Taip, "Palais de Tokyo" Paryžiuje yra ne tik vieta, kur eksponuojamas novatoriškas šiuolaikinis menas, jis gyvas organizmas, sudarytas iš architektūros, meno kūrinių, renginių, lankytojų ir tų, kurie visa tai verčia suktis, turintis savitą charizmą, skirtingai nuo turistų jau nutrypto Luvro. Ir net neturintis nuolatinės ekspozicijos! Kartais gaila laiko stovėti ilgiausioje eilėje, kad pamatytum vadovėlines grožybes, net jei tai ir "Mona Lisa". Tiksliau, padaryti asmenukę šalia: neretai paprastas gatvės gyvenimas atrodo įdomesnis. Tačiau "Palais de Tokyo" traukia vėl ir vėl, jis atveria ne tik naujus meno diskursus, bet ir tiesiog šiuolaikinio pasaulio aktualijas, kuria jungtis tarp meno ir... net neverta sukti galvos, kur baigiasi vis dar radikaliai atrodanti pastato architektūra ir prasideda menininkų projektai.

Vienas iš viso šio šurmulingo žavesio išradėjų ir kaltininkų, dviejų "Palais de Tokyo" direktorių (kitas – Jérome Sans), kūrusių jo koncepciją, dabar – Paryžiaus meno akademijos vadovas –  Nicolas Bourriaud, sutiko būti pagrindiniu mūsų Kauno bienalės kuratoriumi. Taip, tai jis!

Kaip teigiama bienalės anotacijoje, "akcentuodamas naująsias komunikacijos formas, kuratorius stengsis aktualizuoti atstumą (šiuo metu itin reliatyvią sąvoką)".

Fantasmagoriją kaip metodą ir atvaizdo ideologiją kuratorius sieja su "XVIII a. fantasmagorininkų siekiais, jų noru įtraukti žiūrovą į visa apimančias aplinkas, kurios primena mūsų instaliacijas, ir su tuo, kaip jie sujungdavo mokslinius tikslus, ezoterines žinias ir impozantiškus pasirodymus".

"Gijos" siekia priartėti prie fantasmagorijos formos ir pasigilinti, kaip šiuolaikiniai menininkai savo darbuose taiko atstumo sąvoką: kaip globalizuotame skaitmeniniame pasaulyje menas sprendžia transportavimo ir bendravimo realiu laiku klausimus? Kaip dabar atrodo buvimo ir nebuvimo dialektika? Kaip menininkai pristato nesamas tikroves?"

Šiek tiek apie duris

Įėjimas į tas nesamas ar esamas tikroves bienalės atidarymo dieną gerokai apribotas – prie Kauno centrinio pašto durų išsirikiuoja eilė. Ilga eilė, kaip sovietmečiu prie apelsinų ar batų, kai tenka laukti ne mažiau kaip valandą. Na, bet tiek to, vis mažiau nei prie Luvro.

Centrinio pašto pastatas su jo kadaise administracijai skirtais, o dabar apleistais aukštais pilnas savų pasakojimų, tiesa, gal kiek ir per daug sutvarkytas, padailintas, lyg bandant paversti muziejinėmis salėmis, tad šiek tiek apmaudu, lyg kuratorius N.Bourriaud būtų atsisakęs vaiduokliškos "Palais de Tokyo" modernybės ir grįžęs prie labiau sušukuoto formato.

Jo neapsisprendimą papildo Julijono Urbono dar 2009 m. sukurtos "Dvejojančios durys". Žinant šio menininko preciziškumą, meilę detalėms ir tobulybės obsesiją, durų elgesys atrodo keistokas – nėra sensorių, reaguojančių į artėjantį žmogų, tad kartais, joms staigiai ir dramatiškai atsilapojant, gali tiesiog gauti į nosį... Bet autorius teisinasi montavęs ne pats, tad kaip visada – viskuo kalti organizatoriai. Žodžiu, "Nerūpestingos durys".

Trys draugai

Rizikuoju ir pati gauti į nosį susitikusi po straipsnio pasirodymo bienalėje dalyvaujančius Lietuvos autorius, bet ką darysi – bandysiu parašyti, ką galvoju. Nors šį kartą sugalvojau net ne aš pati, o poetai Donatas Petrošius ir Marius Burokas, kuriems, rekomenduodama važiuoti į Kauno bienalę, pasakojau ir apie Dariaus Žiūros projektą "Monumentas utopijai" (2015).

