Nepavaldi laikui

"Jeigu pažvelgsime į "Silvos" istoriją, pamatysime, kad šiai operetei nepavaldus joks laikmetis, – atkreipė dėmesį spektaklio režisierė Rūta Bunikytė. – Čardašo karalienė gali gyvuoti ir XIX a., ir XX a. Svarbiausia pateikti pasakojimą taip, kad jis taptų artimas."

Veiksmas neatsitiktinai perkeltas į rafinuotą 4-ąjį dešimtmetį: "Šis laikotarpis neslepia žmogaus už perdėtų raukinių klosčių.  Tuo metu vyravo moteriškos moterų linijos, kartu – ir  elegantiškas vyriškumas. Įstabūs teatrai buvo pasiryžę pernokti save pasirodymų efektyvumu. Būtent tokio teatro artiste norėjosi matyti Silvą."

Operetės dirigentas Virgilijus Visockis pastebi, kad šiųmetis pastatymas išsiskiria veiksmo scenoje gausa. "Po nepriklausomybės atkūrimo "Silva" Kaune pirmą kartą buvo parodyta dar 1992 m., – prisiminė jis. – Natūralu, kad per visą šį laiką keitėsi aktoriai, režisieriai, kartu ir idėjos, o svarbiausia – visiškai pasikeitė mūsų gyvenimo tempas, suvokimas. Negalime gręžiotis atgal ir bandyti atkartoti tai, ką matėme prieš 27 metus."

Anot dirigento, šis spektaklis nuo ankstesnių vienareikšmiškai skiriasi scenos užpildymu – čia labai daug judesio, šokio, kontakto su kitais veikėjais. "Manau, kad režisierei ir scenografui taip pat iškyla nemažai sunkumų ir siekiant prie šiandienos priartinti tuometes aktualijas. Juk aspektai, kurie buvo reikšmingi praėjusio šimtmečio pradžioje, dabar mums neturi tokios svarbos", – pastebėjo jis.

Skirtingų kartų artistai

Režisierės R.Bunikytės pagrindinis tikslas – išlaikyti operetės gerąsias puses, kurios ir lėmė šio kūrinio ilgaamžiškumą.

"Svarbu ir sudominti bei įtikinti žiūrovus šiek tiek kitokiomis jau pažįstamų muzikinių numerių atlikimo interpretacijomis. Norisi parodyti, kad čardašas nėra tik viešai atliekamas šokis – jis gali būti ir vaidmens kūrimo vidinis variklis", – siekius vardijo režisierė.

Nemažas iššūkis – ir laiku pasiruošti premjerai, nes dirbti net su trimis pagrindinių vaidmenų atlikėjais režisierei dar netekę. Operetėje vaidmenis atliks ne tik iš ankstesnių jos pastatymų žinomi, bet ir jauni, kitose operetėse ir miuzikluose sužibėję solistai. Kilmingą kunigaikštį pamilusią varjetė artistę Silvą įkūnys trys solistės: Raminta Vaicekauskaitė, Marija Arutiunova ir Ieva Goleckytė.

R.Bunikytės teigimu, visoms trims pagrindinio vaidmens atlikėjoms suteikta galimybė kurti savąją Čardašo karalienę, ieškoti būdų, kaip geriausia atskleisti šią temperamentingą asmenybę.

"Vaidmens kūrimo principų gali būti įvairių, manau, svarbiausia surasti savąjį. Manasis grįstas kūrybiniu bendradarbiavimu, kur finiše paskutinį žodį vis dėlto taria režsierius, – kūrybinius ieškojimus nusakė ji. – Artistas tuo ir įdomus, kad, vykstant procesui, jis pyksta, taikosi, verkia. Tai jo įsikūnijimo į vaidmenį kelias, kuris įrodo, kad jam šis virsmas yra svarbus."

Apskritai operetė yra labai kaprizinga dama – statiškai ją pastatyti yra sunku, šiam žanrui reikalingas šokis, išraiškingas dialogas, ne tik dainavimas, bet ir kalba.

