Premjerą sudarys dvi dalys: rugpjūčio 18-ąją žiūrovai bus pakviesti stebėti kūrinio "Pakanka'mi" tiesioginę transliaciją internete, o 19-ąją kartu su vykstančiais pasirodymais žiūrovams bus siūloma keliauti skirtingomis miesto erdvėmis nuo Kauno miesto kamerinio teatro kiemelio iki Vienybės aškštės.

"PinoKeys" komanda – tai profesionalūs scenos menininkai ir negalią turintys kūrėjai. Pasitelkę žymiojo Pinokio personažą jie pasakos apie mūsų visuomenei būdingą kitokių asmenų, neatitinkančių tam tikrų nustatytų normų, įspraudimą į ribas, atribojimą ar net atstūmimą, vietoje to siūlydami kitokią poziciją – savianalizę, empatijos ir supratingumo siekį bei atvirumą vieni kitiems, rodomą savo paties pavyzdžiu. Pasitelkdami skirtingas išraiškos formas – vaizdą, judesį, šokį, žodį, muziką, – menininkai kartu su pozityviais, sudėtingus kasdienius iššūkius įveikiančiais projekto dalyviais primins mums, kad visi turime teisę būti, veikti, kurti. Premjeros išvakarėse – pokalbis su projekto idėjos autore, režisiere, choreografe, šokėja Indre Puišyte-Šidlauskiene ir vienu iš projekto kūrėjų – Marijumi.

– Suprantu, kad prieš pasirodymą reikia išlaikyti intrigą, tačiau vis tiek smalsu, gal suteiksite galimybę šiek tiek žvilgtelti pro tą rakto skylutę – koks patyrimas laukia žiūrovų?

– Netikėtumas. Teatras padeda mums vienas kitą geriau pažinti, suprasti. Ne tokius, kokie dedamės esą ar norime atrodyti, o tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai tarsi veidrodis, parodantis visus mūsų netobulumus, bet ir išmintį.

– Kaip gimė šio projekto idėja? Kaip susibūrė kūrybinė komanda?

– Pamačiau vaizdinį – daugybę mieste pasklidusių pinokių, manifestuojančių už žmogaus laisvę ir individualumo toleranciją visuomenėje, tai tarsi skatinimas stabtelėti, atsigręžti ir apmąstyti savo elgesį su savimi, aplinka ir kitu žmogumi.

Kad ir kur beeitum, vis tiek ateis akimirka, kai turėsi susitikti su savo pinokiu-sąžine, jis tavęs gali tykoti už bet kurio kampo, norėdamas parodyti tau tavo atvaizdą. Šiuo atveju Pinokis iškilo kaip sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog nenorėjo būti atstumtas, skatino pokalbį su pačiu savimi. Tada savo idėją papasakojau Kauno miesto kamerinio teatro direktorei Jurgai Knyvienei, kuri kaip tik tuo metu dėliojosi planus atverti "Įtraukiąją scenos menų platformą", kurios tikslas – žmonių su negalia ir menininkų patirties sutelkimas, kuriant meninius pasirodymus profesionalioje scenoje su skirtingais scenos menų profesionalais. Taip nuo idėjos perėjome prie bendro projekto koncepto.

Kviečiant menininkus buvo keliami šie kriterijai: sceninė patirtis, šio projekto keliamų minčių svarbos suvokimas ir noras dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Kadangi šiame projekte menininkai ne tik kuria, bet yra ir mūsų dalyvių mentoriai. Visus komandos narius žinojau jau iš seniau, su šokėju / choreografu Petru Lisausku ir kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku susipažinau dar šokio studijų laikais, šokant pas Agniją Šeiko. Su aktore / režisiere Andra Kavaliauskaite esame kartu dirbusios, statant ne vieną Alytaus miesto teatro spektaklį. Su solistu Jurgiu Jarašiumi ir aktoriumi Vytautu Gasiliūnu taip pat yra tekę kūrybiškai dirbti scenoje. Dramaturgė Laura Švedaitė ir kostiumų dailininkė Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė – tai netikėtos naujausios pažintys, kurias be galo vertinu.

