Penkiolikti metai KVMT teatre režisieriaus amplua, nuo šio gegužio – šešiasdešimti gyvenime. Jubiliejiniai. Švęsti garsiai, sako, nemėgstantis, bet suprantantis, kad tyliai nepavyks: per daug daugiabriaunė asmenybė.

– Su Viktorija Streiča, KVMT aktore ir režisiere, žengiate koja kojon ir darbe, ir gyvenime. Žygimantė Elena, vidurinioji jūsų dukra, – taip pat aktorė. Vyriausioji Vilgailė Ona – mokyklos direktorė. Jaunėlė Dominyka Emilija, judviejų su Viktorija dukra, – dar gimnazistė. Esate pagarbintas tarp moterų. Ar tokia skaitlinga moterų kompanija jus pasitinka ir namuose Kaune?

– Ne visai. Dvi vyriausios dukros jau išėjusios savo keliais, gyvena atskirai. Vilgailė Ona dirba mokyklos direktore, augina sūnų Jokūbą Motiejų, kuriam aštuoneri. Žygimantė Elena liko sostinėje, buvusiuose mūsų namuose. Ji – teatro ir kino aktorė, galbūt geriausiai žinoma iš Andriaus Blaževičiaus filmo „Bėgikė“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį.

Dominykai Emilijai – septyniolika, ji Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivė. Bala žino, ką ji pasirinks, nors iš esmės augo KVMT teatre kaip ir daugelis kitų aktorių vaikų. Kol tėvai vaidina scenoje, vaikų bendruomenė leidžia laiką užkulisiuose, kad paskui visi drauge galėtų grįžti namo.

Atgaiva: laikas su šeima, bendros kelionės – tai, kam skiriamas K. S. Jakšto laikas po daugybės darbų. Kęstučio Stasio Jakšto asmeninio archyvo nuotr. 

Ar iš tų vaikų vėliau išauga aktoriai? Visaip būna. Bent jau pamato šios profesijos pliusus ir minusus. Tada arba suserga ta liga, arba ne. Retas teatralas, grįžęs po darbo namo, gali nukirsti visus saitus su teatru ir kalbėti apie vakarienę.

– Tai judu su Viktorija grįžtate namo ir toliau žodžiais, mintimis būnate teatre?

– Labai stengiamės nuo jo atsiriboti, bet kartais tai neišvengiama. Nori pasidalyti atsakomybės našta, išgirsti ta tema kito žmogaus nuomonę. Savaitgaliais vėl panašios diskusijos, nes suvažiuoja dukros. Žygimantė Elena atsiveža savo draugą Andrių, kuris yra kino režisierius. O jei dar prisijungia Viktorijos tėvai (Viktorijos tėtis – garsus latvių kino ir teatro režisierius Janis Streičas, – aut. past.), tai pokalbiai tik ir sukasi apie tai, kas naujo ir įdomaus menų pasaulyje.

Keletą paskutiniųjų metų dar aptariam ir didžiuosius pasaulio skaudulius, apie kuriuos kiekvienas turim savo nuomonę. Bet, ačiū Dievui, kardinalių susikirtimų nebūna. Matyt, tiesa vis tiek yra viena, tik visi skirtingai ją traktuojame.

E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

– Jaučiate baimę, kad vieną dieną raudonasis maras gali užeiti ir visa, ką gražaus turime, sunaikinti? Juk tai, ką matome per televizorių, ramybės nesuteikia...

– Protu nesuvokiama, kad mūsų amžiuje toks barbarizmas dar gali egzistuoti. Ir aš čia matau dar vieną problemą – per gero gyvenimo, kurį turime dabar.

Sovietiniais laikais mūsų seneliai, tėvai, matę nepriklausomybę, okupaciją, žinojo, už ką ir prieš ką jie. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje mes irgi buvome patriotiškai nusiteikę, turėjome tą žinojimą. Paskui viskas susiniveliavo, nes pradėjome per daug gerai gyventi. Taip gerai, kad nebelabai ir žinome, už ką mes ir prieš ką. Tarsi būtumėme kaip sviestas grietinėje ir dar majonezo ant viršaus.

Būtent teatras turi duoti atsakymus, kaip išsivaduoti iš blogio ir kurti gėrį. Nes tik pozityvu galima palaikyti žmonių tonusą, kad jie neprarastų vilties.