R.Vaicekauskaitė Silvą įkūnija ne pirmą kartą, o I.Goleckytei ir M.Arutiunovai tai naujas išbandymas. "Operetėje pagrindinį vaidmenį jau kūrusios R.Vaicekauskaitės balsas nepaprastai gražus, ji labai reikli sau. Būtent šią jos savybę labiausiai vertinu. Repeticijų pradžioje atrodė, kad labai lengvai galima nueiti buvusio pastatymo keliu, tačiau būtent reiklumas sau šiai solistei atidarė naujas duris", – darbo pradžią prisiminė R.Bunikytė.

Režisierę džiugina ir jaunųjų solisčių energija, sugebėjimas klasikiniams pastatymams suteikti naujų spalvų, paversti juos gyvesniais, artimesniais šiandienai. I.Goleckytės ir M.Arutiunovos Silva, anot režisierės, – nepasiduodanti, nesėkmė jai – tik pamokanti patirtis, bet ne gyvenimo pabaiga.

Apskritai pagrindinė operetės herojė – itin stiprios dvasios moteris, nuo mažens turėjusi žaisti išlikimo žaidimą. "Aš matau Silvą, besivadovaujančią principu: atėjau, pamačiau, nugalėjau. Ji augo be tėvų, tad anksti turėjo susidėlioti prioritetus ir siekius, tačiau yra atvira su tais, kuriais pasitiki. Teatras – Silvos namai. Čia ir darbo aplinka, ir užuovėja", – savo viziją nupasakojo R.Bunikytė.

Žanro subtilumai

Pasak ne pirmam "Silvos" pastatymui diriguojančio V.Visockio, repeticijų metu ypač svarbu nuraminti jaunuosius artistus, kurie, atlikdami žymiosios operetės partijas, neretai jaučiasi kiek nedrąsiai.

"Žaviuosi jaunaisiais solistais, atnešančiais naujų spalvų į spektaklį, kuris man yra brangus. Lygiai prieš 25 metus, sausio 10 d., dirigavau savo pirmajai operetei Muzikiniame teatre ir savo gyvenime – Silvai", – pripažino dirigentas. Per ilgus metus V.Visockiui teko dirbti su ne viena "Čardašo karalienės" artistų karta, kai kurie jų pasirodys ir šiame pastatyme.

"R.Vaicekauskaitė man yra tarsi natūrali praėjusio spektaklio tąsa – tiltas tarp praeities ir dabarties. Labai džiaugiuosi, kad ji vėl atlieka šį vaidmenį, drauge leidžia man prartėti prie kitų artisčių", – sakė maestro.

Per ilgus darbo metus V.Visockis yra dirigavęs ne tik įvairiems "Silvos", bet ir kitų I.Kalmano operečių pastatymams. Anot dirigento, šis žanras – gana aikštingas, sukeliantis nemažai iššūkių.

"Pradėkime nuo to, kad "Silva" yra žymiausias I.Kalmano kūrinys ir vien šis pavadinimas visos Europos klausytojams kelia daug simpatijų ir lūkesčių. Apskritai operetė yra labai kaprizinga dama – statiškai ją pastatyti yra sunku, šiam žanrui reikalingas šokis, išraiškingas dialogas, ne tik dainavimas, bet ir kalba", – vardijo jis.

"Silvos" solinės partijos esančios gana sunkios, sukeliančios solistams nemenkų iššūkių. "Kunigaikščio Edvino partija yra itin aukšta, dėl to mūsų baritonams ją atlikti yra nelengva. Spektaklyje taip pat girdimas tirštas, vadinamasis, kalmaniškas orkestras. Visi, kas su juo susidūrė, žino, kad tai nėra skaidri muzika, labiau jau tiršta, kupina pagražinimų ir kitų niuansų. Tad tikrai kyla iššūkių išlaikant dinamiškumą ir reikiamą pusiausvyrą", – ypatumus aiškino jis.