Pirmosiomis 2014-ųjų dienomis su žiūrovais atsisveikins Kauno bienalė. Iki sausio 5-osios dar galima aplankyti Jaunųjų menininkų, Konkursinę, Kviestųjų menininkų parodas. Atsisveikinimui – paskutinė porcija įspūdžių ir mintys, galbūt praversiančios ruošiantis būsimai bienalei.

Erdvės klausimas

Vaikščiodama po parodas, stengdamasi prasibrauti prie meno kūrinių pro kitus smalsaujančius, mąsčiau apie du dalykus. Apie įvairias erdves – dideles ar ankštas, kurias tokioje parodoje nori nenori patiri savo kūnu, ypač, jei tos erdvės tirštai užpildytos žiūrovų.

Net per bienalės atidarymą aikštelėje prie M. Žilinsko dailės galerijos susirinkęs didžiulis būrys bandė išgirsti kalbančiuosius – rengėjus, svečius, vertinimo komisijos narius ar merą, bet nieko nesimatė ir nesigirdėjo, o kūnas niurzgėjo nuo ilgo stovėjimo minioje.

Erdvės tokiam renginiui gerokai trūksta – Kauno bienalė išaugo, o įprastos tekstilės bienalės ekspozicinės salės liko. Taigi, mano kūnas, varginamas oro trūkumo ir alkūnių niuksų, diktuoja man pirmąjį bienalės diskursą – kūno, kaip savaime veikiančio, jaučiančio.

Nors rengėjai „pretenduoja pasakyti kai ką nauja apie meną jo sandaros ir prasmių „išlukštenimo“ lygmenyje“, kaip rašoma kataloge, bet iš bienalės tikiuosi bent jau reginio akims. Juo labiau kad akys – irgi kūnas, o organizatoriai žada „apibrėžti meno kūrinį, kuris yra iškalbingas be aiškinamojo teksto“.

Kūnas – reklamos objektas

Pirmieji bienalės įspūdžiai – šiais metais nebeliko to stuburo, kuriuo ilgą laiką buvo tekstilė, jungianti skirtingus menininkus ar jų kūrinius į bendrą audinį. Nuo keleto stiprių niuksų į nugarą (kažkas ne taip pasisuko, visai netyčia) supratau, kad man vidinė gija po truputį vyniojasi, sunkiau matoma, gal nesiejanti visų autorių, tačiau jaučiama, kaip tas kūnas su savo etiniais ar estetiniais aspektais.

Dar lipant laiptais salių link žiūrovus pasitinka Chun Hua Dong (Kanada, Kinija) performansas „Dvigubas“ – gulinčios moterys ir merginos, pasipuošusios didelėmis raudonomis silikono lūpomis.

Pornolėlės ar moters kaip kūno, tik atliekančio seksualinę funkciją, idėja – pirma, šaunanti į galvą. Plastinė chirurgija, kurianti monstrus ir kiti panašūs mūsų grožio industrijos spaudimo rezultatai – antroji, visa tai kiek išeksploatuota, tačiau vizuali.

Moters kūnas – svarbiausias veikėjas ir Taivano menininkės Gao Yuan serijoje „Naujoji epocha“. Nuogas moters kūnas. Žymiųjų klasikų paveikslų replikos, tiesą sakant, nieko naujo neatveria, išskyrus tai, kad laikas mus pakeitė. Bet tai nėra naujiena, ar ne? Žymioji Tiziano Venera – jau ne italė, rytietiškas grožis įkypomis akimis žvelgia į mus iš fotografijos, vėl primindamas... reklamas. Labai jau paprastai pateikiama žinutė, o mano kūną žmonių srovė jau neša kartu su mintimis jame kitų eksponatų link.

Estetika ir skausmas

„Netiesa, kad „Cogito ergo sum“ (lot. k. – „Mąstau, vadinasi, esu“), – sako australė menininkė, viena kviestinių bienalės žvaigždžių Patricia Paccinini, spėjusi paskaityti ir paskaitą Vilniaus dailės akademijoje. Jai kūnas taip pat svarbus savo buvimu, veikimu, net jei jis neturi nei akių, nei burnos ar ko nors panašaus į galvą, o yra likusios tik kelios pagrindinės funkcijos. „Jis gražus“, – teigia menininkė, paskaitoje komentuodama savo kūrinį „Nektaras“.

„Šiame aukšte nieko nėra. Čia tik video“, – girdžiu sakant dailią meno gerbėją.

