Apie Emiliją

Mokslininkė Emilija Gruodytė savo verksmu pasaulį pasveikino 1950 m. birželio 23 d. vienkiemyje prie Kamajų. Pirmasis asmeninės kolekcijos eksponatas – milžiniška saulėgrąža į smalsios devynmetės rankas papuolė visiškai atsitiktinai – ją Emilijai padovanojo turgaus prekeivis, už ypatingą derlių galvą lenkęs deivei Žemynai. Būsima mokslininkė saulėgrąžą saugojo visą gyvenimą, o eksponatas buvo įžanga į kai ką nepaprasto.

Baigusi mokyklą Emilija nusprendė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji daug keliavo po Lietuvą, dalyvavo ekspedicijose, per kurias sukaupė ypatingą mitinių būtybių egzistavimą įrodančių radinių kolekciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris išvyko į Islandiją ir įsikūrė pas ilgametį susirašinėjimo draugą – būtybių tyrinėtoją Gunnarą Jonssoną. Su juo praleido penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus iki tragiško įvykio, kurio metu Emilijos mylimasis dingo. Paskui moteris grižo į gimtinę ir tęsė tai, ką buvo pradėjusi, – tyrinėjo ir toliau pildė savo kolekciją. Nežinia, kiek eksponatų ji būtų sukaupusi, jei ne keistas nutikimas 2019-ųjų lapkritį. Lankydami kaimynus, Helovyno šventės persirengėliai suprato, kad E. Gruodytės namų durys neužrakintos. Užėję vidun, šeimininkės jie nerado, tačiau aptiko begalę įdomių ir kiek šiurpių daiktų.

Pavyko: Justinas (kairėje), Kotryna ir Antanas džiaugėsi bendru darbu ir jo rezultatu. Regimanto Zakšensko nuotr.

Emilija iki šiol yra laikoma dingusia be žinios, tačiau jos namuose rasti daiktai pasakoja ir apie spalvingą tyrinėtojos gyvenimą, ir apie lietuvių mitologijos pasaulio paslaptis. Nuo šiol jie tai daro Vaikų literatūros muziejaus rūsyje, šešiose specialiose patalpose – būtybių tyrinėtojos kambariuose.

Idėja virto kūnu

Pradinė ekspozicijos idėja kilo „Vaikų žemės“ vadovui Justinui Vancevičiui. Savo sumanymu jis pirmiausia pasidalijo su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“.

„Kartkartėmis važiuoju į Bolonijos knygų mugę – didžiausią vaikų literatūros renginį. Tai nėra tokia knygų mugė kaip Vilniuje, ji skirta profesionalams, suvažiuoja leidėjai, skaitybos specialistai. Ten vyksta įvairūs pristatymai. Vieno jų metu sužinojau apie tai, kaip Švedijoje buvo sukurta paroda pagal knygą. Pamaniau, kad kažką panašaus ir mes galėtume padaryti, – programos „Vaikų žemė“ vadovo J. Vancevičiaus galvoje spontaniškai užgimusią mintį lydėjo rašytojos, iliustruotojos, grafikos dizainerės Kotrynos Zylės kūryba.

Tiesa, išgirdusi pasiūlymą, rašytoja pirminę idėją šiek tiek transformavo. Atsispyrusi nuo savo leidinio „Didžiųjų būtybių knyga“ ir joje suburtų mitinių personažų, Kotryna sukūrė juos jungiančią istoriją ir jos heroję E. Gruodytę.

„Kai rinkausi vardus, galvodama, koks galėtų būti tyrinėtojas ar tyrinėtoja, Justinas paprašė, kad tai būtų moteris mokslininkė. Norėjosi istorijos ne apie dar vieną vyrą. Tebūnie ji išgalvota, bet kad būtų apie stiprią moterį“, – taip, anot Kotrynos, atsirado tyrinėtoja Emilija ir šeši jos radiniais užpildyti paslaptingi kambariai.

Giltinė be dalgio

Smalsiai, kaip tai būtų padariusi ir pati Emilija, nosį kyštelėjau į pirmąjį kambarį. Už vitrininio stiklo – vyriški batai, vidpadis su kanopos įspaudu ir mėšlu virtusi pypkė. Visa tai priklausė gan simpatiškam vaikinui, kurį studijų praktikos metais vietiniuose šokiuose Šiaulių rajone sutiko Emilija. Ženklai leido įtarti, kad nepažįstamasis yra ne kas kitas, o velnias.

