Populiarumo paslaptis

Prancūzų kompozitoriaus Robert'o Planquette'o (1848–1903) klasikinė operetė "Kornevilio varpai" pirmą kartą buvo pristatyta Prancūzijos publikai 1877 m. Premjerą lydėjo milžiniška sėkmė ir greitai operetė paplito Anglijoje, Amerikoje, dar vėliau – visose pasaulio scenose ir iki šiol yra gausiai lankoma publikos.

Operetė neaplenkė ir lietuviškosios scenos: ji buvo pastatyta Kaune (tuomečiame Valstybės teatre) keletą kartų – 1932 m. ir 1938 m., o 1976 m. pristatyta redaguota jos versija. Muzikos istorijoje ji laikoma viena geriausių tipiškų XIX a. prancūziškų operečių. Spėjama, kad jos populiarumo paslaptis slypi intrigų ir humoro kupinoje nuotykinėje meilės istorijoje ir romantikos prisodrintame muzikiniame skambesyje.

Tiesa, tiek muzikai, tiek ir muzikologai kiek nesutaria dėl kūrinio žanro, svarstydami, ar tai yra operetė, ar vis dėlto opera. Pats kompozitorius savo darbą įvardijo komiška opera. Anot dirigento Virgilijaus Visockio, "Kornevilio varpus" įvardyti gryna opera būtų neteisinga.

"Mano požiūriu, tai yra tikra operetė, nors muzikinės enciklopedijos klasifikacijoje ji minima kaip vienintelė R.Planquett'o opera. Yra toks posakis, kad operetė –  lengvabūdė operos sesuo. Opera yra drama, kuri baigiasi ašaromis, nes kažkas kažką nužudo, pasmaugia, o operetėje pabaiga visada laiminga. Operoje paprastai beveik nėra dialogų, o čia jų tarp muzikinių arijų, dainų ir kupletų yra nemažai. Juntama dramos teatro įtaka. Tai sudėtinis dramos teatro ir operos žanrų mišinys. Todėl mes ją traktuojame kaip operetę. Ir galbūt todėl ji tokia populiari", – vartydamas kūrinio partitūrą pasakojo dirigentas.

Griežta austriška tvarka

Šiandien Kaune statoma premjera ypatinga tuo, kad jos kurti į Kauną atvyko du pripažinti ir daug sceninės patirties turintys kūrėjai iš Austrijos – režisierius Hermannas Keckeisas ir jo daugiametis bendražygis scenografas Maroine'as Dibas.

Kartu su jais dirbantys lietuviai kūrėjai sakosi juntą reiklumą tvarkai ir itin skrupulingą punktualumą, tačiau kartu tuo ir džiaugiasi, nes darbai vyksta sklandžiai ir atliekami laiku. O užsienio kūrėjai čia jaučiasi puikiai ir negaili komplimentų atlikėjams ir dekoracijų bei kostiumų cechų darbuotojams, kurie viską tapo ir siuva rankomis.

"Šiai operetei scenografiją kuriu pirmą kartą. Todėl tai yra intriga. Intriguoja ir pats Kauno miestas bei šis teatras. Tai gražus miestas, turintis itin savitą architektūrą, kuri mane labai domina, nes mano pirmoji profesija buvo susijusi su architektūra. O šis teatras nėra industrinis ir didelis, tad jame dirbti yra ypač malonu. Tu gali apžvelgti visą sceną vienu žvilgsniu. Čia viskas yra atliekama rankomis. Tai didelis šio teatro pranašumas", – džiaugėsi viešnage Kaune scenografas M.Dibas.

Rankų darbas neatsiejamas nuo austrų kūrėjų šio R.Planquett'o kūrinio vizijos, pagal kurią ši versija būsianti prancūziška dvigubai, nes scenografija ir kostiumai kuriami pagal XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Prancūzijoje buvusias itin populiarias komiksų knygas vaikams.

"Nusprendėme, kad šiai operetei ypač pritiktų panaudoti to meto naivumu (paprastumu) pasižyminčio popierinių lėlių teatro stilistiką. Todėl visos dekoracijos atrodo taip, lyg būtų nupieštos popieriuje", – pasakojo režisierius H.Keckeisas.