Ech, vėl rūšiavimas pagal išvaizdą... O italės Silvios Giambrone 5 min. trukmės videofilmas „Anatominis teatras“ kaip tik tyrinėja grožio industrijos ir moters kūno, kaip funkcinio organizmo, tik ne seksualinio, o tiesiog atliekančio tam tikrus, tradicinės ar kapitalistinės visuomenės moterims priskirtus darbus (mezginius, siuvinėjimą), santykį.

Autorę domina dažniausiai moterų rankomis gaminami prabangūs nėriniai, kurių apykaklę ji prisiuva tiesiog ant gyvo merginos kaklo. Kūno, skausmo, prabangos ir tradicijos junginys, viskas kartu. Ta tekstilė, pagaminta moterų rankomis...

Tekstilės dvasia

Šalia ypač daugiasluoksniškos atrodo Linos Jonikės „Reversinės trajektorijos“. Ėjimas skausmo keliu lyg fakyrui per vinis drabužio link arba jau numestas drabužis be žmogaus, – tai vis tas pats kūno-skausmo diskursas, tačiau nespalvota fotografija, ant kurios guli tarsi akyse iš lino siūlų atsirandantis ar nykstantis drabužis, turi pelenų ir mirties poskonį.

L. Jonikė turbūt viena iš nedaugelio lietuvių autorių organiškai, dažniausiai per tekstilę, siuvinėdama jungia baltų, pagoniškojo archajinio pasaulio ženklus su šiuolaikinėmis meno formomis.

Tai va, čia tas antrasis dalykas, kuris savo gijomis nepaleidžia mano minčių – tekstilė. Ji bienalėje kyšo iš kiekvieno kampo. Nieko čia blogo, kaip tik įdomu, tačiau kai kurie kūriniai ir patrauklūs tik ypač išmoninga atlikimo technika, susijusia su tekstile.

„Tarp daugybės puikių kūrinių (ačiū visiems autoriams!) ieškojome tokių, kurie iškalbingi be teksto, kurie „pagauna daugiau, nei akį“, rašoma bienalės kataloge. Ir kažkaip lieka apmaudu, neišku, pagal kokius gi kriterijus rinktasi autorius? Pagal atlikimo priemones? O tekstas jau netinkama priemonė? Ar visa paroda suverta ne ant idėjos, ji – tik įvairūs kūriniai, surinkti pagal raiškos būdą? Žinoma, nieko stebėtino mūsų pasaulyje, kai renkamasi pagal išvaizdą, odos spalvą, lytį.

Sukurti lytėti

Garsios drabužių (vėl tekstilė!) kompanijos „United Colors of Benetton“ reklamos strategija, nuo1982 m. kurta kartu su kontroversiškuoju fotografu Oliviero Toscani, kaip tik ir paremta nuolatiniu įvairiausių mūsų pasaulio perversijų priminimu.

Žodis „Colors“ (spalvos) tapo atspirties tašku žmonių odos spalvos, jų pažiūrų, kultūros skirtumų ir bendrumo diskursui. Kas yra gražu? Kas yra normalu? Kas mus jungia ar skiria? Šis klausimas yra vienas pagrindinių ir Kauno bienalės kviestosios menininkės P. Paccinini kūryboje, kuriai taip pat puikiai dera žodis „kontroversiškoji“.

Ši autorė iš tiesų atspindi bienalės rengėjų idėjas – pribloškianti atlikimo technika (ar tai būtų silikoninės būtybės, ar motociklininkų šalmai nežinomiems padarams), vizualumas, nukreiptas į aiškų tikslą – P. Paccinini įvairiais rakursais kelia technikos progreso ir mūsų, kaip gyvų būtybių, susidūrimo su juo problemas, o menininkės nežabota fantazija kuria paradoksalias, paslapties ar patologiško fiziologiškumo kupinas situacijas, kurių sugestija neabejotina, stipri ir ilgai veikianti.

Organizatoriai sugebėjo ne tik atvežti šios autorės ekspoziciją „Nematoma saulė su mumis“, bet ir suteikti galimybių ar įkalbėti atvykti ją pačią. Žymi meno pasaulio figūra pasirodė paprasta, lengvai bendraujanti, elegantiška moteris, su meile komentuojanti savo darbus.

