Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, M.Dirginčius kuria spektaklius drauge su teatro trupe "Teatronas", yra Valstybinio jaunimo teatro trupės narys, vaidina Juozo Miltinio ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose.

Kaune M. Dirginčių ant scenos galima išvysti Kauno miesto kameriniame teatre, spektakliuose "Kandidas, arba Optimizmo mirtis", "Momo" ir apdovanojimus pelniusiame spektaklyje "Vėjo prigimtis".

– Kaip nusprendei pasirinkti aktoriaus kelią?

– Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad čia ne mano sprendimas, o tiesiog aplinkybės susidėliojo šitaip. Man teatras buvo visiškai neįdomus, tačiau kai buvau dešimtoje klasėje, turėjau draugą, kuriam labai patiko teatras, jis lankė mokykloje teatro būrelį, ir kai ten trūko žmonių, pasikvietė mane. Man ten buvo labai smagu, sutikau daug įdomių žmonių, bet stoti į aktorinį neplanavau. Savaitgaliais pradėjome važinėti iš Šiaulių į Vilnių. Ten pamačiau tokių spektaklių, kurių gimtajame mieste nebuvo ir užsikabinau. Dvyliktoje klasėje svarsčiau, ar stoti į aktorinį, ar į chemiją, kuri man visada buvo kosmiška ir labai įdomi. Net dabar galvoju, kad norėsiu kažkada baigti chemijos bakalaurą. Įstojau ir ten, ir ten, bet pasirinkau aktorinį.

– Ar aktorystė labiau pašaukimas, ar amatas? Ar tau patinka tai, ką darai?

– Tikrai labai patinka. Mano kurso vadovai buvo Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas. Jie mums įdiegė labai sveiką požiūrį, kad aktorystė vis dėl to yra profesija, lygiai tokia pati, kaip ir visos kitos profesijos. Yra aktoriai, kurie daug metų sėdi ir laukia savo vaidmens, kol kažkas kažką pasiūlys. Manau, kad nereikia laukti, galima daryti krūvą kitų dalykų. Aš taip ir galvoju – kol įdomu, tą ir darau, kai bus nebeįdomu, reikės ne kentėti, bet kažką keisti.

– Atrodo, kad aktoriaus profesija yra labai plati. Tu gali stovėti ant scenos ir vaidinti spektakliuose, bet taip pat yra kitų veiklų, kuriose nėra teatrinės scenos, bet yra aktorystės elementų. Ar taip nemanai?

– Man labai patiko Kristupo Saboliaus mintis apie tarpdiscipliniškumą ir šiuolaikinį meną. Jeigu dirbtinis intelektas gali nupiešti Rembrandto stiliumi naujus paveikslus, kurių nuo originalų nebeatskiria net kritikai, tai kam tada paprastam žmogui skirti 30 gyvenimo metų miklinant ranką, kai mašina tai gali padaryti per kelias valandas? Manau, kad šiuolaikiniame mene svarbiausia idėja. O suderinant visiškai skirtingas sferas galima gauti naujas inovatyvias idėjas.

Dėl to man būtų įdomu studijuoti chemiją, nes aš nežinau, kaip pradėtų dėliotis mano mintys, sujungus chemines žinias su žiniomis, kurias aš jau turiu vaidindamas ar užsiimdamas kitomis veiklomis. Taip, aktorius yra ganėtinai plati profesija, bet kažkur tu vis tiek atsimuši į sieną. Pavyzdžiui, tu negali padaryti kažkokio mokslinio tyrimo. Ruošdamasis vaidmeniui galiu padaryti sociologinį tyrimą, bet jis bus mėgėjiškas, toli gražu ne akademinės reikšmės. Tam reikia papildomų žinių.

– Kas labiausiai veža ant scenos? Koks jausmas stovėti ant scenos?

– O ką tu dabar jauti, kai mes šnekamės?

– Nežinau...

– Būtent. Tai yra kažkas labai natūralaus. Mes dabar šnekamės, vėliau galbūt šnekėsiuosi gatvėje, ar gal telefonu pyksiuos su kažkuo – visa tai vyksta ir būnant scenoje. Tu tiesiog kalbiesi su kitu žmogumi, tik ne savo, o kažkieno parašytais tekstais. Žinoma, jeigu gerai einasi spektaklis. Jeigu ne, tai irgi būna tas pats pokalbis, viskas natūralu, skirtumas tik tas, kad jauti, jog norėtum pranykti. Jauti, kad yra toks pravalas, kad "O Dieve, geriau jau čia nebūčiau."