Mano galva, menininkai turi skelbti aiškų atsakymą visuomenei, už ką mes ir prieš ką. Nes filmai, spektakliai apie nieką šiandien manęs nejaudina. Reikia aiškios pozicijos, kaip tą mūsų pasaulį gelbėti. Būtent teatras turi duoti atsakymus, kaip išsivaduoti iš blogio ir kurti gėrį. Nes tik pozityvu galima palaikyti žmonių tonusą, kad jie neprarastų vilties. Gal dėl to žmonės ir eina į teatrą, kad nesvarbu, kokia forma, gautų trupinėlį vilties.

– Per Velyknaktį mačiau jus pas seseris benediktines. Ar dažnai kalbatės apie savo gyvenimo ir teatro reikalus su Aukščiausiuoju?

– Kalbant apie Dievą, tai man geriau su Juo bendrauti vienumoje – tikrai ne viešai. Stengiuosi užsukti į bažnyčią ne mišių metu, nes ta vieta, matyt, yra tiek įmelsta, kad Dievas joje laukia visada.

O su vienuolėmis benediktinėmis draugystė užsimezgė labai netikėtai. Viena iš benediktinių – buvusi mūsų su Viktorija studentė. Ji pasirinko vienuolės kelią. Praeitais metais paprašė padėti suorganizuoti Kauno seserų benediktinių vienuolyno 400-ųjų metų jubiliejų. Atsakyti vienuolėms – vadinasi, atsakyti pačiam Dievui. Ėmėmės darbo ir per tą laiką tapome labai artimi.

Kęstutis Jakštas. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Įdomus likimo posūkis. Kauno J. Gruodžio muzikos technikume baigėte dvi specialybes – triūbą ir operinį dainavimą. Įstojote į Valstybinę konservatoriją, solinio dainavimo specialybę pas profesorių Eduardą Kaniavą, bet po metų persigalvojote ir nusprendėte tapti aktoriumi?

– Taip, solinis dainavimas tetruko vienus metus. Paskui pasirinkau kitą tos pačios konservatorijos fakultetą, nusprendžiau studijuoti aktorystę pas režisierę Dalią Tamulevičiūtę.

– Reikėjo nemažai pastangų, kad vos pradėjęs studijuoti aktorinį jo nemestumėte. Kas neramino?

– Visų pirma, labai pasijautė amžiaus skirtumas, nes aš vienintelis tame kurse buvau po kariuomenės. Visi kiti – jaunuoliai po mokyklos. Vėliau gavau palaikymą, nes grįžo atitarnavę dar keli vyrukai, kurių gyvenimo suvokimas, atsakomybės jausmas buvo panašūs į mano.

Kitas dalykas – didžiulis psichologinis krūvis. A. a. profesorė D. Tamulevičiūtė buvo negailestinga: turėjo savo metodiką ir kiekvieną dieną mus spaudė. Nevilties akimirkomis pagalvodavau, ką aš čia veikiu ir kodėl turiu murkdytis visame šitame reikale, jei esu suaugęs vyras?! Pradėjau nebelankyti paskaitų, bet likimas mane suvedė su a. a. rašytoju Romualdu Granausku, kuris su poetu Juozu Erlicku mėgdavo ateiti į mūsų kurso egzaminus pasižiūrėti etiudų. Teko su juo pakeliauti ir per barus, kavines, bet galiausiai R. Granauskas man liepė grįžti ir mokytis.

„Linksmoji našlė“. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

Pamenu, buvau nelankęs paskaitų gal gerą pusmetį. Žinojau, kad turiu padaryti ką nors tokio ypatingo, kad profesorė man atleistų. Ir tada aš išgimdžiau etiudą pagal Antono Čechovo kūrinį, kurį baigęs rodyti sulaukiau D. Tamulevičiūtės palaiminimo „šeštadienį repetuojam“, kai tuo tarpu egzaminai buvo jau kitą savaitę. Už šitą darbą gavau aukščiausią įvertinimą ir supratau, kad mano vieta yra teatre.

– Ne tik teatre, bet ir kine. Prie jūsų vardo Vikipedijoje – begalė teatro ir kino vaidmenų. Šiandien jauni aktoriai skundžiasi, kad nuolatinis jų darbas – dalyvauti atrankose, iš kurių retos kurios būna vaisingos. Ar taip buvo ir jums?

– Mano laikais tie vadinamieji kastingai buvo kitokie nei dabar. Teatro, kino režisieriai eidavo žiūrėti studentų diplominių darbų, skaitydavo kritiką apie aktorius, jų kurtus vaidmenis.

Būdavo, paskambina režisieriaus asistentas ir pakviečia į atranką. Prisimenu savo pirmąjį filmą „Džiazas“ (rež. Raimundas Banionis, 1992 m.), kur atranka Juliaus vaidmeniui gauti vyko gal penkis mėnesius. Bet kai tu praeini visą tą mėsmalę, užsigrūdini.

