Kiek neįprastoje vietoje, netoli Hamburgo pagrindinės stoties, kur publika itin marga –  nuo banko tarnautojų, turistų iki prostitučių, jau septynerius metus gyvuoja Erikos Davidavičiaus meno galerija "mare Liberum". "Tai mano labai sena paaugliška svajonė padėti dailininkams eksponuoti savo darbus – visada maniau, kad jie vargšai", – šypsosi jau 22 metus Hamburge gyvenanti kaunietė.

Lyg trečias vaikas

Jaukiose 16 kv. metrų patalpose Hanzos aikštėje E.Davidavičius eksponuoja skulptūros, tapybos, fotografijos ir grafikos darbus, kurie atkeliauja iš Baltijos šalių regiono.

Vis dėlto daugiausia galerijos lankytojai mato lietuvių darbus. "Gal dėl to, kad jie savi", – svarsto moteris. Galerininkei ne kartą teko girdėti, kad mūsų šalies menininkų darbai ypatingai išsiskiria tuo, kad moka ir sugeba meną kurti. E.Davidavičius įsitikinusi: lietuvių darbuose matyti širdis ir siela, matyti idėja, kurie ją geba įgyvendinti.

Tam, kad atspindėtų savo galerijos kryptį, moteris ilgai ieškojo pavadinimo. "Mare Liberum" lotyniškai reiškia atvirą jūrą. Pavadinimas išduoda dar ir kitą seną E.Davidavičiaus svajonę – autobusiuku apvažiuoti aplink Baltijos jūrą. Kol kas šis planas vis atidedamas. Mat savo valdose moteris sukiojasi viena. Galerija jai – tarsi dar vienas jos vaikas, kurį ji nuo pat pradžių augina ir globoja: "Kai paaugo mano abi dukros Barbara ir Patricija (joms dabar 18-a ir 19-a – aut. past.), tik tuomet išdrįsau atidaryti galeriją."

Džiaugtis menu atvira širdimi

Menininkų paieška ir atranka – E.Davidavičiaus darbas. "Gerai, kad yra internetas – lengviau rasti kūrėjų", – juokauja ji. Kriterijai, ką pamatys "mare Liberum" lankytojai, labai aiškūs: "Meno darbai, kuriuos aš eksponuoju – mano galerijos vizitinė kortelė. Tik tuomet, kai meno kūriniais tikiu, eksponuoju juos. Kartais dėl kokio nors menininko darbų suku galvą trejus metus, kol jie patenka į mano galeriją."

Jūratė Rekevičiūtė, Ričardas Vainas, Audrius Janušonis, Eimantas Ludavičius, Andrius Miežis, Antanas Sutkus – tik keletas lietuvių menininkų, kurių darbus matė Hamburgo publika.
Tiesa, labiausiai E.Davidavičius negalėjo atsistebėti lankytojų reakcija, kai šie apžiūrinėjo druskininkietės tekstilininkės Jūratės Kazakevičiūtės kūrinius. "Net didžiausi plepiai stovėjo ir tylėjo – taip veikė juos darbai. Stebėjau jų veidus ir mačiau, kaip keičiasi jų emocijos", – prisimena moteris.

Šios talentingos menininkės medžiagų skulptūras galerininkė Hamburge eksponavo du kartus. Anot E.Davidavičiaus, nors J.Kazakevičiūtė vaizduoja labai konkrečius dalykus, tačiau juose įdėta labai daug meilės, išmonės, fantazijos – būtent tai kelia visų susidomėjimą. Tokios galerijos lankytojų emocijos visada džiugina lietuvę. Tuomet akivaizdu – paroda pavyko.

Galerininkė neslepia: labiausiai ją erzina tie lankytojai, kurie dedasi viską išmanantys mene. "Būtent tokie žmonės nemoka džiaugtis menu, – įsitikinusi galerininkė. –  Į meno kūrinį reikia žiūrėti atvira širdimi. Ne pagal taisykles derėtų vertinti darbus, o pagal tai, kaip menas veikia. Juk kiekvienas turi akis ir skonį."

Ji labiausiai vertina netyčia užklydusius lankytojus ir tuos, kurie akivaizdžiai parodoje lankosi pirmą kartą – neretai ir netoli dirbančios, klientų gatvėje belaukiančios merginos. "Kaip įdomu juos stebėti. Jie būna nustebę, įsižioję. Štai tuomet matau – jie moka džiaugtis", – pasakoja moteris.

Konkurencija nebaisi

51 metų lietuvę menas visada lydėjo. Nors studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau menu visada ypač domėjosi. Dirbdama Kaune, "Vagos" leidykloje, per pertrauką  bėgdavo apžiūrėti parodų šalia įsikūrusiuose Parodų rūmuose. Svečiuodamasi Vilniuje, visada rasdavo laiko ir sostinėje rengiamoms parodoms. Nuo pat paauglystės domėjosi žymių menininkų biografijomis, skaitė meno literatūrą.

O ar dabar lankosi parodose? "Hamburge – vis rečiau, – neslepia moteris. – Vis dažniau iš galerijų išeinu nusivylusi. Kartais galvoju: ar aš kažko nesuprantu, ar jie nesusigaudo mene. Žinau, mano požiūris kartais gali atrodyti kitoks. Bet išėjus iš parodos man norisi aikčioti, o to, deja, nepatyriu."

E.Davidavičiaus manymu, šiaurės vokiečiai – ne ypač menu besidominti publika. Pašnekovė įvardija keletą priežasčių. Šiaurinė Vokietijos dalis – evangelikai. Priešingai nei katalikų bažnyčiose, jų maldų namai – kuklūs. Tad jų akys neįpratusios prie gausiai išpuoštų šventovių. Kita priežastis, anot kaunietės, Hamburgas nėra turėjęs karalių, kunigaikščių ir prabanga pasižyminčių rūmų. "Ne menas jiems rūpėjo, o prekyba. Juk Hamburgas – Hanzos miestas", – mintimis dalijasi galerininkė.

Šiandien Hamburge – daugiau nei 100 įsikūrusių galerijų. Lietuvė įsitikinusi, kad "mare Liberum" nekonkuruoja su kitomis. "Kai mieste beveik 2 mln. gyventojų, manau, kad kiekvienas meno mylėtojas išsirenka savo galeriją", – sako E.Davidavičius.

Vis dėlto pašnekovė neslepia: išlaikyti galeriją nėra pati lengviausia užduotis. Vis dažniau moterį aplanko mintis ją uždaryti. "Tačiau vis kažkas sulaiko. Greičiausiai kažkoks vidinis motoriukas. Jaučiu kažkokį įsipareigojimą", – susimąsčiusi tarstelėja lietuvė. Juk ir šiais metais E.Davidavičius vėl suplanavusi mažiausiai dešimt parodų.