Pinokis iškilo kaip sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog nenorėjo būti atstumtas, skatino pokalbį su pačiu savimi.

Aktorius Dominykas Vaitiekūnas – buvęs mano studentas, skulptorius Martynas Gaubas – komandos draugas "Kūrybinių partnerysčių" projekte, tad drąsiai jiems pasiūlėme jungtis prie mūsų judėjimo. Ieva Kupstė – nuostabi projekto vadovė, su ja gera dirbti. Jaučiuosi apdovanota galėdama kurti drauge su visa mūsų puikia komanda ir nuostabiais dalyviais.

– Kaip projekto idėjos autorė, režisierė daugiau susidūrėte su iššūkiais ar teigiamomis patirtimis?

– Be iššūkių nebūna jokios kūrybos, iššūkiai mus moko, veda pirmyn, stiprina, suteikia daugybę patirčių ir suvokimų. Taigi, šiame projekte jų taip pat netrūksta. Žinoma, buvo ir sunkesnių momentų, bet man jie savotiškai patinka, tai tarsi degalai, papildantys energijos baką. Tad vienareikšmiškai pasisėmėme (tikiu, ne tik aš) tik teigiamų patirčių. Kuo ilgiau gyvenu su šiuo projektu, tuo daugiau atrandu savyje, kituose, tuo daugiau noriu dar duoti kitiems. Gera matyti švytinčias dalyvių akis, jų užsidegimą, menininkus, visa širdimi atsidavusius ir kuriančius kartu su jais.

Čia iš tiesų išnyksta visos ribos, nebelieka atoskyrų, kurias labai uoliai brėžia mūsų visuomenė, todėl labai norisi, kad ir kiti tai suprastų, patirtų ir atrastų naują santykį vieni su kitais, su mus supančia aplinka, su pačiu savimi. Tai iš tiesų atneša lengvumo jausmą. Jaučiuosi laiminga. Ir esu visiems labai dėkinga, kurie eina šiuo keliu kartu su manimi, pasitiki ir tiki.

– "PinoKeys" žada atskleisti visuomenės požiūrį į žmogų, kuris neatitinka tam tikrų normų. Ar visuomenėje yra (gali būti) žmogus, atitinkantis tas normas, jei taip, kaip manote, koks turėtų būti šio žmogaus portretas, tiksliau, pagrindinės charakterio ypatybės?

– Sudėtinga... Pirmiausia, pažymėtina, kad tas, kuris neva neatitinka normų, mūsų visuomenėje yra išskiriamas kaip žmogus, turintis didesnių ar mažesnių iššūkių gyvenime (tam tikrą negalią) arba puoselėjantis savitą gyvenimo būdą, orientaciją ar tiesiog į pasaulį žvelgiantis kitaip ir t.t. Tai, matyt, apima begalę dalykų, sakytume, tai asmenys, kurie dažniausiai kažkuo išsiskiria iš didžiosios masės, todėl neretai lieka nuskriausti.

Mes linkę atstumti šalia esantį dėl to, kad jis mąsto kitaip negu mes. Ne visi, ne visada, bet tendencija ryški. Šiuo atveju daug kalbame (ir ne tik) apie negalią turinčius žmones. Neretai šie žmonės yra atstumti, neturi tokių pačių sąlygų gyventi, tobulėti, mylėti, kurti. Dažnai žmonės jų gaili, vengia (nes patys nežino, kaip bendrauti), riboja / varžo juos. Bet jie yra tokie patys žmonės, tik patiriantys daugiau kasdienių iššūkių.

