"Nevykėlio" kūrėjai stengiasi nevadinti jo spektakliu: tai vienos dalies (beje, trunkančios apie 3 val.) nonkonformistinis, egzibicionistinis, dekonstrukcinis bei isterinis aktas, ir nors skambūs, provokuojantys žodžiai lydi daugelį šiuolaikinių kūrinių, tenka pripažinti, kad šįkart tikrai įvyks tai, ko nesitikima, – nuraus stogą, šis išsireiškimas šiuo atveju – labai tikslus, nes negalima užtikrinti, kad atėjusysis bus sužavėtas, gerai praleis laiką ar pasisems dvasingumo. Greičiausiai ne, bet jeigu jis pakankamai atviras ir bent jau stengiasi nemeluoti sau, visko gaus su kaupu.

"Nevykėlyje" vaidina vienas aktorius – dar visai jaunas, VDU Menų fakulteto Vaidybos programoje studijuojantis V.Kazlauskas, tačiau tikrai nebus per stipru teigti, kad vaidmenį jis kuria, regis, kiekvieno spektaklio metu – tobulai, ne vienas žiūrovas rimtai suabejoja, ar jis vaidina – gal toks yra iš tiesų?

– Kokia buvo jūsų pažintis su gana skandalingu Eduardo Limonovo kūriniu "Nevykėlio dienoraštis"? Ar nešokiravo tekstas?

– Apie šį rašytoją sužinojau tik tuomet, kai mane pakvietė vaidinti. Perskaičius "Nevykėlio dienoraštį" tekstas nešokiravo, gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje apskritai jau sunku, kad kas nors šokiruotų, gausu įvairiausios informacijos ir ji lengvai prieinama. Kūrinį priėmiau kaip iššūkį.

– Vis dėlto, kūrinys, švelniai tariant, kitoks, jame viskas apnuoginama žemiau juosmens ne tik tiesiogine (nors yra ir ji), bet ir perkeltine prasme, kai sakoma, kad smogia žemiau juosmens: esi lyg ir tinkamai nepasiruošęs, o čia tau atėjus į "Nevykėlį" taip pat tarsi smogia žemiau juosmens – sėdi lyg ir visai patogiai, bet kažkur įpusėjus spektakliui jau visai nuogas, nevykėliškai nuogas ir menkas. Ne visi tai gali atlaikyti ir lengviausia tokiu atveju pozicija – atmesti, juolab kad tai nėra tipinis spektaklis. Prisipažinsiu, net nelabai žinau, ką į jį galėčiau pakviesti, tikrai ne visus.

– Šiaip drąsiai kviečiu žmones į šį spektaklį, net ir tuos, kurie nesidomi teatru, jie kaip tik būna tinkamiausia publika. Žinoma, iš pradžių perspėji, kad visko bus, nuteiki žmones. Smagu, kai žmonės ateina be jokio nusiteikimo. Jie žiūri paprastai, neieško kažkokių netinkamų sprendimų, blogos vaidybos ar dar kažko. Jie ateina į veiksmą ir priima tai kaip žaidimą, o tai ir yra spektaklio pagrindas.

– Na, gal ir galima "Nevykėlį" vadinti žaidimu, juk ir gyvenimas – žaidimas, vis dėlto tai labai rimtas, skausmingas, itin dramatiškas žaidimas, sakyčiau, pavojingesnis ir už rusišką ruletę, nes ten nevykėlis nusišauna, o čia – su visu savo mėšlu turi gyventi toliau. Iš kur savyje atradote tiek jėgos sukurti tokį vaidmenį?

– Manau, man pagelbėjo jaunatviškas maksimalizmas, nuversti ir nustebinti pasaulį, tai ir buvo vienas pagrindinių variklių, kuris neleido pasiduoti. Be to, neturėjau kito pasirinkimo, negalėjau pasitraukti vidury darbo proceso.

– Svarbiausia spektaklyje – atvirumas, bet tikro atvirumo juk nesuvaidinsi, turi iš tiesų būti atviras, ar nekilo abejonių dėl šio vaidmens?