– O kada būna tas pravalas ant scenos?

– Tai yra mikroskopiniai procesai. Tarkim, suvaidinu spektaklyje ir režisierius pagiria. Galima atsekti kas vyko visą dieną – kada atsikėliau, ką suvalgiau, kur nuėjau ir t.t., ir visą tai kartoti kitą kartą, bet tai nebūtinai suveiks, nes yra labai daug skirtingų faktorių. Yra asmeninis gyvenimas, kurį tu nešiojiesi su savimi kiekvieną dieną, yra kažkokios atsakomybės, kurios užpuola, daug lemia ir tai, ar tu gerai pailsėjęs ,ar blogai. Tuo labiau spektaklis negali priklausyti nuo tavęs vieno, nebent tai yra monospektaklis, bet net ir tada nesi vienas – už scenos yra garsistai, apšvietėjai, kurie irgi yra to spektaklio dalis, nuo jų irgi labai daug kas priklauso. Yra ir publika, kurioje kiekvienas žmogus atsineša savo mintis, kur kiekvienas žmogus arba pasiduoda spektakliui, arba priešinasi jam.

– Papasakok apie savo vaidmenį spektaklyje "Vėjo prigimtis". Jame vaidini sūnų, kuris stengiasi, bet, nepateisindamas jam keliamų lūkesčių, vis nuvilia savo tėvą. Koks tau šis vaidmuo ir pati tėvų-vaikų santykių tema? Šeimos santykiai, o ypač jausmas, kad nesi pakankamai geras – yra daug ką paliečiantis.

Vieną dieną turi vaidinti vienokį vaidmenį, kitą dieną – kitokį, ir dar turi suspėti grįžti į savo gyvenimą, bendrauti su žmonėmis, kurie yra aplink tave.

– Aišku, kad tema palietė ir mane. Prisimenu patį kūrybinį procesą, po jo buvo visiškas fizinis išsekimas ir ilgai reikėjo atgaudinėti jėgas. Jo metu patyriau labai stiprius išgyvenimus. Man tai buvo pirmos tokios stiprios emocijos, išgyventos ant scenos. Prisimenu, kabu pasikabinęs ant virvės ir žliumbiu, tada nulipęs nuo scenos jau atrodo nusiraminu – ir tada antra banga, trečia, ketvirta. Visiškai kažką prarovė. Aš anksčiau negalvojau, kad turiu kažkokių žaizdų iš tėčio pusės, jo auklėjimo. Bet tikriausiai visi jų turi daugiau ar mažiau, ir visai nesvarbu, ar turi labai gerus tėvus, ar ne.

Po spektaklio supratau, kad aš su tėčiu irgi turiu neišspręstų dalykų. Būna aplankai tėvus ir su mama lengva kalbėtis, o su tėčiu jaučiasi, kad vis stringam. Aišku, mano šeimoje nebuvo tokie santykiai, kokie yra pjesėje, bet scenoje viską per save perleidi ir dėl to kiekviename vaidmenyje yra kažkiek manęs.

– Ar jautei savo tėvų palaikymą pasirinkus aktoriaus profesiją?

– Mano mama jaunystėje pati norėjo būti aktore. Ji mane palaikė, o tėtis nieko nesakė. Vėliau sužinojau, kad jis labiau norėjo, kad aš chemiją studijuočiau. Mano tėvai protingi žmonės ir jie supranta, kad nėra prasmės perkalbinėti, nes kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą. Būna pasvarstau, kad mano mamai arba tėčiui nepatiktų, ką aš darau, bet po to galvoju – nesąmonė, reikia kažkaip tą bambagyslę nukirpti ir toliau gyventi taip, kaip man pačiam atrodo teisinga. Tėvai savo darbą jau atliko, mane užaugino, įdiegė man labai svarbias vertybes ir už tai būsiu visą gyvenimą dėkingas.