– Vogtos knygos? – sukluso jie. – Ir ką?

– Tiesiog eksponuojamos, – atsakiau, pasakodama, kokie puikūs ten meno albumai ir kad jie net ne po vieną identišką egzempliorių pavogti, o tai įrodo visišką tokio veiksmo netikslingumą.

– Tada menininkas turėtų leisti žiūrovams vėl jas išvogti, – sako rašytojai.

Ir ką gi aš? Perduodu idėją, kaip kūrinys galėtų būti užbaigtas, arba, tiksliau, labiau užbaigtas. Bet tai tik improvizacija, išprovokuota D.Žiūros (dalyvaujant Viacheslavui Kovalenkai (Sankt Peterburgas) ir S (Dublinas) papasakotos istorijos apie tris vaikinus iš skirtingų šalių, kartu tarnavusius armijoje (dailininkais) ir svajojusius tapti tikrais menininkais, iš kurių vienas nulipdė trijų draugų skulptūrą (socialistinio realizmo stiliumi), o kitas ir davė eksponuoti jau minėtas paties pavogtas knygas.

Nors po atidarymo ilgiausiai ginčijausi, kad šis kūrinys nepakankamai aiškus ir man nepatinka, praėjus kiek laiko, persigalvojau. Pripažįstu klydusi, nors informacijos, pasakojančios trijų draugų istoriją, ekspozicijoje tikrai nepakanka (vėl galima versti kaltę organizatoriams, ypač kai pagrindiniam kuratoriui tikrai nuo to nei šilta, nei karšta), tačiau svajonės realizuojasi taip įvairiai ir "Monumentas utopijai" turi tikro liūdesio, kuris galiausiai mane pasiekė, priversdamas pakeisti nuomonę.

Nesakau, kad liūdesys yra svarbiausia geroji kūrinio savybė, tačiau kai jis tikras – veikia, pripažinkite. Nors D.Žiūra, pavadinęs savo kūrinį utopija, tarsi mano, kad svajonės ir realybės susidūrimas buvo ne pirmosios naudai, tačiau pats vaizdo instaliacijos atsiradimas įrodo priešingai: šis projektas tris draugus pavertė menininkais, dalyvaujančiais parodoje, kuruotoje žymiojo N.Bourriaud.

Kosmoso erdvėse

Kaip teigia bienalės kuratorius, "šiais mokslo, poezijos ir dvasingumo ryšiais grindžiamos "Gijos" byloja apie meną kaip sistemą, susietą su kitais laikotarpiais ir (arba) erdvėmis. Meno kūrinys – kaip telegrafo prietaisas, susisiekiantis su kažkuo, kas vyksta kažkur kitur, kitoje valstybėje, kitame pasaulyje, kitoje vietoje ar laike..."

Katie Paterson kūrinys "Mirštančių žvaigždžių laiškai" (2011) ir kalba apie atstumus, tokius nesuvokiamus atstumus, kai mus pasiekianti žinia – šviesa – yra išspinduliuota prieš milijonus metų. Ilgose vitrinose palei sienas ji išdėlioja laiškus, taip pat objektus, skirtus atstumams įveikti. Budinti parodoje mergina išaiškina: adresatai yra keli žmonės, nusipirkę... žvaigždes.

"Jei gali nusipirkti sklypą Mėnulyje, tai gali ir bet kokį kitą dangaus kūną... – prideda ji. – Manau, kad vienas žvaigždžių savininkų pirko urmu jas per kokį išpardavimą – tiek daug turi įsigijęs!"

Turėjo, sakyčiau, nes nemažai jų užgeso, dingo juodosiose skylėse. Kiekvienas laiškas – menininkės parašytas pranešimas apie dangaus šviesulio mirtį: "I'm sorry to inform you of the death of the star, SN 2012dz." Toks paprastas madingasis šiuolaikinis menas, kai eksponuojami laiškai, tačiau kažkodėl, žiūrint į daugybę mirties liudijimų, apima tikras liūdesys. Man gaila žvaigždžių.