– Iš pradžių pagalvojau, kad nebus sudėtinga, bet kuo toliau keliavome, tuo labiau supratau, kad klydau. Išsigandau, kad turime per mažai laiko, kad vaidinti reikės visiškai vienam, po to pabūgau ir pačios medžiagos svorio. Dar įsijungė savikritiškumas, kad galbūt aš per silpnas, gal tai dar ne man. Bet be viso šito streso nemanau, kad kažkas būtų pavykę. Manau, jis būtinas kiekviename kūrybiniame darbe. Be to, visada šalia buvo režisierius, kuris palaikė ir padėjo nukeliauti visą šį kelią.

– Vaidmenį jums pavyko perteikti gerai, sakyčiau – net tobulai, viso spektaklio metu neteko nė karto suabejoti Nevykėlio tikrumu, visi jo poelgiai buvo motyvuoti, nesvarbu, kad gal kai kada ir šokiravo ar, greičiau, provokavo (pažvelgti į save) – taigi po spektaklio išėjau nustebusi: iš kur turėjote tiek įtaigos, juk gyvenate kitu laiku, apsuptas įvairiausių patogumų, juolab kad Nevykėlio išgyvenimų, jų dugno, atrodo, negalėjote pajusti dar ir dėl jauno savo amžiaus?

– Taip, aš gyvenu kitokiomis sąlygomis, bet ir iš mažų dalykų taip pat galima jį sukurti, kaip ir kuriant kitus vaidmenis. Nemanau, kad reikia nužudyti žmogų, kad galėtum vaidinti žmogžudį, lygiai tai pat ir su Nevykėliu – kiekvienas turime to nevykėlio savo viduje, vieni jį slepia daugiau, kiti – mažiau. Aš nebijau pripažinti, kad esu nevykėlis, savo nevykėlį pažįstu, esu atviras žmogus, tikriausiai šis suvokimas ir padėjo pasiekti personažą.

– Beje, šiame spektaklyje ypač svarbus tampa žiūrovas, ir nors tai šiuo metu gana madinga, net kėdės būna sustatomos taip, kad žiūrovai vienas kitą matytų, tačiau "Nevykėlyje" toli gražu nesiekiama to specialiai, ir vis dėlto – nejučia imi stebėti kitus, tai akivaizdi spektaklio dalis. Stebina ir tas dalykas, kad spektaklio pradžioje personažas yra gana atstumiantis, nelabai ir supranti, kas čia vyksta. Teko kalbėti su žiūrovais ir klausyti įspūdžių iš spektaklio, ne vienas jų prisipažino, kad pradžioje beveik norėjo išeiti, tačiau kažkas, neaišku kas, laikė. Čia magiškiausias dalykas, kuris gali įvykti, ir yra šio spektaklio viršūnė – tarp personažo ir žiūrovų spektaklio metu susikuriantis ypač glaudus ryšys. Jis pavirsta į absoliučiai intymų santykį ir būtent dėl jo vėliau niekas nebenori išeiti, nors atmosfera yra visiškai laisva, niekas, jokie etiketai žiūrovo nelaiko. Tačiau jis nori būti su Nevykėliu, jis visiškai pasineria į jo gyvenimą, galbūt todėl, kad kiekvienas daugiau ar mažiau susitapatina su juo. Taigi tai – pagiriamasis žodis jums, kartu pasidomint, kas jus atvedė į teatro pasaulį?

– Dar mokykloje apsisprendžiau, kad noriu eiti šiuo keliu. Baigiau Kauno Šančių vidurinę, tačiau iki kol apsisprendžiau, negalvojau, kad pasirinksiu teatrą. Mano draugai atvedė mane į mokyklos pjesės pastatymą. Atsimenu, labai priešinausi, ir jie vos ne jėga mane nuvilko. Nuo tada teatras mane įtraukė, pasinėriau į kūrybinę veiklą. Man buvo šešiolika ar septyniolika metų. Tuomet kardinaliai pradėjo keistis mano gyvenimas, pats pradėjau kitaip žiūrėti į jį, susidėliojau prioritetus. Nes šiaip buvau linkęs išmėginti visokią veiklą, daug ką pabandydavau, tačiau tai trukdavo kokią savaitę, kažkaip nepritapdavau, tada pereidavau prie kito dalyko, po to – prie kito. Net mama nesitikėjo, kad teatras man taip prilips, bet praėjo mėnesiai, metai, ir jau ne vieni, o aš niekur kitur nesižvalgau.