Gretimai įsitaisęs paveikslėlis – ne apie šėtoną. Jis iliustruoja giltinę – senyvo amžiaus, baltai apsirengusią moterį, su išsišakojusiu liežuviu, tarsi gyvatės. Jam kirpti esą reikalingos ne bet kokios, o labai tvirtos žirklės. Tokias visai atsitiktinai iš vienos sodybos Kupiškyje atsivežė tyrinėtoja. Namo šeimininkė pasakojo, kad avių vilnai kirpti skirtas žirkles dar vaikystėje atradęs jos brolis, kai su draugais žaidė kapinėse.

„Mes įsivaizduojame giltinę griaučių pavidalu, su dalgiu rankose. Tačiau toks mirties įvaizdis yra krikščionybės paskleistas. Žodis „giltinė“ išduoda tikrąją kilmę – gelti. Gelti dvišakiu liežuviu, – dirstelėjusi į eksponuojamas žirkles ir šalia jų gulintį sudžiūvusį mėsos gabalėlį K. Zylė negalėjo atsakyti, ar tai raganos liežuvis. – Negaliu teigti, tačiau jis buvo prilipęs prie žirklių...“

Atvėrus dar vienas duris koja užkliuvo už tos pačios saulėgrąžos milžinės, menančios ne tik istoriją, kaip ši pateko į tyrinėtojos rankas, bet ir derlingumo deivę Žemyną. Saulėgrąža yra stikliniame lagamine, o ant jo – mažosios Emilijos atvaizdas, su pirmuoju jos laimikiu ir iškarpa iš 1959 m. laikraščio.

Privilegija: anot muziejaus vadovės D. Cibulskienės, Emilijos eksponatams skirtos naujai suremontuotos rūsio patalpos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų.

Trolio sutrypta meilė

Emilija, jeigu teisingai supratote, labai daug keliavo po Lietuvą, todėl eksponatai sujungia skirtingus šalies regionus, miestus. Šis tas čia susiję su Kaunu, tiksliau – baubu.

Lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“, anot K. Zylės, 1986 m. sausio 19 d. paslaptingomis aplinkybėmis buvo užpultas vaikas. Jam nieko nenutiko, tačiau dailiam megztukui kliuvo. Mįslingą nutikimą liudijantis viršutinis drabužis su įstrigusiu baubo nagu pateko į Emilijos rankas, o šiandien jį gali pamatyti visi, kurie nebijo likusių tamsos siaubūno nagų aštrumo. Greta megztinio kybo bitininko galvos apsauga, pasakojanti apie deivę Austėją ir apie Emiliją, kai ši susigrūmė su avilius užpuolusia meška. Nuvijusi lepečkoję ji pelnė bičių palankumą ir sulaukė pranašingo ženklo – neįprastos formos korio. Jo paslaptį Emilija įminė gavusi netikėtą laišką iš Islandijos. Taip prasidėjo ilgas ir lemtingas susirašinėjimas su bendraminčiu būtybių tyrinėtoju Gunnaru. Taip ekspoziciją papildė dar viena istorija ir mitinė būtybė.

„Vienintelė ne lietuviška, o skandinaviška“, – anot K. Zylės, Troliai atsidūrė neatsitiktinai, nes pradžioje būta minčių ekspoziciją siųsti į Skandinavijos šalis. Yra ir kita priežastis, kodėl Troliai įsisuko į muziejų. Dingus mylimajam, Emilija leidosi jo ieškoti ir viename miške rado pėdos žymę su veido įspaudu joje. Vos tik dirstelėjusi į kontūrus, tyrinėtoja atpažino, kad tai jos dingusio mylimojo veidas. Kūno niekas nerado, tačiau Islandijos mokslininkė, su kuria Kotryna bendravo ruošdama parodą, užsiminė, kad Islandijos folklore vyrai troliai išnyko anksčiau nei moterys trolės, todėl jos ėmė vogti žmonių vyrus.

„Nežinau, ar jis įmintas ir žuvęs, ar jis apsvaigintas ir pagrobtas, ir nežinau, kuri baigtis palankesnė“, – apie nelaimingai nutrūkusią Emilijos meilės istoriją pasakojo rašytoja K. Zylė.