Tačiau, jeigu labiau įsigilintume į save ir savo artimą, pamatytume, kad visi mes turime savų iššūkių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Ir visi mes turime tam tikras savo normas. Vienam iššūkis – kantrybės stoka, kitam – agresija ar per didelis nuolankumas ir t.t. Mes gyvename su daugybe iššūkių, tad, kodėl išskiriame žmones, kurie turi daugiau regimų / matomų iššūkių? Manote, jie neatitinka normų, nes yra kitokie? Ne, jie yra tokie patys. "PinoKeys" judėjimu skatiname eliminuoti šiuos apibūdinimus "geras / blogas" , "kitoks", "neatitinkantis normų", nes, iš esmės, mes visi galime tapti šių žodžių įkaitais, nes kiekvienas galime kuo nors kitam neįtikti, nepatikti, neatitikti.

Visi mes savyje turime to mediniškumo, kurį kitas galbūt norėtų pašlifuoti, nors tau pačiam to glotnumo visai nesinori. Neretai  mes patys save linkę bausti už tai, kad esame kitokie, mąstome kitaip nei kiti, bet ar to tikrai reikia? Mes siūlome kitaip vertinti supančią aplinką, priimti kitą tokį, koks jis yra, priimti save, su savais iššūkiais, netobulumais, trūkumais ar pernelyg ryškiomis stiprybėmis, kurios kitus gali erzinti. Kviečiame susidraugauti ir kurti darnią pozityvią aplinką, kurioje visiems būtų gera gyventi. Norisi, kad žinotume, jog kiekvienas galime būti tas, kuris dalele prisidės prie šio judėjimo, tereikia atverti širdį sau ir kitam. Menas turi padėti mums tapti supratingesniems ir atviresniems vieni kitiems.

Kiekvienas atitinkame normas, nes kiekvienas turime teisę būti savimi, žinoma, iki vienintelės ribos, kol nekenkiama kitam, aplinkai.

– Kauno "Arkos" bendruomenės narė Elika pastebėjo problemą, kad sprendimus už negalią turinčius asmenis neretai priima kiti, o jie patys paliekami nuošalyje. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad prie šios problemos sprendimo ir jūs aktyviai prisidedate, to įrodymas – "PinoKeys" premjeroje žiūrovai matys šokantį Marijų. Tačiau, mano nuomone, ši problema liečia ne tik negalią turinčiuosius, bet daugumą (beveik kiekvieną iš mūsų), juk neretai žmogus pasiduoda kitų primetamiems sprendimams (nuo tėvų iki mokytojų, darbdavių ir, apskritai, visuomenės) ir elgiasi, nepaisydami savų norų. Tad, klausimas jums: gal galite patarti, kaip būtų galima išlaikyti / apginti savo poziciją?

Kažkam iššūkis – kantrybės trūkumas, kitam agresija ar per didelis nuolankumas. Mes gyvename su daugybe iššūkių, tad, kodėl išskiriame žmones, kurie turi regimai labiau matomus iššūkius?

– Į nelengvus klausimus atsakymų aš dažniausiai ieškau žiūrėdama į bičiulius (taip mes vadiname asmeninis, turinčius intelekto ir / ar psichosocialinę negalią), sekdama jų pavyzdžiu. Bičiuliai turi įgytą dovaną – yra labai atviri ir dažnai sako, ką jaučia ir galvoja. Norint sužinoti bičiulio tikrąjį troškimą, kurį jis pasakytų niekieno nespaudžiamas, tereikia skirti jam laiko, bendrauti su juo. To galėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų – būti atviriems pirmiausia sau, skirti laiko savo tikriems norams išsiaiškinti, ir tada kitiems.

– Marijau, viename interviu teigėte, kad būdamas scenoje jūs įgyvendinate savo svajonę kurti, šokti. Sakėte, kad scenoje jaučiatės gerai, kaip manote, koks žiūrovas ateis į jūsų premjerą, kokias emocijas, jausmus jam norite perduoti?

– Ateis geri žmonės, kurie mėgsta teatrą, kurie nebijo žmonių su negalia. Ateis dar draugai, mama. Norėsiu žiūrovams perduoti savo dvasią, manau, ji atgaivins juos.

– Ką naujo atradote, kurdamas šokį su choreografe, kūrybine komanda?

– Vėl pajutau savo kūną, kad galiu jį valdyti, kad gali šokti mano rankos ir kojos, ir pilvas. Man patinka šokti su Indre, ji gera ir švelni. Su Indre būna linksma.

Laura Švedaitė

Dramaturgė

Rašant skaitytojui, tekstas gimsta iš tylos, visos diskusijos ir abejonės dažniausiai verda galvoje. O vėliau tiek pagyros, tiek kritika krenta ant tavo vieno pečių. Dramaturgo darbas – daug triukšmingesnis, dinamiškesnis, čia vyksta tikros diskusijos su kolegomis, kartais nebesupranti, kaip atsirado būtent toks tekstas, pameti giją, galbūt mažiau prie jo prisiriši. Bet svarbiausia, kad išeina geras tekstas, geras scenos kūrinys. Man labai patinka dirbti, kurti su kolektyvu – patinka ieškoti sąsajų tarp skirtingų idėjų, matyti, kaip žodis virsta kūnu, stebėti kitus dalyvius, jų asmenybes. O kalbant apie kūrybinę autonomiją, tikiu, kad jeigu idėja yra subrendusi, ji bus išgirsta ir didžiausiame triukšme.

Mane jau nuo paauglystės laikų domino visuomenės paribiai – žmonės, kurių mes nesugebame priimti, nes patys sergame. Juokauju, kad turiu motinos Teresės sindromą. O pastaruoju metu išgyvenu itin stiprų pyktį dėl to, kaip esame linkę "nurašyti" visus, kurie neatitinka labai griežtų ir nesveikai siaurų normų. Tai yra nežmoniška. Nė vienas nenusipelnė patirti to, ką patiria žmogus, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalinga mūsų visų pagalba. Tikiu, kad "PinoKeys" projektas ir kiti panašaus pobūdžio įvykiai bent šiek tiek išjudins tuos pūvančius vandenis, ir noriu būti šito dalimi. Sunkiausia buvo užsitarnauti kolegų rašytojų Donato ir Eduardo (projekto dalyvių – aut. past.) pasitikėjimą.

Performansų programa:

RUGPJŪČIO 19 D. 18–18.15 val. – "Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS". Petras Lisauskas, Ernesta Žemaitytė. Kauno miesto kamerinio teatro kiemelis (Kęstučio g. 74A).

18.30–18.40 val. – "Geltona sala. AUGIME". Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksėjūnaitė. Laisvės al. 80.

18.45–18.55 val. – "Raudona sala. STREIKAS". Lina Laura Švedaitė, Donatas Urbonas, Eduardas Saprykinas, Indrė Puišytė Šidlauskienė, Vytautas Gasiliūnas, šokio trupės studijos "Ulna" šokėjai. Laisvės al. 71, ties Nacionaliniu Kauno dramos teatru.

19.05–19.15 val. – "Mėlyna sala. RIBOS". Indrė Puišytė Šidlauskienė, Marijus Tamošiūnas. Pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą (S.Daukanto tiltas).

19.30–19.45 val. – "Balta sala. PAKANKAmi". Andra Kavaliauskaitė, Simonas Kriaučiūnas, Lea Milašauskė, Laura Stadalninkaitė, Simonas Ginevičius. Laisvės al. 58.

20–20.10 val. – "Žalia sala. ATRADIMAS". Maksimas Golubevas, Vytautas Gasiliūnas, Dominykas Vaitiekūnas. Žaliakalnio funikulierius.

20.20–20.40 val. – "PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS. Visi projekto dalyviai". Vienybės aikštė.