Sprendimas: ypatingą kūrinį – G. Verdi „Nabuką“ – Kauno IX forte pastatęs K. Jakštas taip išgrynino režisūrinius sprendimus, kad ši opera tapo itin aktuali šiandienos kontekste. E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Dar be galo įsiminė atranka į pirmą holivudinį filmą „Gineverės nuotykiai“ su garsiais Holivudo kino aktoriais. Jis buvo filmuojamas Lietuvoje ir aš su savo labai prasta anglų kalba gavau vieną iš keturių pagrindinių vaidmenų.

– Vienas iš paskutiniųjų jūsų vaidmenų kine, per kurį padarėte stulbinantį šuolį IMDB reitingų sąraše – tai Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas. Vaidinote pagal tikrus įvykius sukurtame režisieriaus Björno Steino mini seriale „Viskis su ledu“ (angl. „Whiskey On The Rocks“). Kaip gavote šį vaidmenį?

– Gavau kvietimą iš aktorių agentūrą turinčio kolegos Donato Šimukausko. Jis primygtinai prašė dalyvauti atrankoje, o aš, kaip visada, neturėjau laiko, nes stačiau spektaklį. Kadangi jis niekaip manęs nepaleido, teko pasėdėti keletą dienų prie dokumentikos, pastudijuoti Brežnevo kalbos manierą ir sudalyvauti atrankoje. Važiuojant į ją mano viduje jau sėdėjo kažkas brežneviško (šypsosi), tad vaidmenį gavau.

Filmavimo procesas nebuvo lengvas jau vien dėl sudėtingo grimo. Į filmavimo aikštelę atvažiuodavau trečią nakties ir per penkias valandas pavirsdavau L. Brežnevu. Per pertrauką visi eidavo valgyti, o man telikdavo per šiaudelį gerti vandenį – grimo juk nenusiimsi. Pamaina trukdavo po 10–12 valandų.

Įvertinimas: sovietų vadą Leonidą Brežnevą švedų seriale „Viskis su ledu“ suvaidinęs K. S. Jakštas žaibiškai pakilo pasauliniame aktorių reitinge. Kadras iš filmo.

– Užtai potyris liko visam gyvenimui: ir dėl išskirtinės rolės, ir dar dėl to, kad su šiuo vaidmeniu IMDB aktorių reitingų sąraše jūs šovėte į patį viršų?

– Na taip, bet ir be Brežnevo man yra tekę vadinti svarbius asmenis. Štai „Rygos sarguose“ (rež. A. Grauba, Latvija, 2007 m.) buvau prezidentas Karlis Ulmanis. Yra tekę vaidinti ir buvusį Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską. Bet Brežnevas permušė viską (juokiasi). Gerai pamenu kolegos žinutę telefone, kviečiančią peržiūrėti IMDB aktorių reitingus. Net nežinojau, kad tokie yra. Donatas išaiškino, kad mano reitingas IMDB aktorių sąraše iš 301 163 vietos šoktelėjo į 12 026-ąją.

– Švedų serialą „Viskis su ledu“ žiūrovai išvydo prieš dvejus metus. Gal per tą laiką pajutote realią naudą – t. y. gavote daugiau pasiūlymų filmuotis užsienio filmuose?

– Nesmagu girtis, bet mano gyvenime taip viskas klostosi, kad man nereikėjo prašyti vaidmenų – visą laiką kas nors ką nors pasiūlydavo. Esu tiems žmonėms, likimui be galo dėkingas. Štai neseniai sulaukiau kvietimo dalyvauti aktorių atrankoje pas Robertą Vilsoną, kuris statys spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Sudalyvavau ir režisierius mane patvirtino.

Bendradarbiavimas: ir aktoriaus, ir režisieriaus darbo niuansus gerai perpratęs K. S. Jakštas moka subtiliai padėti kolegoms. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Ar niekada nepagalvojote, kad jūsų asmeninis gyvenimas yra vertas romano, scenarijaus filmui? Filmuodamasis alaus reklamoje sutikote moterį, kurią įsimylėjote ir kuri vėliau tapo jūsų žmona, kai tuo tarpu buvote dviejų dukrų tėvas.