– Spektaklyje įtampa auga, bet personažai niekada taip ir nepasikalba. Nemokėjimas / negalėjimas iškomunikuoti savo norų ir poreikių žmonių santykiuose pasitaiko labai dažnai. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad abi pusės susikalbėtų?

– Oi, labai dažnai taip pasitaiko. Nenoriu absoliutinti, galiu tik apie save kalbėti. Manau, reikia nebijoti ir kalbėtis. Būna labai baisu, kad tave ne taip supras. Būna gėda kažką pasakyti. Tačiau, kalbant apie dviejų žmonių santykį, manau, yra geriau išsidraskyti kažką pasakius ir galbūt pasukti skirtingais keliais, negu nesikalbėti ir laikyti tą pūlinį, kuris kažkada vis tiek prasprogs.

– Spektaklyje yra groteskiška scena, kur labai aiškiai pasimato aplinkinių nuomonės svarba – tėvas galvoja ne apie į pavojų patekusį sūnų, bet kaip jam gėda, kad visi mato jo ir jo sūnaus silpnumą. Mintis "ką žmonės pasakys?" yra gyva daugumos lietuvių galvose. Gyvenimas tampa lyg savotiška scena, kur žmonės nematomam žiūrovui vaidina savo gyvenimo spektaklį. Kaip tu pats? Ar tau kitų nuomonė apie tave yra svarbi, o gal priešingai?

– Būna pagalvoju, kaip čia tas ar anas atrodys, bet man labiau rūpi nuomonė žmonių, kurie man yra svarbūs. Yra daug žmonių, kurių aš nei pažįstu, nei kažkokią įtaką jie galėtų daryti mano gyvenimui, tai, realiai, koks skirtumas? Aišku, čia labai jau banaliai skamba šitas: "Būk, koks nori, ir gyvenk, kaip nori." Išvažiavus pamatai, kaip laisvai žmonės jaučiasi Berlyne, Paryžiuje ar Londone. Gaila, kad pas mus vis dar pasitaiko, jog sprendžiama apie žmogų pagal jo kelnių spalvą ir antakių platumą, o ne pagal jo veiksmus ir mintis. Taip, suprantama, reikia žiūrėti į Lietuvos istoriją, identitetą ir pan. Bet kažkaip gal jau būtų laikas nuo viso to palikimo atsitraukti?

– Spektaklyje paliečiamas vyriškumo klausimas. Jame vaizduojamas fiziškai stiprus, bejausmis karininkas tėvas ir meniškas, poeziją kuriantis sūnus, kuris nuvilia tėvą dėl tokio savo nevyriškumo. Kas tau yra vyriškumas? Kaip manai, ar šiomis dienomis vyriškumas vis dar reiškiasi per fizinę jėgą ir emocijų neturėjimą, o gal tai jau nebe taip aktualu?

– Šnekėti, kad vyriškumas yra fizinė jėga – jau praeitis. Savaime suprantama, kad vyriškumas nėra sukapoti malkas ir niekada neverkti. Vyriškumo suvokimų gali būti tūkstančiai. Tas pats su moterimis. Nėra kažkokio teisingo varianto, kokia turi būti moteris. Lygiai taip pat nėra teisingo varianto, koks turi būti vyras. Jeigu tu esi vyras ir nori nusidažyti plaukus raudonai, tai prašau. Jeigu tu esi moteris ir nori būti kiečiausia boksininke, prašau. Man atrodo, jau labai seniai yra išsisklaidžiusios ribos, kur baigiasi moteriškumas ir prasideda vyriškumas, ir tai yra gerai. Yra žmonių, kurie vis dar galvoja, kad vyras yra toks, o moteris yra tokia. Bet galbūt į tam tikras nuomones nebeverta kreipti dėmesio? Gal jų ignoravimas ir būtų kažkoks žingsnis į priekį.

– Ar yra tavo sukurtas vaidmuo, kurį galėtum pavadinti savo autoportretu?

– Galiu tik pasakyti, koks vaidmuo tikrai nėra mano autoportretas. Tai – Jagas iš "Otelo". Man su juo buvo labai sunku tvarkytis, nes tai yra visiška mano, kaip žmogaus, priešingybė. Aš visiškai nesuvokiu, kaip galima žaisti kitų žmonių likimais, tam, kad patenkinti savo ego. Apskritai Jagas laikomas "Džokerio" personažo prototipu. Tai yra tiesiog "blogis dėl blogio", ir man tai yra nesuvokiama.

