Karo kultūra, arba Apie ką pasakojo spektaklis „Trofėjus“

Pirmasis vieną rugpjūčio savaitgalį Kaune praūžęs tarptautinių scenos menų festivalis "Contempo" pasiūlė įvairią, skirtingus žiūrovų poreikius ir skonius tenkinančią programą. Netradicinėse miesto erdvėse vykę pasirodymai sudomino nemažai kauniečių. Visi pasirodymai yra verti dėmesio, vis dėlto norėčiau išskirti, mano manymu, vieną stipriausių ir labiausiai vizualiai intriguojantį spektaklį "Trofėjus".

Rudi van der Merwe, Pietų Afrikos scenos menų kūrėjas, savo pasirodymu bandė atsakyti į mums visiems per amžius rūpintį ir vis iškylantį klausimą: kas yra žmogus, kuo ypatinga jo skleidžiama kultūra ir kas yra tas nesustabdomas žmonijos variklis?

Homo sapiens yra vienintelė išlikusi žmonių rūšis. Nebėra homo erectus, nesimato neandertaliečių, dingo Denisovo žmonės. Vieni išnyko, kiti asimiliavosi. Kad ir kokios priežastys, likome tik mes, tad lyg ir logiškai prieinama prie išvados, jog modernus žmogus išgyveno, nes buvo geriausias, stipriausias, protingiausias ir nuostabiausias. Juk tik praėjusiame amžiuje iškelta versija, kad modernus žmogus romantiškas naktis leisdavo ir su kitų atšakų primatais, žmonijai buvo ir yra gan atgrasi. Juk savo ištakas pasakose, mituose ir legendose kildiname iš angelų ir dievų, ne iš beždžionių. Dar ne taip seniai neandertaliečiai buvo vaizduojami kaip kvaili, nekalbantys, primityvūs, dar ir neišvaizdūs žmonės ir tik pastaraisiais dešimtmečiais prabilta apie jų kurtą meną, į kapavietes dedamas gėles, praktiškus įrankius. Šis aklas užsispyrimas ir niekam neprilygstamas noras būti vieninteliems ir išskirtiniams šioje planetoje, o galbūt ir visoje visatoje, buvo, yra ir tikriausiai bus amžinas bei pagrindinis žmonijos akstinas, vedantis mūsų rasę į priekį. Nuolatos siekdami pažinti nepažintą, suprasti nesuprastą žmonės tūkstantmečiais kariavo ir taikėsi, grobė ir dalijo, gynė ir žudė, kūrė ir griovė, džiaugėsi ir siuto, tikėjo ir atmetė, prievartavo ir mylėjo.

Mūsų ribų neturintis smalsumas kuria save ir savyje uždarančias fizines sienas bei dvasines ribas.

Žmonija nepailstamai ir gėdijosi, ir didžiavosi tokia mūsų dviveidyste: gebėjimu vienu metu (pa)sąmonėje turėti dvi priešingas, viena kitai prieštaraujančias idėjas. Ši jokiam kitam gyvūnui nebūdinga savybė iškėlė modernų žmogų į piramidės viršūnę, tačiau kartu pasmerkė moralinio pragaro kančioms. Tokie nekalti norai, kaip turėti gražią odą, naikina biologinę įvairovę, kadangi masiniai plotai užsodinami taukmedžiais. Galų gale vegetarai ir veganai, norėdami išsaugoti planetą, netiesiogiai prisideda prie šios pražūties, kai godžios firmos, bandydamos patenkinti vis didėjančius pirkėjų poreikius, Žemės plaučius vis greičiau keičia masinėmis sojų plantacijomis.

Magija, žmonių fantazijos vaisius, vadovaujasi taisykle, kad niekas iš niekur neateina, ir niekas į niekur nepradingsta. Norint kažką sukurti, reikia kažką su(iš)naudoti. Vienai tautai užkariavus naują teritoriją, kita tauta praranda senąją. Sena pavirsta į naują. Nauja (pasi)miršta ir atiduoda sceną jaunoms ambicijoms.

Tad ką gi neandertaliečiai ir sojos turi bendro su spektakliu "Trofėjus" ir jo barokiška ekstravagancija, drama, euforija, energingumu, prabanga ir puikybe, su pasirodymo metu gyvai atliekama šiuolaikine agresyvia būgnų muzika (karo muzika), su riterių puolimais ir prisukamų balerinų judesiais, su dramblio paveikslu, su Pirmojo pasaulinio karo šalmais ir baltais amerikietiškų kapinių kryžiais?

Trys puošniais barokiškais drabužiais pasipuošusios ir veidus baltais nėriniais aptrauktais šalmais užsidengusios figūros įkūnija žmoniją, jos dvasią, troškimus, ją priekin vedančią didybę. Trys energingais žingsniais pievoje plaukiojančios figūros, naujai į žemę persmaigstydamos kryžius, nori mums parodyti, kaip mūsų ribų neturintis smalsumas kuria save ir savyje uždarančias fizines sienas bei dvasines ribas. Trys figūros tarsi klausia mūsų, ką žmonija darys pasiekusi savo limitą: išnaudojusi resursus, užkariavusi Žemę, dangų, jūrą ir Marsą. Ar, viską užkariavus, neliks ir žmonijos?

Galų gale žmogus cikliškai naikina ir iš naujo kuria netgi save bei savyje. Naikinimas mūsų kultūroje visada nešė šlovę: žmonijos istorija yra karų istorija, aprašyta nugalėtojų. Galbūt išgyvenimas yra taip stipriai užkoduotas mūsų genuose, kad net išgyvenimas naikinant vis tiek yra prilyginamas garbei. Galbūt šiuolaikinėje visuomenėje naujais standartais ugdomas teisingumo jausmas, socialinė ir moralinė atsakomybė palieka mus etiškai išdidžius, garbingus, tačiau verčia jaustis betikslius, keistai pasimetusius savo (pa)sąmonės dirvonuose. Juk kai neturime už ką kovoti, ar tai būtų dėl išlikimo, vietos po saule, ar teisybės ir lygybės, neturime dėl ko gyventi. Neteisybė, springimas pykčiu, nepasitenkinimas esančia situacija skatina mus rašyti knygas, statyti spektaklius, kurti mašinas ir dirbtinį intelektą, kasti griovius ir statyti dangoraižius. Tai mūsų akstinas dideliais ir mažais mastais. Juk sėkmės lydimas verslininkas tėra žmogus, laimėjęs asmeninę kovą su neturtu.

Garbė, sekanti pergalę, visada buvo skirstoma į garbingą ir negarbingą. Garbės ir negarbės apibūdinimas per amžius kito, bet kova ir jos poreikis visada išliko. Galų gale, jei nebūtų pasaulyje blogio, gėris neturėtų ko nugalėti pasakose. Ir nors pasakomis šiuolaikinis žmogus nebetiki, tačiau vis dar tiki, jei ne gėriu, tai bent kova. Štai apie ką trys baroko suknelėmis apsirengusios figūros, patyliukais nusileidusios nuo kalno Kačerginėje, ir pasakojo susirinkusiems kauniečiams tą karštą ir ramų šeštadienio vakarą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių