Kas pasikeitė Kauno kameriniame teatre?

Rudenį sukaks metai, kai pasikeitė Kauno kamerinio teatro statusas ir vadovybė. Kokie pokyčiai įvyko praėjusį teatro sezoną ir ar jie buvo radikalūs?

Apie psichologiškai nelengvą pasibaigusį sezoną ir dar tik prasidėjusią naują Kauno kamerinio teatro istoriją – pokalbis su jo vadove Jurga Knyviene.

– Kauno kameriniame teatre dirbate nuo praėjusių metų rudens. Stebint iš šono, galima pastebėti pokyčių, įvykusių per šį laikotarpį, ženklų – spektaklius kūrė iki šiol čia nedirbę (ar mažai dirbę) teatro kūrėjai, repertuaras tapo įvairesnis, pristatyta ne viena nauja premjera, atnaujinti seniau statyti spektakliai, galiausiai pasikeitė ir teatro interneto puslapio dizainas. O kokie pokyčiai per tą laiką įvyko teatro viduje – ar jie buvo revoliuciniai? Kokios buvo atrastos senojo teatro problemos ir suformuluotos naujos teatro misija ir vizija?

– Žinau, kad nuolat lipame ant to paties grėblio: naujiems vadovams priskiriame ankstesniųjų įdirbio rezultatus, o jų darbo vaisius pamatome tik per vėliau atėjusiųjų kadenciją. Pokyčių procesai nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Žinoma, džiaugiuosi, kad iš šalies matyti, jog teatras keičiasi, tik kol kas mano inspiruotų pokyčių tikrai nėra tiek daug. Praėjusio sezono premjeros, nauja interneto svetainė – visa tai buvo suplanuota ankstesnės vadovybės, o spektaklių atnaujinimą lėmė dalies kūrybinės grupės pasitraukimas iš teatro. Galiausiai netgi tam tikra vidinė revoliucija, jei taip ją traktuosime, buvo nulemta įsisenėjusių vidinių kolektyvo problemų (panašių problemų turi daugelis Lietuvos biudžetinių teatrų) ir steigėjo – savivaldybės – užduotų naujų egzistavimo sąlygų, su kuriomis ir nesutiko buvusioji teatro vadovybė.

Teatre liko žmonės, prisiėmę sau iššūkį kurti rizikingoje ekonominėje aplinkoje. Tai pirmasis – pats svarbiausias, tačiau kol kas labai mažas žingsnelis į tai, ko iš teatro tikisi miestas, ir į tai, ko iš šio teatro ateities tikisi patys darbuotojai ir aplink juos besiburiantys menininkai. Pastarųjų lūkesčiai mums žinomi – teatras turi tapti kiek įmanoma atviresne erdve kūrybiniam scenos menininkų potencialui. Sukurti tokias sąlygas, kurios pritrauktų įdomiausius, glaudžiai su publika gebančius bendrauti intelektualus – ilgas procesas, kuris dar tik prasideda.

Kita misijos ir vizijos sudedamoji – miestiečių lūkesčiai, kurie mums dar mažai žinomi, nes šis teatras ilgą laiką gyveno tam tikroje kultūrinėje izoliacijoje. Po truputį bandome rasti kontaktą su šio teatro nežinančiomis publikos grupėmis, ieškome formatų, kurie padėtų praminti takelį į mūsų kiemą. Tikrai keista, kai pačiame miesto centre, populiariausių teatrų apsuptyje gyvuojantis Kamerinis yra taip mažai žinomas, kad atsidūręs užkampyje ar net, sakyčiau, užribyje. Bet čia smagioji mūsų dabarties dalis – mes galime kasdien sakyti: "Dar nebuvote? Tai išbandykite – labai kviečiam!"

Analizuoti senas šio teatro problemas, pasikeitus vadovybei, kolektyvo sudėčiai ir praktiškai praradus senąjį repertuarą, – mažai prasmės. Tiesa, liko senosios organizacinės struktūros pamatas, kuris, kaip ir patalpos, – nepatogus, ne itin racionalus, o tam tikrais atvejais netgi atrodo nepakeliamas naujosioms steigėjo užduotoms ekonominėms sąlygoms. Vis dėlto tiek organizacijos, tiek pastato stiprybė nėra visiškai išnaudota – tereikia tik kai ką pritaikyti, kad mechanizmas pajudėtų iš paralyžiaus.