D. Ališausko nuotr.

– Kiek vaidmenyje būna tavęs, o kiek personažo? Ar pavyksta visiškai įsijausti į personažą, o gal juose visada kažkiek lieka tavęs? O gal priešingai – nelieka tavęs, ir tuomet sunku sugrįžti į save?

– Aišku, kad lieka. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Gal Holivude yra kitaip, ten aktoriai gali pusę metų ruoštis savo vaidmeniui ir po to dar tiek pat laiko tą vieną vaidmenį vaidinti. Pas mus visai kitokia aktorių specifika – vieną dieną turi vaidinti vienokį vaidmenį, kitą dieną – kitokį, ir dar turi suspėti grįžti į savo gyvenimą, bendrauti su žmonėmis, kurie yra aplink tave. Visiškai natūralu, kad bet kokią pjesę skaitydamas ir repetuodamas perleidi ją per save.

Pavyzdžiui, aš negaliu suvokti, kaip ir kodėl įvyko holokaustas. Manau, niekada nesuvoksiu šio reiškinio. Aš galiu pasižiūrėti vaizdo medžiagos, skaityti apie tai, bet tai bus tik teorinis suvokimas. Praktinis suvokimas ateina, kai priartinu savo paties išgyvenimus ir ieškau atitikmenų vaidmeniui.

– Koks tavo mylimiausias suvaidintas vaidmuo?

– Kartais galvoju, gal su manimi kažkas negerai, bet aš nejaučiu tokio egoistiško noro būtinai suvaidinti pagrindinį vaidmenį, gauti svarbų vaidmenį. Man svarbiau, kad būtų geras spektaklis, atmosfera ir žmonės, kurie dalyvavo jo kūrime. Jeigu kažkoks žmogus pasižiūrėjo spektaklį ir jį palietė – tai ir yra vertybė. O ne tai, kad aš suvaidinau Hamletą. Man asmeniškai tai būtų kažkoks perdėtas savo ego glostymas.

Aš labai myliu spektaklį "Broliai Liūtaširdžiai", nes ten mes susipažinome su Karoliu Kasperavičiumi ir tapome draugais. Ne dėl to, kad aš jame blogai ar gerai kažką suvaidinau, ir visai ne dėl to, kad man paplojo, ar nepaplojo, bet dėl to, kad ten pasitaikė proga susipažinti su žmogumi ir sukurti tvirtą draugystę.

Vaidmuo "Otele" man irgi yra brangus, todėl kad jame susipažinau su režisieriumi Gildu Aleksa, ir kartu kuriame jau šeštą spektaklį. Spektaklį "Vienos miško pasakos" repetavome pas Yana Ross. Man tai buvo labai svarbus procesas dėl to, kad aš, kaip žmogus, pajutau, kad atsirado daugiau drąsos. Atsimenu, susėdome prie stalo per pirmą repeticiją, o visi aktoriai už mane žymiai vyresni. Aš taip mėnesį laiko tiesiog klausydavausi ir bijodavau pasakyti žodį. Ir taip galėčiau vardyti daugybę procesų įvairiuose spektakliuose, kurie man padėjo augti ir sutikti ne vieną nuostabų žmogų.

– Ką mėgsti veikti nulipęs nuo scenos?

– Labai mėgstu skaityti, patinka šokinėti ant tramplinų, daryti salto. Paauglystėje parkūrinau. Labai patinka nueiti pasportuoti tiesiog į sporto salę. Labai gerai išvalo smegenis. Ir tada visas tas egzistencinis skausmas, kurį turi kiekvienas žmogus, transformuojasi į fizinį skausmą, ir galvoji tik apie tai, kaip išgyventi dar vieną seriją štangos pakėlimų. Taip pat labai patinka kalbėtis, užmegzti dialogą su kitu, ypač su labai skirtingais žmonėmis, nes tai provokuoja naujas mintis. Tik per dialogą su žmogumi, su knyga, su filmu ar su spektakliu atsiranda nauji klodai, kuriuose gali keliauti mintis. Mintis veda prie veiksmo, o veiksmas kuria judėjimą ir tėkmę, o ne stagnaciją.