Ekspozicijoje ne tik trolio pėda, baubo nagas, bet ir milžino dantis, kurį Emilija 1980-aisiais paėmė iš bulves sodinančių ūkininkų Trakų rajone. Priešais, už dar vienų durų, apėmė nejaukumo jausmas. Dėmesį blaškė mirkčiojanti lempos šviesa ir nedidelis televizorius, kurio ekrane nuolatos šmėžavo raganos.

„Šaldytuvas, ant kurio stovi televizorius, yra transformuotas. Jo viduje įrengtas inkubatorius“, – atvėrusi įrenginio duris, Kotryna kvietė dirstelėti vidun. Raudonoje šviesoje ant nedidelės pakylos šildėsi kiaušinis, savo dydžiu primenantis stručio.

„Čia perisi aitvaras“, – rašytoja juokavo, jei vieną dieną šis išsiris, muziejininkams tektų keisti ekspozicijos lankymo sąlygas.

Netradicinis pateikimas

Anot idėjos autorių ir įgyvendintojų, paroda siekiama atskleisti mitologijos universalumą, kitaip pažvelgti į savą paveldą ir tradicijas, todėl ir priėjimas prie lankytojų – netradicinis. Būtybių tyrinėtojos kambarių eksponatai, įgavę netikėtų savybių ir funkcijų – dailininko, gatvės menininko, iliustruotojo ir scenografo Antano Dubros kūriniai.

2013-aisiais už spektaklį „Gaidelis pinigautojas“ Jaunojo menininko kategorijoje apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuriantis scenografijas vaikų ir paauglių spektakliams, besidomintis magija, mistika ir kitais šiurpiais dalykais A. Dubra kartu su skulptoriumi Luku Pelegrimu sukūrė įspūdingus eksponatus tyrinėtojos Emilijos pasakojimui-teatrui. Į eksponatus reikia ne tik žiūrėt, bet ir jų klausyti. Nuskenavus šalia esančius QR kodus, kiekvienas Emilijos daiktas prabyla aktorės ir atlikėjos Aistės Lasytės balsu. Visos viešnagės metu kambariuose skamba garso režisierius Martyno Gailiaus muzika.

„Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų. Stengėmės daryti kažką panašaus tarp siaubo, pabėgimo kambarių ir sukurti reginį, patrauklų šiuolaikiniam vaikui“, – A. Dubra neabejojo, kad jam drauge su komanda pavyko tai padaryti.

Skirta visiems

Paroda aplankė ne vieną šalies miestą, tačiau Kaune ji įsikūrė ilgam. Anot Maironio vaikų literatūros muziejaus direktorės Deimantės Cibulskienės, tyrinėtojos Emilijos kambariai bus atviri maždaug dvejus metus. Tuo ypač džiaugėsi programos „Vaikų žemė“ vadovas.

„Parodai keliaujant link egzistavimo pabaigos, ėmėme galvoti, kur ji galėtų rasti nuolatinius namus. Esame dėkingi Vaikų literatūros muziejui, kad mus priėmė. Vaikų literatūros muziejus yra unikalus dalykas, apie kurį, deja, daug žmonių nėra girdėję. Todėl nuoširdžiai tikiu, kad būtybių tyrinėtojos kambariai bus proga šią vietą pamatyti ir atrasti“, – kauniečius ir miesto svečius gerai praleisti laiko kvietė J. Vancevičius. Jam antrino ir K. Zylė. Mitologija amžiaus neturi, todėl ir ekspozicija, anot jos, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

„Mitologija yra skirta žmonėms. Mitologijoje yra vaikams suprantamų dalykų, yra ir nepadorių. Todėl su lankytojais galima kalbėti skirtingais registrais. Su vaikais – apie mitines būtybes, o su suaugusiaisiais – apie Emilijos istoriją“, – K. Zylė džiaugėsi, kad kiekvienas apsilankęs parodoje randa sau artimą kambarį, eksponatą.

Vaikams klausant pasakojimų kūnu laksto šiurpuliukai, tuo metu suaugusieji prisimena savo vaikystę, kai po antklode slėpėsi nuo baubo ir šventai tikėjo, kad blogus vaikus išneša raganos.