– Kai Viktorijai pajutau stiprų jausmą, tai nebuvo mūsų pirmas susitikimas. Gal antras, trečias, nes tų filmavimų buvo ir daugiau. Kodėl rizikavau šeima? Pasakysiu atvirai: kai tave taip myli, tu tiesiog negali nemylėti. Taip jau atsitiko. Ir man pačiam keista, nes esu sėslus žmogus. Buvau iš tų, kurie geriau vargą vargs, bet nieko nekeis. Vis tik su Viktorija ryžausi permainoms ir, atrodo, neapsirikau. Štai jau 25 metai kaip mes kartu. Ir sutariame, ir mylime, ir gerbiame vienas kitą.

Laikas su šeima, bendros kelionės – tai, kam skiriamas K. S. Jakšto laikas po daugybės darbų. Kęstučio Stasio Jakšto asmeninio archyvo nuotr.

– Atrodo, kad judu dirbate pakaitomis. Jei vieno spektaklio premjera KVMT rudenį, tai kito – pavasarį. Kai vienas grojate pirmu smuiku, ar kitas visai nesikišate į kūrybinį procesą?

– Paprastai režisierius kimba į darbą jau turėdamas savo generalinę viziją. O tai, apie ką jūs kalbate, aš vadinu „pasėdėjimu už nugaros“. Paskutiniu repeticijų etapu tu būni pavargęs, išsekęs, bet žinantis, kad salėje sėdi žmogus, kuris viską stebi kritiška, dar neatbukusia akimi. Viktorija ne sykį man šitaip yra padėjusi, lygiai taip pat – ir aš jai. Tačiau mes nesikišame į vienas kito darbus, nes žinome, kad įsikišus, kur nereikia, galima sugriauti visą kito žmogaus kurtą spektaklio kontekstą. Visai kas kita – išsakyti abejones, patarti spektaklyje vaidinančiam aktoriui, pasiūlyti jo vaidmeniui naujų spalvų. Tas ping pongas aktorystėje labai svarbus.

– Ne vieną spektaklį esate paskyręs svarbioms lietuvių istorinėms asmenybėms, taip pat – laisvės, patriotizmo savo kraštui temai. Vienas iš tokių darbų – jūsų režisuota roko opera „1972“, skirta Romo Kalantos atminimui.

– Man buvo septyneri, kai 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“.

To aš nemačiau, bet mes su mama netyčia patekome į įvykių sūkurį, kai kelios dienos po R. Kalantos laidotuvių Laisvės alėjoje vyko antitarybiniai protestai, žmonės rinkosi pagerbti jo aukos. Prisimenu didžiulę nevaldomą minią, dūžtančias vitrinas ir mamos rankas, kurios tvirtai sučiupusios mane išnešė iš to žmonių srauto.

Kalantos vaidmuo. D. Rimeikos nuotr.

– Ar dėl to 2022-aisiais, minint šio įvykio penkiasdešimtmetį, pastatėte roko operą „1972“ ir kasmet panašiu metu (šįmet gegužės 14 d. 16 val.) KVMT sodelyje organizuojate renginį-koncertą R. Kalantos aukai pagerbti?

– Ir dėl to, ir ne tik. R. Kalanta buvo visa ko priežastis. Bet buvo ir dar vienas žmogus, Vytautas Kaladė, kuris tuo metu dramos teatre dirbo scenos montuotoju. Tai jis užkūrė veikti visą jaunimą. Mano spektaklyje Vytautas – vienas pagrindinių veikėjų, šios istorijos pasakotojas.

Gerai pamenu 1990-uosius, kai grįždamas į Kauną iš aktorinių studijų matydavau jį stovintį miesto sodelyje su plakatu, kuriame buvo parašyta kažkas apie R. Kalantą. Grįžęs iš kalėjimo, jis tos temos nepaleido. Beje, jis vienintelis iš visų įvykio dalyvių neatgailavo ir nesigynė, todėl vienintelis buvo nuteistas kalėti ilgus metus kaip politinis kalinys.

Be roko operos „1972“, dar buvo ir Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“, A. Ališausko ir J. Jurkūno koliažinė opera „Mažvydas“, muzikinė drama „Emilija“ su valstybiniu ansambliu „Lietuva“.

Kiekvienas turime domėtis, žinoti savo istoriją. Jei jos nežinai – esi kaip medis be šaknų: gali gyventi bet kur ir bet kaip.

Kodėl man tai rūpi? O kam rūpės, kas padarys, jei ne mes patys? Kiekvienas turime domėtis, žinoti savo istoriją. Jei jos nežinai – esi kaip medis be šaknų: gali gyventi bet kur ir bet kaip. O juk turime tiek daug istorinių asmenybių, kuriomis galime didžiuotis ir kurios vis dar nėra plačiai aprašytos.

