Aistė Ramūnaitė Lietuvą paliko prieš trylika metų. Per tiek laiko ji prisijaukino Londoną, o dabar šneka apie būdus prisijaukinti Lietuvą. Londonas jai – laisvė ir namai. Lietuva – vieta, su kuria laikas pasidalyti tuo, kas sukaupta.

Su Aiste susitikome lietingą popietę Rytų Londono Grafikų centre. Menininkų dirbtuvės kvepėjo dažais, tarp presų spraudėsi ir šnekučiavosi menininkai, iš kuprinių traukdami parduoti skirtus kūrinius. Atvykau anksčiau, tiksliai nežinodama, ko tikėtis, tačiau intrigavo vienos britų menininkės nupieštas Aistės portretas: "Būtinai turi ją susitikti. Pirmą kartą ją pamačiau studijoje su kelių metrų ilgio linoraižiniu ir aukštakulniais." Vos išvydusi A.Ramūnaitę, supratau, apie ką buvo kalbama. Vietoj suplanuotos valandos su Aiste praplepėjome visą popietę.

Apie Lietuvą anuomet

Lietuvą A.Ramūnaitė paliko ne dėl finansinių problemų. Anuomet Lietuvoje ji turėjo du darbus – dėstė Kauno dailės institute ir A.Martinaičio dailės mokykloje. Be to, nuolat vertėsi menine praktika, dalyvavo parodose, pardavinėjo darbus.

Pinigai nebuvo dideli, tačiau išgyventi buvo įmanoma. Jos vardas Lietuvos meno pasaulyje taip pat buvo gerai žinomas. Tačiau tas dienas Aistė prisimena su nuoskauda: darbo krūvis buvo didžiulis, namuose laukė du vaikai, o valandų valandos, praleistos studijoje dirbant su toksinėmis medžiagomis, galiausiai sukėlė stiprią alerginę reakciją.

"Būdavo, laukiu stotelėje autobuso ir nei iš šio, nei iš to pradedu verkti. Galiausiai studijoje kritau be sąmonės", – kritinį momentą, pastūmėjusį imtis pokyčių, prisiminė menininkė.

Pirmieji įspūdžiai

Į Londoną A.Ramūnaitė atvyko dėl meno projekto – eksponuoti darbų ambasadoje. Tuomet neturėjo jokių planų emigruoti, tačiau svečiuojantis ją sužavėjo išsiilgtas ir mieste sklandantis laisvės ir lengvumo jausmas.

Čia jos niekas nepažinojo, niekas nekaustė, nieko iš jos nelaukė ir nesitikėjo. Londonas atrodė kaip galimybė apsivalyti, atsitiesti ir pradėti viską iš pradžių. Šią Aistės idėją labai palaikė jos vyresnysis sūnus. "Jis sukrovė man lagaminą ir sako: važiuok, mama, man reikia mokytis", – prisiminė menininkė.

Tuo metu Lietuva dar nebuvo ES, tad lengva nebuvo. Atvyko čia su studento viza, pradžioje dirbo vaikų ligoninėje. "Bet man tikrai buvo įdomu! Pradėjau jaustis gyva, pamažu sugrįžo ramybė", – šypsojosi kūrėja.

Pagauta srovės

Netrukus A.Ramūnaitė pradėjo tapyti, ėmė pardavinėti darbus vienoje Londono galerijų. Tai buvo pirmasis žingsnis, padėjęs atverti duris į čia kunkuliuojantį meno pasaulį.

Vėliau ji tapo Rytų Londono grafikų centro nare – ir nuo šio žingsnio gyvenimas grįžo į vėžes. Menininkė vėl pradėjo dalyvauti parodose, rengti mokymus.

A.Ramūnaitės darbuose – mistinės figūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai. Vėliausiuose darbuose – dukros portretai. "Kuriame kartu. Ji studijuoja kostiumo dizainą, viena iš kitos semiamės minčių ir įkvėpimo", – šypsojosi Aistė.

Savo pačios kūrybą ji apibūdina kaip "flux" – srovę ir tėkmę. Nieko nėra pastovaus, visa kūryba – reakcija į tai, kas yra aplink, kas supa.

"Mane domina namai, dvasinė buveinė, o ne realus buvimas", – kalbėjo dailininkė. Prieš kelerius metus kūrėjos darbas eksponuotas 54-ojoje Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Keli jos darbai saugomi prestižinėje Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijoje, Bankside galerijoje ir Hackney muziejuje.

Planus sieja su Žaliakalniu

A.Ramūnaitė tiki, kad dirbti Londone – lengviau nei Lietuvoje. "Man patinka tai, kaip dirba Londono menininkai. Visi čia organizuoti, orientuoti į tikslą, atsakingi, laikosi ir dirba kartu. Juk vienas nieko daug negali padaryti", – sakė kūrėja. Jos kova už būvį Londone baigta – suburtas nemažas būrys pažįstamų kūrėjų, žurnalistų, poetų.

"Dabar kova laukia Lietuvoje", – su vos jaučiamu jauduliu kalbėjo Aistė, į gimtinę sugrįžtanti generuoti naujų kūrybos idėjų ir suremontuoti paveldėtus namus Kaune. Juos ji tikisi paversti kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriuose svečiuotųsi menininkai iš užsienio, veiktų maža galerija, kur būtų parduodami suvenyrai ir prieskoniai.

"Žinau, kad keistai skamba, bet kodėl gi ne?" – sako kūrėja ir pastebėjo: jos paveldėtas namas – greta Kauko laiptų. O Kaukas – nauja mistinė figūra jos kūryboje. Menininkę stebina, kad niekam iki šiol nekilo mintis tos vietos Kaune paversti gyva, kūrybiška traukos erdve. "Gal tas Kaukas ir tie laiptai Kaune laukė manęs?" šyptelėjo Aistė.