"Esu senų knygų kolekcininkas, ypač 1900–1920 m. laikotarpio. Prancūzijoje iliustruotos knygos vaikams buvo labai populiarios ir labai aukšto meninio lygio, nes jas iliustruodavo patys geriausi to meto menininkai. Ypač domina iliustracijos, nes jos labai grafiškos, jose juntamas art deco stilius. O man patinka stebėti linijas, nes esu ne tik scenografas, bet ir karikatūrininkas. Šių knygų stilistiką ir naudoju kurdamas scenografiją šiam pastatymui", – papildė dailininkas.

Iššūkis – senoji prancūzų kalba

Operetėje pasakojama istorija apie tai, kaip į Kornevilį (vieną iš Prancūzijos provincijos miestelių) sugrįžta anksčiau čia pilį turėjusio markizo palikuonis, kuris pamilsta vietinę merginą. Dėl tam tikrų priežasčių ja apsimeta kartu gyvenanti jos dėdės tarnaitė – jauna, graži ir drąsi mergina, kurią šeimininkas rado paliktą laukuose vos gimusią ir užaugino kaip savo dukterį.

Laikui bėgant taip ir nepaaiškėjo, kas šios našlaitės tėvai ir tikroji jos tapatybė, tad, tuo pasinaudodama, ji pasiskelbia esanti princesė. Kurį laiką pagyvenusi Paryžiuje, ji sugrįžta ir visus pritrenkia savo didinga išvaizda bei puikiomis manieromis. Vienas dalykas nedera prie jos menamos aristokratiškos kilmės – kaimo žmonių tarmė.

"Kornevilio varpai – tas taškas, į kurį susiveda visas siužetas, nors tai ir istorija apie meilę. Yra tokia legenda, kad kai tik tų žemių valdovas markizas ar jo sūnus sugrįš į jas, pradės skambėti Kornevilio varpai. Iki tol jie niekada neskamba. Ir tai siužetiškai tęsiasi 20 metų. Vieną dieną varpai suskamba. Tai  netikėta dar ir todėl, kad tas žmogus grįžta į savo gimtinę", – apie legendos paslaptį užsiminė dirigentas V.Visockis.

Šioje istorijoje labai svarbi senovinės kalbos tarmė, kuri operetei suteikia nemažą komiškumo atspalvį. Vis dėlto premjeros kūrėjai susidūrė su nemenku iššūkiu, nes originalus tekstas parašytas prancūzų kalba su senuoju šios kalbos dialektu, tad jį reikėję pritaikyti lietuvių kalbai. Todėl dalis dialogų, išsaugant pirminę prasmę, buvo perrašyti ir senoviška prancūziška tarmė scenoje virs lietuviškąja. Pasak kūrėjų, tai bus dar vienas iš šio pastatymo išskirtinumų.

Kuriant spektaklį dalyvavo gausus būrys teatro menininkų. Kostiumų ir grimo dailininkė – Kotryna Daujotaitė, choreografas – Aleksandras Jankauskas, chormeisteriai – Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. Vaidmenis kūrė Ingrida Kažemėkaitė, Gitana Pečkytė, Ieva Goleckytė, Kristina Siurbytė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Mindaugas Zimkus, Andrius Apšega, Ramūnas Urbietis, Tomas Ladiga, Gediminas Maciulevičius, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Faustas Januška, Ričardas Karalevičius, Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas. Dalyvauja choro dainininkai ir baleto trupės šokėjai.

Pirminės estetikos ženklai

Naująjį sezoną pradėsiantis Kauno valstybinis muzikinis teatras žiūrovus pakvies į atsinaujinusią žiūrovų salę. "Šiame teatre jau veiks ventiliacija, kurios iki šiol nebuvo, tad žiūrovui bus daug patogiau ir maloniau žiūrėti spektaklį, – naujoves vardijo teatro vadovas Benjaminas Želvys. – Bus visiškai naujos kėdės – senosios čia buvo nuo 1984 m. ir visiškai nusidėvėjo. Dabar žiūrovai sėdės naujose, kur kas patogesnėse kėdėse, kurių bus pakeista ir spalva, nes norėjome sugrįžti prie teatro ištakų ir atkurti pirminę spalvą."

Visą vasarą remontuojamoje salėje atsiras ir papildomų – pigių – vietų aukštutiniuose aukštuose. Tai dar vienas aspektas, teatrui siekiant sugrįžti prie savo pirminės estetikos: senajame teatre taip pat būdavo įrengta pigesnių vietų negalintiems įpirkti pačių geriausių vietų parteryje. Atėjus į premjerą verta pakelti galvą ir aukštyn, nes lubose sužibės itin kruopščiai atkurtas šviestuvas ir lubų apdaila.