– Savo ateitį siejate su teatru? Studijuojate Kaune, VDU Menų fakultete, Vaidybos programoje. Kodėl pasirinkote Kauną, o ne Vilnių?

– Bandžiau stoti į aukštąją mokyklą Vilniuje, bet neįstojau. Iš pradžių galvojau palaukti metus ir vėl bandyti, bet viskas susiklostė taip, kad nusprendžiau nieko nelaukti ir rinktis studijas Kaune. Esu kaunietis, viskas čia vietoje, džiaugiuosi, kad niekur neiškeliavau.

– Kaip po tokio sudėtingo, išsunkiančio jėgas spektaklio jautiesi?

– Pavargęs. Tiesa, nemažai yra suabejojusių, ar aš psichiškai stabilus.

– Na, manau, tai didelis komplimentas aktoriui. Prisipažinsiu, ir man atrodė, kad esate truputį pačiuožęs – tiek įtikinamas jūsų vaidmuo, tačiau vėliau supratau, kad tai – tiesiog talentas. Beje, nors spektaklis – išskirtinis ir tikras įvykis teatro padangėje, kaip minėjau, neskubu į jį kviesti, tarsi saugau žiūrovą, kuris gali būti nepasirengęs atviram prisipažinimui.

– Negali žinoti, ko žmogui reikia. Kartais žmogui, kuris atrodo ypač uždaras, spektaklis labai patinka. Tarp žiūrovų dažnai pasitaiko vyresnių žmonių ir jie neišsigąsta, išbūna iki pat pabaigos. Taigi nežinau, ką reikėtų pasaugoti, o ką pakviesti. Dažnai gali apsirikti.

– O koks jūsų santykis su publika, juk galite susirinkti dauguma (spektaklis juk kamerinis) ir sėdėti šalta nosimi, ar skiriasi Kauno ir Vilniaus žiūrovai?

– Kiekvieno spektaklio metu vis iš naujo yra kuriamas tas intymus ryšys. Jei jauti, kad žmonės su tavimi nekeliauja, tada daug sunkiau, bandai visaip verstis per galvą. Bet žmonėms reikia laiko suprasti, kas vyksta, iš pat pradžių tas ryšys savaime negali atsirasti. Mano draugė sakė, kad tai – kaip virusas, tu juo užsikrėti arba ne. O publika skirtingose vietose skiriasi, Vilniuje žmonės yra atsargesni, jie tarsi bijo atsiverti ir visaip bando slėpti savo nevykėlį. Čia, Kaune, žiūrovai, atrodo, labiau priėmė ir suprato.

– POST galerija, regis, ypač tinkama vieta šiam spektakliui. Ar įsivaizduojate jį teatro scenoje?

– Niekaip.

– Šis spektaklis dar bus rodomas? Žiūrovai dar turi šansą jį pamatyti?

– Taip, kitą sezoną.

– Spektaklis dalyvavo festivalyje "Lietuvos teatrų pavasaris". Nebuvo baisu jį rodyti festivalyje tarp kitokio braižo spektaklių?

– Lietuvos teatrui reikia kažko tokio, reikia nebijoti jį rodyti žmonėms, peržengti stereotipus. Reikia, kad žmonės pradėtų mąstyti ir nebijotų, susipažintų su įvairiomis teatro formomis.

– Mąstyti apie ką?

– Apie tai, kad teatras yra žaidimas ir kad žiūrovas irgi jame dalyvautų.

– Be jokios dirbtinės rimties, be sakralaus nusiteikimo dvasiškai apsivalyti?

– Kas nori, tas apsivalo. Skirtumas tas, kad čia tu nesi priverstas apsivalyti. Viskas priklauso nuo tavęs, kaip tai priimsi, kaip į tai pažiūrėsi. Jeigu nori – apsivalysi, jeigu nenori – ne.

– Kas buvo sunkiausia perprantant Nevykėlio personažą?

– Sunkiausia buvo jį sukurti tokį, kad jis atstumtų žmones ir kartu negalėtum į jį nežiūrėti.

– Kiek jus veikia kritika?

– Priklauso nuo to, kokia ji. Bet kas gali pasakyti, kad jam nepatinka, čia viso labo – mėšlas, bet jei kritika yra argumentuojama, stengiuosi iš jos pasimokyti.