Jau septintus metus ruduo Kaune tapatinamas su Tarptautinio Kauno kino festivalio (TKKF) vardu. Išaugęs iš kamerinio sinefilų klubo šiandien jis – tarptautinis renginys, kuriame pristatomi ir visai nauji, ir nemaria klasika tapę intelektualūs filmai, debiutuojantys lietuvių kūrėjai, ir pasaulinio garso menininkai.

Plėsdamas savo geografiją ir ilgindamas programų sąrašą, festivalis ir toliau lieka pagrindiniu Kauno kino renginiu. "Kaunas išmoko švęsti kino šventę", – džiaugiasi TKKF meno vadovė Ilona Jurkonytė, atokvėpio akimirką prisėdusi pokalbio apie šiųmetį festivalį.

– Netrukus prasidės jau septintasis Tarptautinis Kauno kino festivalis. Šiemet jo šūkis – "Kaune kaip kine". Ką norite tuo pasakyti?

– Šūkį "Kaune kaip kine" pasiūlė jau ne vienus metus su TKKF bendradarbiaujanti reklamos agentūra. Prisipažinsiu: tai, kad Kaunas labai kinematografiškas miestas, nutariau tuomet, kai sau atradau kiną. Tad asmeniškai mano meilė kinui taip netiesiogiai susijusi su Kaunu, o meilė Kaunui susijusi su kinu. Neretai pastebiu, kai tampu kokios nors įdomios situacijos liudytoja (ar tai būtų draugų pokalbis, ar tiesiog situacija gatvėje), imu matyti tai kaip kiną. Esu tikra, kad aš ne vienintelė taip matau. Su draugais juokaujame, kad tokioje situacijoje imi mintyse filmuoti. Staiga iš dalyvio tampi stebėtoju su įsivaizduojama kamera, jei turi šiek tiek laiko ir duodi valią fantazijai, mintyse prikuri tai, kas įvyko ir kaip atrodė prieš tai, ir tai, kas galėtų nutikti po tos situacijos, kurios liudytoju tapai. Apskritai mūsų visa gyvenimo patirtis labai kinematografiška – galima sakyti, kad gyvename ir patiriame fragmentuotą laiką, išgyvename savo vidinį laiką, svajones, fantazijas, prisiminimus. Kinas, manau, pelnytai vadinamas gyvenimo metafora ir yra ideali terpė atspindėti šias laiko ir vietos patirtis.

Be šio kiek labiau filosofinio šiųmečio šūkio aspekto, egzistuoja dar ir kitas labai svarbus dalykas – tai konkretus tikslas, kurį užsibrėžėme dar 2006 m., kai pradėjome organizuoti Senamiesčio kino klubą, išaugusį į Kauno kino festivalį. Tikslas paversti Kauną kino sostine, glaudžiai susieti Kauno vardą su kinu tuo metu skambėjo idealistiškai ir kartu net kiek utopiškai.
Sakoma, kad per septynerius metus pasikeičia visos žmogaus organizmo ląstelės. Leisiu sau pajuokauti, kad manau, jog per pastaruosius septynerius metus pasikeitė visos Kauno miesto ląstelės ir tai, kas tuo metu skambėjo kaip utopiškas tikslas, šiandien yra realybė.

Kauno kaip kino festivalio miesto vardas ne vienus metus minimas tarptautinėje kino arenoje, Lietuvos kino centras oficialiai TKKF išskiria kaip vieną iš trijų svarbiausių kino festivalių Lietuvoje, žmonės žino, kad Kaune yra tvirtų vertybinių pozicijų, kokybiško kino renginys ir – svarbiausia – Kaunas turi savo kino žiūrovą, miestas jau moka švęsti kino šventę.

Tolesnis tikslas – įtvirtinti Kauną kaip kino kūrybos miestą. Esu tikra, kad ne vienus metus trunkanti TKKF veikla sukūrė terpę kino kūrybingumui – omenyje turiu tiek per festivalį vykstančius susitikimus su žiūrovais, tiek ištisus metus vykstančius edukacinius projektus, skirtus vaikams ir jaunimui.

"Kaune kaip kine" kviečia mylėti ne tik kiną, bet ir Kauną, patį gyvenimą, jo kasdienybę ir realybę, kuri neretai pasiūlo siurprizų. Manau, tai ir yra gyvenimo grožis – nuolat aktualiai patirti gyvenimą, kartkartėm kvestionuoti tokias sąvokas kaip "realybė" ar "kasdienybė", nepriimti daugelio dalykų kaip savaime suprantamų.

– Kurie šiųmetės programos filmai – jūsų favoritai?

– Labai norėčiau, kad žmonės pamatytų visus festivalio filmus, tačiau jau sudarydami programą suvokiame, kad tai vargu ar įmanoma. Dėl to programa sudaroma gana įvairiapusiškai. Gera programa gali pasiūlyti skirtingų pjūvių, kuriuos vienija festivalio estetinės ir etinės vertybės. TKKF galima žiūrėti kaip filmų apie meną ir muziką renginį. Festivalį galima lankyti kaip gana politiškai angažuotą, siekiantį konstruktyviai komentuoti socialinius reiškinius. Be abejo, TKKF – tai kino šventė, aktualizuojanti tiek šiuolaikinį kino meną, tiek ir kino istoriją.