– Kas pasikeitė teatrui įgijus viešosios įstaigos statusą, kalbant apie materialiąją pusę – finansavimą, aktorių, kitų darbuotojų atlyginimus ir kt.?

– Perėjimas prie viešosios įstaigos statuso suteikė daugiau laisvių, tačiau kiekviena laisvė turi atsvarą – atsakomybę ir riziką. Kol kas grynai inertiškai esame labai priklausomi nuo steigėjo finansavimo, todėl naujosios Kauno savivaldybės viešųjų įstaigų finansavimo sąlygos nenudžiugino. Vietoj anksčiau atlyginimų fondui skirtų 90 proc. viso asignavimo dabar galime skirti tik 30 proc. Taip steigėjas verčia mus mokytis gyventi vis mažiau priklausant nuo skiriamo finansavimo. Kaip mums pavyks, parodys ateinantis sezonas. Rezervų tam tikrai yra. Žiūrint į tolesnę perspektyvą, labai tikimės, kad šis finansavimo sąlygų pokytis netaps tendencija paversti kultūros įstaigas komercinėmis organizacijomis, neturinčiomis nieko bendra su miestiečių kultūriniu prusinimu, giluminių kultūrinių poreikių atliepimu ir menininkų kūrybinio potencialo įgalinimu.

– Pasitraukus iš teatro senajai kūrybinei komandai, didelis darbo krūvis užgulė likusiuosius teatre dirbti aktorius. Kaip jiems sekėsi susidoroti su šia našta? Ar jie noriai ėjo naujų vėjų pučiama kryptimi?

– Jau minėjau, kad teatre liko tie, kurie supranta, jog teatro ateitis nebebus tokia patogi, kokia buvo iki šiol. Kartu tai žmonės, kurie turi daug idėjų, nori kurti ir yra be galo darbštūs. Pirmąjį išbandymą – sustyguoti pirminį repertuarą po jo griūties – šie žmonės išlaikė. Laukia nauji iššūkiai, kuriuos teks pakelti ir išspręsti dabartinei teatro bendruomenei: per menka repertuariniam teatrui trupė, per staigus ekonominių sąlygų pasikeitimas, dėl sudėtingo ir nesklandaus teatro perėjimo į naują statusą visiems metams prarastas papildomas finansavimas (turiu omenyje tiek Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą, tiek kitas galimybes). Teatro kolektyvas negyvena iliuzijomis, aiškiai suvokia savo problemas. Tačiau jis mato ir naujas galimybes, o tai ir yra tie vėjai, kurių šiam teatrui reikėjo.

– Kaip jums pačiai sekėsi eiti didelės atsakomybės kupinas teatro direktorės pareigas? Ar esate patenkinta teatre dirbančių kitų žmonių darbu ir apskritai praėjusiu sezonu?

– Praėjęs sezonas teatrui ir jo kolektyvui buvo be galo sudėtingas psichologiškai – tiek išėjusiems, tiek likusiems. Visi šį sezoną dirbusieji padarė viską, ką galėjo, kad tik nenukentėtų žiūrovai. Giliai gerbiu tokį santykį su savo profesija – tai vienas išskirtinių teatralų bruožų, kuris, atrodo, baigia išnykti tarp kitų profesijų atstovų. Mano asmeninis vaidmuo čia nėra reikšmingas. Praėjusį sezoną buvau daugiau stebėtoja, nes viskas buvo suplanuota ar užkoduota dar prieš man ateinant į teatrą. Padariau vos keletą organizacinių pakeitimų, kurie buvo daugiau reakcija į susidariusią situaciją, nei kažko naujo inicijavimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Virginija

Virginija portretas
Teatro neliko. Labai gaila.

Daiva

Daiva portretas
Aš ne prieš kaitą, bet kam reikėjo keisti tai, kas buvo puiku - puikūs spektakliai, puikūs aktoriai, visada pilnos salės. Kai studijų metais "atradau" Kauno kamerinį teatrą pamilau jį...vos neparašiau visiems laikams (iki tol, kol jis buvo) :) Mačiau beveik visus spektaklius (kai kuriuos žiūrėjau po kelis kartus), kurie žavėjo, pritraukė, vien Aleksandro Rubinovo personažai kviesdavo vėl ir vėl grįžti, o ką jau kalbėti apie visą šaunų aktorių kolektyvą. Labai gaila, kad neliko Kauno kamerinio teatro. Sėkmės Jums.

martynas

martynas portretas
Su nekantrumu laukiam!
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių