Žvilgsnis į praeitį

Pavaizduoti kine turtingą biografiją ir visapusiškai parodyti prieštaringą, bekompromisę asmenybę, tokią kaip lenkų dailininko ir teoretiko Wladyslawo Strzemińskio (1893–1952), ko gero, nepakaktų vieno filmo, o prireiktų ištiso televizijos serialo. Vis dėlto, sutraukus visą gyvenimą iki kelių valandų filmo, reikia ypatingo režisieriaus talento, kad tai taptų kažkuo daugiau nei dar viena gražiai nufilmuota melodrama.

20 metų apie tapytoją W.Strzemińskį mintis dėliojęs A.Wajda filmo statymą apie jį pasiliko savo gyvenimo pabaigai. Paskutiniame savo darbe režisierius susitelkė į trumpą dailininko gyvenimo atkarpą, 1948–1952 m., t.y. paskutinį jo veiklos etapą pokario Lodzėje. Tai metai, kai sovietinės Lenkijos mene agresyviai pradėta skiepyti socialistinio realizmo ideologija.

Filme "Povaizdis" A.Wajda grįžta į savo jaunystės laikus ir miestą bei prie jį, kaip menininką, suformavusios dailės šakos – tapybos (A.Wajda pokariu studijavo Jano Matejkos vaizduojamųjų menų akademijoje Tapybos fakultete, tada įstojo į Lodzės kino mokyklą).

Tapybos studijos A.Wajdą nuvylė, nes buvo iš viršaus nuleidžiamos temos ir socrealizmo stilius, visai neatitikęs aštrių pokario realijų. A.Wajda dažnai mėgdavo kartoti, kad kino mokykloje jis išmoko "kaip padaromas kinas", bet kaip menininką jį suformavo tapyba (kurios jis niekada neatsisakė). Gyvendamas tuo pačiu metu tame pačiame mieste studentas A.Wajda asmeniškai nepažinojo tapytojo ir dėstytojo W.Strzemińskio, tačiau matė, kaip valdžia, stalinistinė sistema susidorojo su šiuo genialiu menininku.

Įvadas, likęs už kadro

Pagrindinį veikėją "Povaizdyje" suvaidino žinomas lenkų aktorius Boguslawas Linda (anksčiau vaidinęs trijuose A.Wajdos filmuose). Kaip ir ankstesni A.Wajdos darbai, "Povaizdis" atsirado nei per anksti, nei per vėlai – o reikalingiausiu laiku, rodydamas ne tik istorinius pavyzdžius, bet ir savo pasirinkimu juos aktualizuojantis, primenantis tam tikras, galbūt laikinai užgožtas moralines vertybes.

W.Strzemińskis, per Pirmąjį pasaulinį karą netekęs rankos ir kojos, ligoninėje susipažino su savo būsima žmona – ilgamete (ir lygiaverte) kūrybos partnere, būsima skulptore Katarzyna Kobro. Pažintis su menais besidominčia mergina W.Strzemińskiui atvėrė naujus gyvenimo horizontus. Po dailės studijų Maskvoje ir vedybų apsistoję Smolenske jie susipažino su rusų avangardistu Kazimieru Malevičiumi, utopinio judėjimo suprematizmo įkūrėju, taip jie tapo "Malevičiaus rato", sovietų avangardistų grupės, kuriai priklausė Marcas Shagallas, Vytautas Kairiūkštis ir kt., nariais.

Politinei situacijai Rusijoje prastėjant, W.Strzemińskis ir K.Kobro apsigyveno Vilniuje, kartu su V.Kairiūkščiu 1913 m. suorganizavo pirmąją Naujojo meno parodą. Gyvendamas įvairiuose Lenkijos miestuose, W.Strzemińskis dėstė mokyklose, kūrė įvairius meno judėjimus ir teorijas. Oponuodamas K.Malevičiaus suprematizmui, ima kurti monochromines, plokščias kompozicijas pagal jo paties naują – unizmo teoriją. Badaudami ir skursdami W.Strzemińskis ir K.Kobro šiaip ne taip išgyvena Antrąjį pasaulinį karą.

1945 m. W.Strzemińskis, vienas iš Lodzės meno mokyklos steigėjų, įkūrė ten erdvinių vizualiųjų menų departamentą, tapo dėstytoju. Lodzės meno muziejui Strzemińskiai dovanojo savo meno kolekciją, muziejuje įkuria iki šiol veikiantį Neovizualųjį ekspozicijų kambarį. Nuo šios vietos ir prasideda A.Wajdos filmas "Povaizdis".

Be kompromisų

Režisierius dailininką vaizduoja paskaitose, studentų ir gerbėjų apsuptyje, vėliau susiduriantį su cenzūra, saugumo represijomis. Tapytojas pusbadžiu gyvena skurdžiame bute nuo ryto iki vakaro nepajudėdamas priešais savo paveikslus, nutraukęs bet kokius ryšius su žmona, bet jį reguliariai lanko dukra Nika (kuri vienintelė išgyvens iki Lenkijos nepriklausomybės atgavimo ir paskelbs savo šeimos memuarus).

Vaizduodamas tragiškus, liūdnus įvykius A.Wajda išvengia bet kokio patoso ir sentimentalumo, kadre palikdamas tik tai, kas būtiniausia, kas reikalinga perteikti minčiai, režisierius su šalta ironija nukerta potencialias melodramines intencijas.