Kitame Centrinio pašto kabinete – kvepiantis K.Paterson kūrinys "Žvakė" (iš Žemės į juodąją skylę, 2015), tačiau tai nesietina su aromaterapija ar ritualais, nors pagrindinis šio kūrinio objektas – žvakė, sudeganti per 24 val.

Menininkė, išanalizavusi Žemės zonų ir Saulės sistemos kūnų cheminę sudėtį, suranda juos atitinkantį kvapą, iš kurių ir sudaryta žvakė. Degdama ji ir skleidžia tuos įvairius, kartais ne itin malonius kvapus, sudegdama iki juodosios skylės.

Ant sienos nubraižyta kvapų, kuriuos skleidžia vis trumpėjanti žvakė, schema. Pradedama nuo žemės, kurios kvapą, anot menininkės, atitinka miškas, toliau – debesys ir trotosfera (vandens, drėgmės, šlapių rankšluosčių kvapas), Žemės atmosfera (anglies dioksidas, ką tik atidarytas sodos butelio kvapas), po jo – stratosfera (pelargonijos), meteoritai (degutas, dviejų trinamų vienas į kitą titnago gabalų kvapas), Mėnulis (sudeginti migdoliniai sausainiai), Venera (sieros rūgštis ir silpnas sieros dioksidas) – iki pat juodosios skylės, kurią simbolizuoja, žinoma, bekvapiškumas.

Dar vienas K.Paterson kūrinys taip pat susijęs su kosmosu, jo atstumais ir laiku, kuriuos menininkė mus nukelia į įvairias Saulės sistemos planetas – bienalėje ji eksponuoja laikrodžius ("Laiko kūriniai" (Saulės sistema)", 2014), rodančius kiekvienos planetos laiką. Galima sakyti, kad net šios vienos menininkės kūrinių pakanka Nicolas Bourriaud projekto idėjai iliustruoti. Žinoma, prie to prisideda ir "Threads" erdvės – pastatas, nors ir per daug nuglaistytas, nepaliekant apleistumo žymių, vis dėlto pats kalba mena paštą – atstumus ar jų įveikimą. Lothar Hempel kūriniai, kad ir kokio dydžio žvaigždė jis būtų, atrodo nustelbti senųjų tapybinių pašto pano, kurie savavališkai inkorporuojasi į parodos visumą, įnešdami savo dalį į laiko diskursą.

Krizės ir greičiai

Atstumai, kaip žinome, glaudžiai susiję su laiku, kuris yra, matyt, pagrindinė šios parodos gija. Jį, jo nežmonišką, būtent nežmonišką, greitį analizuoja ar tiesiog bando vizualizuoti "Pakui Hardware" (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda). Šios poros instaliacija "Shapeshifter, Heartbreaker", 2014 ("Vertybinių popierių biržos žaibiškos krizės (16/10/2014) duomenys") skirta žiūrovui panardinti į finansinės įstaigos atmosferą.

Kūrinio ašis – biuro stalas, ratu atitveriantis darbuotojui skirtą nedidelę erdvę su trimis taip pat ratu išdėliotais monitoriais ir juose besisukančiomis grafinėmis struktūromis, primenančiomis įprastas ekrano užsklandas. Tiesa, tik primenančiomis, nes čia kalbama apie biržos veikimą, kur pelną lemia greitis, nepaprastas greitis, sekundės ar net jų dalys – anksčiau, greičiau, pelningiau.

Menininkai pasakoja apie finansinių struktūrų sąveikas, kažką mums nelabai aiškaus, kaip ir Volstryto dėsniai, žinomi tik iš pasakų. Finansinių sistemų ar kažko, veikiančio daug greičiau už patį žmogų, tyrimas tampa dar vienu transhumanistinio diskurso kūriniu, veikiančiu vaizduotę, tik kiek atstumiančiu savo temos šaltumu.

Apie pasaulines krizes, finansų piramides, korporacijas ir panašius globalinius skaudulius, atrodo, kalbėti nėra lengva, nes tai ne karas, pabėgėliai, ekologinės katastrofos, mus iš karto nukaunančios siaubo vizualumu. Tačiau mačiusiesiems šių metų Venecijos bienalėje Naujajai Zelandijai atstovavusio Simono Denny projektą "Secret Power" visai aišku, kad atrodžiusios internetiniu šlamštu biržų kainų kilimo ir kritimo diagramos, verslo lyderystės lozungai, lentelės ir kitos finansinio-biurokratinio pasaulio iliustracijos gali tapti įkvepiančiu ir neįtikimai vizualiu projektu, rafinuotomis įvairialypėmis skulptūromis.

