursams, kuriuose buvo mokoma siūti pagal jų vadovų sistemą, taip pat propaguojama Paryžiaus mada, kuri tarpukariu buvo virtusi mados etalonu. Tiesa, reikia pripažinti, kad nors šie kursai ir neskatino kūrybiškumo, tačiau pagal šių siuvėjų meistrų parengtas supaprastinto sukirpimo sistemas pagrindinių sukirpimo ir siuvimo principų išmoko kelios siuvėjų kartos.

Pasirinkimui – šimtai siuvyklų

Laikinoji sostinė garsėjo ne tik kvalifikuotais siuvėjais, bet ir jų skaičiumi. Per visą 1918–1940 m. laikotarpį Kaune veikė apie 800 siuvyklų ir kepurių, skrybėlių, baltinių, trikotažo, korsetų ir kt. dirbtuvių. Daugiausiai buvo asmenų, įsteigusių nedideles įmones. Keletas didelių akcinių bendrovių – Amerikos lietuvių akcinė bendrovė "Rūbas", "Drobė", ekonominė karių bendrovė ir Lietuvos karo invalidų akcinė bendrovė – taip pat turėjo savo siuvyklas.

Kaune vyravo universalios siuvyklos: jose buvo siuvami drabužiai vyrams, moterims, vaikams, kariškiams ir uniformos. Kai kurios siuvyklos specializavosi siūti tik vyrams, moterims ar vaikams. Buvo kelios bažnytinių drabužių siuvyklos, o kai kurios siuvyklos didžiąją dalį užsakymų gaudavo uniforminiams drabužiams siūti. Buvo ir siauros specializacijos siuvyklų: pavyzdžiui, kelnių, kelnių ir liemenių, guminių paltų, paltų moterims, plisė (klostyto audinio ar trikotažo) siuvyklos, blauzdinių ir kojinių, pirštinių, kaklaraiščių dirbtuvės.

Siuvėjo amatas tradiciškai buvo šeimos verslas, į kurį įsitraukdavo vyras, žmona, vaikai (Bernotai, Jalovai, Šapiros ir kt.). Kai kada net ir amato vaikai išmokdavo pas tėvus, pavyzdžiui, Roza Jalovaitė baigė mamos Chajos Jalovienės korsetų siuvimo ir kirpimo kursus.

Privalomi atributai

Laikinosios sostinės ir to meto pasaulinės mados tendencijos atsispindėjo daugybėje vyrų ir moterų skrybėlių ir korsetų salonų bei dirbtuvių.

Skrybėlės buvo būtina šventinės aprangos dalis tiek vyrams, tiek moterims. Jos buvo dėvimos kasdien, daug dažniau nei šiais laikais. Korsetas taip pat buvo labiau paplitęs nei dabar. Jis buvo dėvimas ne vien dėl madingo siauro liemens ar dėl medicininių priežasčių, bet ir vienokiems ar kitokiems figūros trūkumams taisyti. Žinoma, korsetas dažnai buvo dėvimas ir tiesiog dėl to, kad tai buvo madinga.

Garsaus siuvėjo ir siuvimo kursų vadovo Volfo Jalovo žmona Chaja Judis Jalovienė netgi tobulinosi korsetų siuvimo srityje Paryžiaus modernaus drabužių sukirpimo mokykloje, o po to įsteigė korsetų kirpimo ir siuvimo kursus Kaune, kurie veikė 1934–1940 m.

Šiais laikais labai dažnai reklamuojama intymios higienos priemonės ir apatiniai drabužiai. Laikinojoje sostinėje iš apatinių drabužių buvo reklamuojami tik korsetai. Liemenėlių ir kelnaičių reklamos spaudos puslapiuose visai nebuvo, o iš intymių dalykų buvo reklamuojami tik prezervatyvai. Liemenėles siuvo tik kai kurios korsetų dirbtuvės.

Buvo įprasta, kad apatinius, kaip ir madingus viršutinius drabužius, aksesuarus ir skrybėles Kauno aukštuomenės damos, verslininkų (daugiausia žydų) žmonos, meno pasaulio atstovės parsiveždavo iš užsienio, dažniausia iš Paryžiaus. Madingi drabužiai, atkeliavę iš užsienio, būdavo kaip pavyzdžiai vietos siuvėjams, kurie taip pat vykdavo į užsienį susipažinti su mados tendencijomis ir parsiveždavo drabužių pavyzdžių, brėžinių.

Siuvėjas – tik gerai pažįstamas

Dauguma žinomų Kauno siuvėjų savo verslą pradėjo kaip kitos siuvyklos sukirpėjai arba drabužių siuvimo bendrovių dalininkai, pagrindiniai siuvėjai, o vėliau įsteigė savo siuvyklas.

Štai Juozas Močiškis buvo Kazio Kuosaičio vyrų drabužių siuvyklos sukirpėju, po to atidarė savo siuvyklą, populiarumu nenusileidžiančią K.Kuosaičio siuvyklai. Julius Mačeržinskas vadovavo ekonominės karių bendrovės siuvyklai, buvo jos pagrindiniu siuvėju, o atidaręs savo siuvyklą į ją perviliojo daugumą buvusių užsakovų.