Tad sunkus klausimas, kurie mano mėgstamiausi, nes visi į programą patekę filmai yra favoritai, išskirti iš šimtų kitų filmų. Man labai patinka vokiečių režisieriaus Ramono Zürcherio ilgametražis debiutas "Keistas katinėlis", nepakartojamą patirtį siūlantis Verenos Paravel ir Lucieno Castaingo-Tayloro "Leviatanas", asmeniškai man labai svarbus yra gruzinų režisierės Nanos Ekvtimishvili debiutas "Pačiame žydėjime", šiuo metu renkantis svarbius apdovanojimus kino festivaliuose.

TKKF, jau gana tradiciškai, pristato kultines Amerikos nepriklausomo kino naujienas. Šiemet visi amerikietiškieji savaip ypatingi. Jei norite tikrai linksmai praleisti vakarą, būtinai pažiūrėkite mumblecore žanro krikštatėviu vadinamo Andrew Bujalskio naujausią filmą "Kompiuteriniai šachmatai", visiškai naujovišką kino pasakojimą siūlo Nicholas Fackleris filme "Ligoti paukščiai neišgyvena" – juokais šį filmą vadinu "Bleiro raganos projekto" variacija kino esė žanro ribose.

– Kokius kino kūrėjus TKKF žiūrovai sutiks šiemet?

– Noriu paraginti žiūrovus pirmiausiai nepraleisti filmų, kuriuos pristatyti atvyksta patys autoriai ar filmų herojai. Pirmąjį savaitgalį džiaugsimės Denis Côté, filmų "Bestiariumas" ir "Vik ir Flo pamatė lokį" režisieriaus vizitu, pokalbį su juo ves kino teoretikas Lukas Brašiškis.

Atvyks ir meile kinui stebuklingai užkrečianti asmenybė – kino kritikas ir režisierius Markas Cousinsas, TKKF dalyvausiantis pokalbiuose su žiūrovais po savo dviejų filmų "Vaikai kine" ir "Filmas pavadinimu "Meilė" seansų. Labai džiaugiuosi pažintimi su Marku. Manau, kad viena priežasčių, kodėl toks užimtas žmogus nutarė atvykti į Kauną, buvo pati kino festivalio istorija – tai, kad Kauno kino festivalis pirmiausia buvo suorganizuotas kaip vieša akcija, skirta seniausiam kino teatrui Lietuvoje – "Romuvai" – išgelbėti. Kauno kino festivalio organizatorių ir M.Cousinso vertybės išties sutampa.

Labai džiaugiuosi ir kylančios šveicarų kino žvaigždės Kevino Merzo, tituluojamu jaunuoju Šveicarijos Werneriu Herzogu, vizitu. Jis ves kūrybines kino dirbtuves, akcentuojančias esė kino žanro ypatumus. Be abejo, į festivalį atvyks ir daugiau intriguojančių svečių, į susitikimus su kuriais maloniai kviečiame.

– Su kokia kino heroje tapatintumėtės?

– Kine, kaip ir kiekvienas mūsų, galiu susitapatinti tiek su veikėjomis, tiek su veikėjais, net su gyvūnais, augalais ar daiktais. Vienas ryškiausių tapatinimosi su kino veikėjomis atvejų mano vaikystėje yra sovietinių nespalvotų karo filmų veikėjos, kurios kovojo mūšio laukuose, brido per pelkes, slaugė, žuvo už plačiąją tėvynę… Gal iš dalies šios tapatinimosi patirtys vėliau mane paskatino savo veikloje daug dėmesio skirti kino edukacijai. Tapatintis su veikėjais lengva, įtikėti paprastai pateikiamomis tiesomis taip pat lengva, jei neturi kritinio mąstymo pagrindų.
Kita vertus, mano galva, tapatinimasis su balsu už kadro yra vienas įdomesnių kino aspektų tuo, kad tai neretai sukelia asmens, savęs ir kito, internalizuoto pasakotojo ir kartu klausytojo konfliktų.

Prisipažinsiu, kad intelektinės įtampos kine mane žavi labiau nei emocinės. Žinoma, galima klausti, kiek intelektinius ir emocinius kino aspektus galima "išoperuoti" ir pateikti kaip visiškai atskirus, savarankiškus reiškinius.

Pamenu, prieš daugiau nei dešimt metų žiūrėdama Larso von Triero "Šokėją tamsoje" verkiau beveik tiek, kiek truko filmas, o po filmo išėjau pyktelėjusi ant režisieriaus, nes tuo metu mane buvo apėmęs jausmas, kad jis žaidžia mano jausmais, kad sąmoningai, puikiai išmanydamas emocinio paveikumo priemones, su manimi kaip žiūrove elgiasi lyg su laboratorine pelyte – tiesiog spaudo mygtukus mano emocijų valdymo pultelyje, ir tiek. Kai režisierius meta intelektualesnį iššūkį, man yra įdomiau.

Daugiau apie festivalį – www.kinofestivalis.lt.