Švelniais judesiais tarsi glostydama silikoninius monstriukus kalbėjo apie tai, kokie jie nuostabūs, žmonės spraudėsi artyn, beveik prisiglausdami prie kybančių ar gulinčių būtybių. Tiesa, vieną silikoninį mažylį, jaukiai gulintį iš kailio susuktame lizde, paglostyti ir buvo galima, net prašoma: „Eksponatus rankomis liesti.“

Švelnaus lietimo ar jaukaus buvimo su tuo svetimu (gal reikėtų rašyti didžiąja – Svetimu?) P. Paccinini kūryboje daug. M. Žilinsko dailės galerijos salėje įmigęs vaikas, padėjęs galvą ant keistos į ruonį panašios būtybės senolės veidu („Ilgai lauktas“), primena kitą, neatvežtą šios autorės kūrinį – besidalijantys miegą vienoje lovoje guli berniukas ir baisiai meiliai jį apkabinusi būtybė, kurios nugaroje matyti lyg iš įsčių lendantys plaukuoti nežmogiški naujagimiai („Nedalomas“).

Kitokie, bet savi

1992 m. „United Colors of Benetton“ savo reklamai pasirinko dramatišką vyro, mirštančio nuo AIDS, ligoninėje apsupto artimųjų, nuotrauką. Šokiruojanti, bet būtina, kaip buvimas kartu su tais, pažymėtais baisumo žyme. Lova, kaip scena, kurioje plėtojamas dramos veiksmas, itin svarbi ir šioje Kauno bienalėje eksponuojamame P. Paccinini darbe „Laukiamas svečias“.

Mergaitė su džiugiu susižavėjimu žiūri į keistą padarą, žaidžiantį ar apsikabinusį, o jo mielas veidukas švyti gerumu. Tiesiog simpatiškas, bet akivaizdžiai jis yra Svetimas, tai nurodo ir pavadinimas.

Miegas kartu, tas taikus buvimas ar didžiausio pasitikėjimo forma įvairiai kartojasi menininkės kūriniuose, kaip ir vaikai. Jie, suprantantys, vis dar išlaikę empatijos ir komunikavimo su pasauliu sugebėjimą, neapnikti stereotipų ir nuostatų, tačiau kartais ir žiaurūs, kaip visiems vaikams pasitaiko, besivaikantys keistą, „kitokį“ padarą miesto gatvėmis.

Šiame tekste jau minėtos drabužių kompanijos vienoje iš reklamos fotografijų matome neįvardytos Afrikos genties susibūrimą, centre stovi albinosė mergaitė, o aplinkinių žvilgsniai nukreipti į ją. Tokia pat genties narė, tačiau skaudžiai vieniša, nes kitokia.

Šis P. Paccinini dažnai naudojamas junginys – vaikai + Svetimas ar vaikas ir yra Svetimas kelia rimtas mūsų amžiaus etines problemas. Menininkė visa tai dar paaštrina, dažnai pristatydama ne vaikų, o kūdikių skulptūras, kurias, kaip pati prisipažino, itin mėgsta kurti.

Žinoma, dauguma jų mažai panašūs į žmogaus kūdikius, kaip mažasis žiūrovų čiupinėjamas monstriukas kailio lizde. Mūsų ateities kartų vaikai? Genetinių manipuliacijų padarinys? Košmarų, sapnų tikroji priežastis? Dažniausiai mieli ir jaukūs veidukai, tačiau tam tikros dalys nutolusios nuo žmogiškųjų formų, deformuoti kūnai, visa tai kontrastuoja su mūsų stipriausiu noru – patys galime būti skirtingi, įvairiausi, bet gimęs kūdikis būtinai turi būti „normalus“, o geriausia – gražus.

Panašią problemą kadaise kėlė daug diskusijų sulaukusi „United Colors of Benetton“ reklama su ką tik gimusio kūdikio nuotrauka, kur jis kruvinas, su virkštele, šlapias, be abejo, negražus.

„O kur keliaus šie mažučiai? Į šiukšlyną?“ – klausia menininkė, rodydama fotografiją. O kitos bienalės autorės – Giedrės Kriaučionytės „Suformuoti“ šiukšlių maišai, kaip tyčia, jau guli kampelyje. Pilni kažko.

Moteriškoji ašis

Čia turėčiau paminėti ir nors jau anksčiau kritikų aprašytą, rodytą, bet dar kartą eksponuojamą bienalėje ir taip puikiai prie kūdikių temos derančią Bronės Neverdauskienės „Absoliučią lygybę“.