Daugelis siuvėjų turėjo savo nuolatinius klientus ir tai paaiškina, kodėl siuvyklų Kaune buvo tiek daug. Įprasta buvo lankytis pas siuvėją, kuris dirbo kliento gyvenamajame rajone. Ir visai nesvarbu, kad dažniausiai madingų drabužių buvo ieškoma užsienyje – siuvėjas turėjo būti čia pat ir gerai pažįstamas.

Tik vienas kitas kaunietis specialiai rinkosi pripažintą siuvėją ne iš savo aplinkos, todėl pasaulinės krizės metais sunkokai vertėsi net tokie visuomenės gerai įvertinti siuvėjai kaip Andrius Grincevičius, Kazys Kuosaitis, Juozas Močiškis ir kiti. O geras siuvėjo Volfo Jalovo vardas dar negarantavo pasisekimo jo žmonos korsetų siuvimo kursams, įsikūrusiems ten pat, kur ir V.Jalovo siuvykla bei kursai.

Reklama originalumu neišsiskyrė

Reklama spaudoje buvo efektyvi siuvykloms įsikuriant ar joms persikeliant į naują vietą ir supažindinant klientus su nuolaidomis ir naujovėmis. Tikriausiai dėl to siuvyklos ilgai naudodavo tą pačią, jų klientams įprastą ir dažniausiai nelabai patrauklią reklamą. Kartais joje būdavo tik tekstas, geriausiu atveju – kuklus vyro ar moters siluetas. Skirtingų siuvyklų reklamos buvo vienodos.

Išsiskyrė tik trečiajame dešimtmetyje spausdintos siuvyklų reklamos. Turbūt todėl, kad siuvyklos tuo metu dar tik kūrėsi ir stengėsi patraukti kuo daugiau klientų. Tuo laikotarpiu taip pat buvo gausu reklamų, perspėjančių dėl įvairiausių falsifikacijų ir noro pasipelnyti spekuliuojant žinomo siuvėjo vardu.

Įdomia reklama išsiskyrė korsetų dirbtuvė "Žanett", tačiau ir jos reklamos nedažnai keitėsi. Firminį nekintantį siuvėjo siluetą savo reklamoje vaizdavo Kazio Kuosaičio siuvykla – tai geras pavyzdys, kai reklama tampa simboliu, iš kurio galima atpažinti konkretų siuvėją. Įdomu, tačiau nė vienas siuvėjas nesinaudojo savo paties atvaizdu kaip reklama. Pripažintų siuvėjų reklamų tekstai beveik nesiskyrė nuo kur nors miesto pakraštyje veikiančios siuvyklos reklamų. Kaip jau minėta, pagrindinis reklamos akcentas buvo lygiavimasis į Paryžiaus madą.

Laikinosios sostinės spaudoje taip pat buvo gausu pasaulines mados tendencijas reklamuojančių straipsnių ir nuotraukų. Tačiau tik vienas periodinis leidinys buvo skirtas specialiai madai – tai "Mados – siuvėjų menas" (1933–1934, išėjo trys šio gražaus, siuvėjo Juozo Bernoto redaguoto, spalvoto leidinio numeriai).

O štai Šiauliuose siuvėjo J.Chmieliausko rūbų kirpimo akademija leido madų ir kirpimo žurnalą "Siuvėjo patarėjas" (1924–1926, 1930), skirtą siuvėjams. Pasak Tairos Žilinskienės (XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos drabužių mados / Taira Žilinskienė // Liaudies kultūra. 2005, Nr. 5), madų žurnalą leido ir Ruvinas Faivušas Frankas, firmos "Francomode", prekiavusios užsienio madų žurnalais, savininkas. Šio fakto, deja, patvirtinti negalime, nes T.Žilinskienės nurodytoje archyvinėje byloje (KAA, f. 209, ap. 2, b. 8892, l. 1–10) yra informacija tik apie madų žurnalų agentūros "Francomode" (veikė nuo 1931 m. Kęstučio g. 27) prekybą užsienio madų žurnalais ir manekenais. Dalis 1934 m. Latvijoje pirktų manekenų liko stovėti firmoje ir 1935 m. Galima spėti, kad jie buvo aprengti drabužiais, pasiūtais pagal prekiaujamų žurnalų iškarpas, taip reklamuojant parduodamus žurnalus (R.F.Frankas buvo ir siuvėjas).

Naujausių madų žurnalų iš Berlyno, Londono, Paryžiaus, Vienos taip pat buvo galima gauti centrinėje laikraščių ekspedicijoje "Spauda", kur buvo madų žurnalų sandėlis. Tačiau mados reklama šio sandėlio darbuotojai neužsiėmė.