Meno istorijos paskaitos Lodzėje tapo svarbiausio W.Strzemińskio teorinio veikalo "Matymo teorija" pagrindu. Būtent už šią teorinę, socrealizmui prieštaravusią veiklą valdžia pasmerkia jį lėtai mirčiai. Filme matome, kaip Kultūros ministerijos nurodymu tapytojas išmetamas iš dėstytojo pareigų, jis netenka Dailininkų sąjungos narystės (dėl to ne tik negalėjo nusipirkti dažų, reikalingų kūrybai, bet ir dirbti menkiausią jo sugebėjimus atitinkantį darbą).

Dailininko darbai pašalinami iš muziejų, straipsnių publikacijos uždraudžiamos. Bet meistriškai B.Lindos vaizduojamas luošas, be ramentų nepajudantis W.Strzemińskis, net ir netekęs galimybės kurti, pasmerktas lėtai mirčiai nuo bado ir ligų iki paskutinio kadro išlieka stiprus ir nepalaužiamas idealistas.

Filmo pabaigoje matome vitrinoje griūvantį W.Strzemińskį, supamą plastikinių manekenų (ši scena A.Wajdos gerbėjams primins vieną geriausių jo filmų "Pelenai ir deimantas"), – tai pagrindinė metafora, pabrėžianti, kad žuvęs menininkas išliks gyvesnis už daugelį savo amžininkų.

Povaizdžio galia

"Povaizdyje" poetas Julianas Przybośas (artimas W.Strzemińskio draugas) pakartoja poeto Česlovo Milošo žodžius: "Jeigu menininkas negali kalbėti visu balsu, jam derėtų tylėti." Ne kiekvienas menininkas, kaip Č.Milošas arba kaip lenkų kompozitorius Andrzejus Panufnikas (kurio modernistinė muzika ir skamba šiame filme) sugebėjo ištrūkti iš sovietinių gniaužtų ir pasiprašė prieglobsčio Vakaruose. Bet W.Strzemińskis yra vienas iš kelių, kurie išdrįso pasilikti, nesulaužyti šios taisyklės ir sumokėjo už tai savo gyvybe.

A.Wajda taip pat nuo pirmųjų savo filmų patyrė didelį sovietinės cenzūros dėmesį, tačiau vis sugebėdavo metaforomis ir naratyviniais eksperimentais apžaisti ir apgauti sistemą. Kai po sovietinę santvarką diskriminuojančio filmo "Be anestezijos" premjeros (1978) A.Wajdą užsipuolė partinė spauda, kaltindama, kad filmo veikėja stokoja psichologinio įtikimumo, režisierius atrėžė: "Apie ką jūs kalbat? Tai juk (filmas) apie politiką, o ne psichologiją!"

Paskutinis A.Wajdos filmas – klasikinės formos pasakojimas, nors jame nėra pavaizduota W.Strzemińskio ir K.Kobro meilės bei išsiskyrimo istorija, dėl to ne vienas kritikavo režisierių, tačiau ir šiame filme režisierius neužsiima garsios asmenybės biografijos rekonstrukcija – psichologinis herojaus portretas nebuvo jo tikslas. Šis filmas svarbus kaip politinis liudijimas ir įspėjimas dabartinei kartai, kai ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje ima vyrauti ekstremalios politinės nuotaikos.

Filmo "Povaizdis" vaizduojamu laikotarpiu W.Strzemińskis kūrė (kol dar turėjo galimybę) soliaristinius paveikslus. Juose fiksavo povaizdžius – drobėje perteikdavo įspūdžius, spalvas ir formas, kurie išlikdavo akies retinoje po ilgo žiūrėjimo į kokį nors objektą, pvz., saulės šviesą. Šiuos povaizdžius kiekvienas mato skirtingus ir kiekvienas savaip, todėl metaforiškai povaizdis W.Strzemińskio teorijoje (ir A.Wajdos filme) yra ne tik fizikos reiškinys, bet ir individo asmeninė vizija – pirminė ir būtiniausia sąlyga laisvam menininkui. Pasak filmo herojaus, kiekvienas menininkas tegali kurti ir eiti tik ta kryptimi, kurią jam nurodo jo paties matymas.

Filmas taip pat yra ne kas kita, o konkrečios režisieriaus pamatytos tikrovės povaizdis, dar vėliau paliekantis atspaudus mūsų sąmonėse. A.Wajdos filmai ne tik kažką naujo ir svarbaus pasako apie vaizduojamą epochą, bet ir apie dabartį, t.y. laikus, kuriais filmas buvo kurtas. Paskutinis lenkų kino metro filmas liudija tragiškus įvykius, kuriuos režisierius matė savo akimis, ir įspėja apie tragiškus padarinius, kai valdžia ima kištis į meno reikalus.

A.Wajda visą gyvenimą skyręs XX a. totalitarinių kataklizmų ir juose pasimetusio žmogaus apmąstymams kine, suspėjo papildyti juos dar vienu nauju svarbiu įrašu, aktualiu laiku atsiradusiu liudijimu.

Kas? A.Wajdos filmo "Povaizdis" seansas.

Kur? Kauno kino centre "Romuva".

Kada? Kovo 19 d. 14 val., kovo 25 d. 14 val.