Neslėpsiu – man patinka istorija. Septintoje klasėje gavome naują istorijos mokytoją Lukšienę (vardo nepamenu), kuri išmokė ją pamilti. Nuo to karto istoriją ėmiau mokytis aukščiausiais pažymiais. Paskui likimas sužaidė taip, kad pirmame aktorinio kurse Lietuvos istoriją pradėjo dėstyti labai jaunas dėstytojas – Alfredas Bumblauskas. Tada viena paskaita vykdavo auditorijoje, o kita – tuometėje Lenino aikštėje. Štai ten ir buvo tikroji istorija!

Berods trečiame kurse aš parašiau tokį kursinį darbą apie Kostą Ostrauską – Lietuvos ir JAV dramaturgą –, kad Bumblauskas net kvietė mane perstoti į Istorijos fakultetą, bet aš atsisakiau.

– Štai kalbamės su jumis gerą valandą ir vis apie darbus. Įdomu, ar žodžiai „atostogos“, „poilsis“ jūsų žodyne išvis egzistuoja?

– Šįmet bus treti metai, kai netikėtai su šeima atradome labai smagią atostogų tradiciją. Liepos antroje pusėje susiburiame į smagų šeiminį kolektyvą ir bedame pirštu į kokį nors Europos miestą, o pakeliui dar aplankome kitas įdomias vietas.

Viskas prasidėjo nuo kelionės į Oslą, kur lankėme Viktorijos draugę, o ši pasiūlė padaryti penkių dienų turą per Norvegiją. Išsinuomavome mašiną ir keliavome. Beje, keliaudami su šeima turime vieną susitarimą: jei tiktai matome, kad artėjame prie konflikto, išsyk sustojame, išlipame, išvėdiname smegenis ir važiuojame toliau. Gal todėl tos mūsų kelionės labai pozityvios.

Su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Turkija, Egiptas? Esame ir ten buvę, bet po kelių dienų aš jau pradedu lipti sienomis. Tas pasyvus poilsis man netinka.

Į Lietuvos pajūrį irgi nelabai noriu važiuoti, nes ten turiu dirbti darbą – būti matomas, labintis, atsakinėti į žmonių klausimus ir pan. Todėl dažniau už pajūrį mes renkamės Viktorijos mamos sodybą prie Druskininkų. Kadangi KVMT teatro sezonas prasideda labai anksti, jau rugpjūtį, tai net ir atostogaudami mes po truputėlį jam ruošiamės. Abu su Viktorija turime po savo vietą sodyboje, kur būna sukrauti kiekvieno darbo popieriai.

Anksčiau labai mėgdavau žvejoti. Žvejyba būdavo ir puiki priedanga nuo svečių, kurių į sodybą suvažiuoja nemažai. Aš sėsdavau į valtį, irdavausi į kitą krantą, o atgal grįždavau tik išgirdęs pietų varpelį. Uošvės pietūs – visiems privaloma dalis (juokiasi). Mėgstu ir vienas pagrybauti. Turiu savo mėgstamų vietelių.

– Vienišius esate. O gal jūsų šeimoje visi tokie? Cituoju: „Pas mus namuose tyla, kai visi namie, reiškia pilnatvę.“

– Man labai brangi pilnatvė tyloje. Kai žinau, kad kažkur antrame aukšte yra vidurinioji dukra, pirmame aukšte anūkas kažką veikia, virtuvėje gamina žmona, man to užtenka. Žinau, kad namai užpildyti. Ir mums nereikia dažnai kalbėti: būname visi šalia vienas kito ir mums gerai. Tačiau visų pietų pabaigtuvės (beje, Viktorija labai skaniai gamina) – sužaisti kokį nors žaidimą. Štai ten ir prasideda didieji konfliktai, kurie dažnai baigiasi visų mūsų išsiskirstymu po savas teritorijas.

Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Paskutinis mano klausimas – jūsų jubiliejus. Švenčiate jį nuostabiu metu, gegužę, kai oras netveria kvapais, o medžiai tiesiog sproginėja žiedais. Kodėl nenorite apie jį kalbėti?

– Čia gal su metais taip. Ateina laikas, kai kiekviena nauja jubiliejinė data nebeatneša tiek džiaugsmo, kiek jo būdavo jaunystėje. Tiesiog jeigu reikia – tai ir švenčiu. (Liūdnai šypsosi).

Geriausia dovana ta proga? Oi, nežinau nežinau… Gal kad niekas neatkreiptų į šį faktą didelio dėmesio? (Juokiasi). O jei rimtai, tai didžiulė dovana man – mylimi žmonės šalia ir pilnas teatras žiūrovų.