Apžvalgos ir patarimai

Keletas periodinių leidinių turėjo atskirus mados skyrelius arba puslapius, o kituose neperiodiškai pasirodydavo madų apžvalgos ir reklaminės madų nuotraukos. Tačiau tokių leidinių taip pat nebuvo daug.

Madingų drabužių reklama dažniausiai buvo iliustruojama pasaulinės mados pavyzdžiais iš užsienio madų žurnalų. Maloni išimtis buvo "Sekmadienio" laikraštis, kurio "Moterų skyrelio" mados rubrikoje panelė Zuzė pristatydavo mados tendencijas, iliustruojamas šio laikraščio manekenių.

Mažytės, ne visada kokybiškos mados fotografijos, spausdintos 1930–1933 m., gal ir nebuvo labai patraukli reklama, bet jos mums brangios dėl to, kad madas tose nuotraukose demonstruoja ne kokia užsienio žvaigždė, o lietuvaitė. Dėl tos pačios priežasties vertingos žurnalo "Žvilgsniai" nuotraukos. Jose artistė Nelė Vosyliūtė su Zojos Kempinskienės skrybėlių salono skrybėlėmis, madų salono "Smart" vakarinės suknelės, siuvėjo Juozo Močiškio pasiūto kostiumo pavyzdžiai ir kt.

Žurnale "Žvilgsniai" išspausdintas ir vienas pirmųjų straipsnių apie mados renginį Kaune, "Metropolio" salėje. Straipsnis buvo parengtas užsienio mados specialisto. Šiame žurnale taip pat galima rasti straipsnį skambiu pavadinimu "Paryžius Kaune: pas Kauno modistes pasižvalgius" (Žvilgsniai. 1933, Nr. 1, p. 28, 31), kuriame publikuojamas interviu su garsiąja skrybėlių salono savininke Z.Kempinskiene. Žurnalas "Aš ir Jūs" (1931) taip pat bandė pateikti mados apžvalgas, deja, išėjo tik du numeriai, kurie kuo nors ypatingu mados srityje nepasižymėjo.

Žurnalo "Moteris ir pasaulis" mados reklama vertinga dėl nuosekliai rašytų ir iliustruotų mados tendencijų apžvalgų, pateikiamų pagal sezonus. Žurnalo mados rubrikos autorės pasirašinėjo tik inicialais: I.K., I.K-nė, Fr., O.G.

Pavyko išsiaiškinti, kad I.K., I.K-nė pasirašydavo Irena Kamantauskienė, kalbininko, vertėjo Viktoro Kamantausko žmona; Fr. – "Moteris ir pasaulis" redaktorė Pranciška Pikčilingienė; O.G. – pedagogė, žurnalistė, viena iš knygos "Mūsų rūbai" autorių Ona Gratkauskienė.

Žurnale taip pat būdavo spausdinami interviu su žinoma mados specialiste ir siuvyklos savininke Elena Trejiene, kuriuose būdavo aptariami įvairūs mados klausimai. Mados skyrelį turėjo ir "Naujo žodžio" bendrovės leistas žurnalas "Laiko žodis". "Naujo žodžio" žurnale buvo spausdinami populiarūs straipsniai, supažindinantys su mados aktualijomis.

Mados reklama nereguliariai pasirodydavo ir "Naujo žodžio" bendrovės leidžiamame populiariame laikraštyje "Diena": tai buvo mados pavyzdžių piešiniai, prastos kokybės nuotraukos ir viena kita apžvalga. Žurnalo "Kinas" (1934–1935) skyrelyje "Mūsų ponioms" sezono mados tendencijas apžvelgdavo N.Stailišienė. Klajojanti po puslapius, tarsi be vietos, buvo žurnalo "Amatininkas" mados reklama. Madai ir pavyzdžiams, kaip pasiūti ar numegzti gražų, madingą drabužį bei praktiniams patarimams mados ir grožio klausimais daug vietos buvo skirta savaitiniame žurnale "Savaitė" (1940).

Daug uniformuotųjų

Atskira mados sritis buvo uniformų mada. Naujai sukurtos uniformos, skirtos gimnazijų, vidurinių, amatų ir profesinių mokyklų moksleiviams, įvairių organizacijų ir profesijų atstovams buvo išsamiai aprašomos spaudoje: pateikiami jų pavyzdžiai ir dėvėjimo statutai.

Uniformas dėvėjo policininkai, ugniagesiai, geležinkelininkai, teisėjai, skautai, jaunalietuviai, šauliai (vyrai ir moterys) ir kt. Drabužius kariškiams ir dvasininkams kartu su bendra apranga vyrams ir moterims siuvo nemažai siuvyklų, tačiau keletas jų specializavosi siūti tik bažnytinius drabužius ar aprangą kariškiams ir šauliams.

Uniformos buvo siuvamos griežtai pagal patvirtintus projektus. Juose netgi buvo numatyta medžiaga, iš kurios turėjo būti pasiūtas drabužis ar jo dalys. Uniformų siuvimas nebuvo itin pelningas verslas, tačiau siuvyklos noriai to imdavosi, nes uniformų paklausa buvo stabili.