Kabantys didžiuliai šliaužtinukai tik dar kartą klausia to paties – ar tikrai mes visi jau taip ir lygūs nuo pat gimimo? Šliaužtinukai mums ar mūsų gigantiškiems vaikams?

Gyvybės atsiradimo, ją reprodukuojančio kūno, vaikų ar šeimos temos yra iš tos vadinamosios moteriškosios srities. Nors mes visaip įrodinėjame, kad mąstome ne prasčiau nei vyrai, esame tokios pat racionalios, idėjų pasaulis – mums, kad esame lygios, tačiau šioje bienalėje maloniai nustebino moteriškoji ašis, nesistengiant iššokti iš savo lyties ribų, o jas tyrinėjant, atveriant įvairiausius probleminius pjūvius.

Nors P. Paccinini dar 2003 m. 50-ojoje Venecijos bienalėje pristatė kūrinį, pavadintą „Mes esame šeima“, kitokios šeimos diskursas mūsų dienomis tapo tik aktualesnis.

Tik tarpinė stotelė

Iš bendros srovės neiškrenta ir bienalės laureatas Naglis Rytis Baltušnikas su savo mozaikomis „Gėlės – geriausios merginų draugės“. Dar iš antikos laikų atėjusi mozaikos technika atsiskleidžia naujai, pritaikyta šiuolaikinio pasaulio kalbai.

Prekių brūkšniniai kodai iš tiesų nurodo ne tiek dažnai su panieka moterims priskiriamą pirkinių sferą, kiek pakelia visa tai į romantišką vyro ir moters santykio lygį, ne veltui narcizas dedikuotas žmonai.

Švelnumu sušildydamas juodos ir baltos spalvų mozaiką N. R. Baltušnikas pritaria P. Pacinnini su meile sakytiems žodžiams apie savo monstriukus: „Jie gražūs, ar nematote?“

Iš tų, į bendrą bienalės srovę neįtelpančių autorių galėtų būti Kęstutis Grigaliūnas, savo atspaudais kalbėdamas apie masinę gamybą, štampavimą. Neišeidamas iš savo meninių ieškojimų lauko vis naujai analizuoja patį žodį „masinis“ – gal čia bus tas organizatorių žadėtas prasmių išlukštenimas?

Kaip apmaudu, kad antspaudą naudojo ir britai savo paviljono projekte „English Magic“ šių metų Venecijos bienalėje! Idėjos sklando ore, jas pasičiumpa keli menininkai ir iš dviejų įdomių kūrinių tik vienas atsiduria Venecijoje.

Bet bus tų bienalių. Lieka visos galimybės kitam autoriui Venecijoje vėl pelnyti kokį diplomą, Kauno bienalei – išaugti iš per mažų šliaužtinukų iki bienalės, kurioje kūriniai nebus Svetimi, netinkami kitokie, nes sudaryti iš teksto ir vaizdo, o ne tik iš vaizdo. Nors daugybė svarbių dalykų čia jau yra – įdomūs ir labai įdomūs autoriai, titaniškas Kauno bienalės „Unitekstas“ rengėjų darbas, puota akims ir įvairių meninių gijų audinys mintims.

Ieškokite aukso pjūvio

„Aukso pjūvis“ – raktiniai šiųmetės Kauno bienalės žodžiai. Skaičius Fi, aukso pjūvis arba dieviškoji proporcija – taip apibūdinama gamtoje ir žmogaus kurtuose objektuose pasikartojanti proporcija, kuri, kaip teigia tyrėjai, yra susijusi su grožio suvokimu.

Visą lapkritį Kauno bienalės ir partnerių konkursas „Ieškok aukso pjūvio“ kvietė naudotis specialiai tam sukurta mobilia aplikacija „PhiShot“ ir užfiksuoti aukso pjūvį mus supančioje aplinkoje. Iš pluošto konkursui atsiųstų kūrinių, ekspertų žiuri, kurioje buvo ir „Kauno dienos“ atstovų, išskyrė tris geriausius darbus – tai Miglės Kavaliukaitės, Dariaus Simanavičiaus, Arūno Stauskio fotografijos. Be to, komisija išskyrė ir kelių kitų aukso pjūvio ieškotojų kūrinius: Marinos Džervienės, Lauros Jurkutės, Tado Kirvėlos, Alionos Sosunovos, Gretos Vaisėtaitės, Šarūno Vaitiekūno.