Keliautojai

Rato principu paremtas ir Arno Anskaičio projektas "Keliautojas", sudarytas iš dešimties dvikalbių Baltijos regiono valstybinių žodynų, išdėliotų pagal pasaulio šalis.

Kūrinio ištakos – enciklopedininko Denis Diderot poema "Paštas iš Keningsbergo į Mėmelį" (1773). Menininkas tyrinėja kelionės, susikalbėjimo sąvokas arba jų pašalinius poveikius ir trukdžius, bet, apsukęs ratą, galiausiai sukuria dar vieną "Pasiklydusių vertime" versiją.

Pasiklydusi atrodo ir Bronė Sofija Gideikaitė ("Kelionė", 2013–2015), kuri, nors į bienalės temą atsako beveik paraidžiui, tačiau iliustracija nepalieka įspūdžio, tiksliau, palieka ne itin malonų, nes per daug primena mugėje "ArtVilnius 2014" Eglės Gandos Bogdanienės instaliaciją "Red Tape" su išsiuvinėtais Vilniaus dailės akademijos administraciniais dokumentais.

Prancūziškos gijos ir begalybė

Pasak N.Bourriaud, parodoje kuratorius neturi dominuoti. Turi būti išlaikyta tam tikra pusiausvyra. "Tik menininkai kontekstualizuoja ir vizualizuoja idėjas. Jie, o ne kuratorius kuria meną", – teigia N.Bourriaud. Todėl, kaip rašoma bienalės pristatyme, geroje parodoje suvokėjas turi turėti galimybę kūrinius stebėti dvejopai: kaip istoriją, kurią sieja bendra problematika, arba gilinantis į kiekvieno menininko perspektyvą individualiai.

Gilintis į paryžiečio Hichamo Berrada kūrybos perspektyvą būtų sunkoka – jo, kaip ir Prancūzijos, meninį lauką pažįstu tikrai per mažai, tačiau tie, kuriuos įsiminiau, aiškiai turi bendrą, nors kartais sunkiai įvardijamą jungiamąją giją – sakykime, praėjusios "Documenta" žvaigždė Pierre Huyghe, šių metų Venecijos bienalėje Prancūzijai atstovavęs Céleste Boursier-Mougenot ir Kauno bienalėje savo nuo cheminių reakcijų augančią ir nuolat kintančią akvariumo augmeniją eksponuojantis Hichamas Berrada ("Pranašiškas ženklas", 2007–2015).

Visi jie tyrinėja sąsajas (ne priešpriešą!) tarp technikos, mokslo pasiekimų ir gamtos, sujungdami į paslaptingus ir elegantiškus darinius, kai įprastai blogio simboliu laikoma žmogaus veiklos, mokslinio-techninio progreso pusė kelia tokį pat susižavėjimą, kaip ir "geroji" gamta.

Tarkim, H.Berrada 2014 m. projektas "Celeste" – cheminės reakcijos sukelti mėlyni dūmai tarp žalios augmenijos – įspūdingi, lyg skulptūra, o asociacijų grandinė, vedanti prie gaisro baisumo, tyčia priešinama su jo vizualiniu grožiu.

Vizualinis grožis žymi ir kūrinį, kuriame susipina dauguma parodoje nužymėtų gijų, – vengrų menininko Attilos Csörgo "Laikrodžio mechanizmą" (2015). Tiksi laikrodis, ženklina sekundes sukantis laikrodžio rodyklei, kurios šešėlis ant sienos brėžia begalybės ženklą. Ten, tame efemeriškame dvimačiame šešėlio pasaulyje, begalybėje, susijungia ir laikas, ir atstumai, ir visa tai, kas yra kita (kad ir ką sakytų šiuolaikiniai matematikai apie tą begalybę). Bienalėje tikrai yra kūrinių, kurie nukelia į tuos kitur, kitaip. N.Bourriaud telegrafas veikia, visu pašto pastatu ir kūriniais jame siųsdamas ne telegramas, o mus pačius kažkur ten, nepatirtų erdvių link.