Myli be paaiškinimų
Tarp brolių ir seserų dažnai vyksta arši konkurencija ir tarpusavio kovos – kieno akademiniai pasiekimai aukštesni, kuris popamokinėje veikloje sėkmingesnis. Vyro ir žmonos santykiai taip pat patiria sunkumų, kurių neišvengia ir draugai. O štai mamos ir vaiko ryšys, eilėmis poetų išguldytas, dainių ne sykį apdainuotas – vienintelis toks tyras ir nesumeluotas.
„Juk niekas niekada nemylės labiau nei mama“, – sakydama tai savo dukroms, kaskart prisimenu žmogų, man dovanojusį gyvybę. Tada mintyse šimtąjį kartą užduodu sau klausimą, į kurį atsakymas lyg ir savaime suprantamas, tačiau žodžiais sunkiai nusakomas. Už ką aš mylėjau savo mamą? Už ką mane myli mano vaikai?
„Už tai, kad esi mums viskas“, – mano vienintelių ir nepakartojamų kūrinių mintys suskambo kituose vaikuose ir jų darbuose, pakibusiuose ant Lietuvos švietimo muziejaus sienų, pristatančių parodą „Motina ir vaikas“.
Aštuonerių Domas ir dviem metais jaunesnė Mingailė, savo mamą Iloną piešė trumpais, voverės kailiuko spalvos plaukais ir dėkojo jai už rūpestį. Keturiolikmetė Mėta – už šypseną, užburusią ir penkiolikmetį Klaudijų. Dešimtmečiui Emiliui labiausiai įstrigo mamos akys, kurias jis paryškino rudu, o į arklio uodegą surištus plaukus – juodu pieštuku.
Terminas: paroda „Motina ir vaikas“ Lietuvos švietimo muziejuje veiks iki birželio 28 dienos. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Prabils tarpukario mamos
Kauno šeimų krizių centre gyvenančių vaikų piešinių koridoriumi – į kitą muziejaus erdvę, kurią pasidalijo šių dienų kūrėjos ir praėjusio meto šviesuolės: moterys politikės, moterys visuomenininkės, moterys mokytojos ir moterys mamos.
„Esminis parodos tikslas – pristatyti motinos ir vaiko ryšį, jų artumą šiuolaikinių moterų, menininkių darbuose ir į šias temas pažvelgti iš istorinės perspektyvos, – parodos „Motina ir vaikas“ istorinės dalies kuratorė Karolina Jociūtė atkreipė dėmesį į herojes. – Tai žymios moterys, globėjos, auklėtojos. Motinystę jos derino su asmeninėmis ambicijomis, su noru lygiavertiškai siekti mokslo, karjeros aukštumų.“
Istorinėje ekspozicijoje pristatomos aktorė ir režisierė Unė Babickaitė su savo mama Agota, žurnalistė ir pedagogė Vincenta Lozoraitienė su sūnumi Kaziu, visuomenės veikėja, rašytoja Jadvyga Tūbelienė, Aleksandro Stulginskio žmona Ona Matulaitytė-Stulginskienė ir kitos tarpukario moterys-mamos. Greta eksponuojama to meto literatūra, spaudos leidiniai.
Tarpukarį pasirinkome neatsitiktinai. Tuo laiku moterų organizacijų buvo kaip niekad gausu. Viena iš pagrindinių jų ašių buvo būtent pagalba moterims ir vaikams.
„Tarpukarį pasirinkome neatsitiktinai. Tuo laiku moterų organizacijų buvo kaip niekad gausu. Viena iš pagrindinių jų ašių buvo būtent pagalba moterims ir vaikams“, – K. Jociūtės lūpose netrukus suskambo ir antrasis svertas, nulėmęs laikotarpio pasirinkimą.
Istorinį išbandymą patyrusi Motinos diena, anot muziejininkės, pradėta švęsti tarpukariu – 1928 m. Šios idėjos iniciatorėmis buvo Lietuvių katalikių moterų draugijos narės, pirmąjį gegužės sekmadienį sumaniusios skirti motinos vaidmens įprasminimui. Tarpukario Lietuvoje pradėta švęsti Motinos diena buvo populiarinama įvairių religinių ir visuomeninių organizacijų, ugdymo įstaigų. Tai liudija eksponuojamos nuotraukos, kuriose sustabdytos akimirkos iš Motinos dienos iškilmių „Lietuvos vaiko“ draugijos Šiaulių skyriaus vaikų darželyje ar Antano Žmuidzinavičiaus sode, prie fontano.
Kasdieniai stebuklai
Parodoje „Motina ir vaikas“ susitinka tarpukario Lietuvos istorinis palikimas ir šiuolaikinis menas, atstovaujamas šešių kūrėjų. Margarita Adomavičienė, Anastasia Janiukštė, Kristina Gedminaitė, Karolina Markauskienė, Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė ir Dalia Gelminienė tapybos, grafikos ir akvarelės darbais kalba apie motinystės intymumą, ryšio su vaiku trapumą, stiprybę ir tylų kasdienybės stebuklą mažuose dalykuose.
„Labai asmeniškas darbas. Kodėl? Sūnus pasirinko smuiką, nes ir aš juo grojau, – Arčiau paveikslo, sustabdžiusio pirmojo karto su muzikiniu instrumentu rankose akimirką, žengė K. Gedminaitė. – Dadar taip atrodo mūsų kasdienybė. Jis groja, o aš klausau.“
Kristina parodai pristatė šešis darbus, kuriuose galima sutikti ne tik jos sūnų Adomą. Mažiausioje kūrėjos drobėje – autoportretas, didžiausioje – moteris, tarsi Siksto Madona, tarp vešlios lapijos, su gyvybe po širdimi.
„Nebuvo sumanymo tapyti besilaukiančią moterį. Tačiau baigus darbą atsitraukiau ir supratau, kad padariau tai visai ne specialiai“, – K. Gedminaitė akimis matavo paveikslą, kuriam, priešingai nei kitiems, ši paroda pirmoji.
Tandemas: meilę mamoms iliustravo ir jauniausi parodos bendraautoriai - Kauno šeimų krizių centre gyvenantys vaikai. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Mintys ir moralai
Skirtingos savo gyvenimais, parodos autorės turi vieną panašumą. Visos jos yra mamos, susitikusios Vilniaus dailės akademijos klasikinio realizmo kursuose, kurti pradėjusios nepaprastame motinystės etape.
„Moralas visoms mamoms – būkite drąsios, išreikškite save. Nežlugdykite nei savo, nei vaikų svajonių. Prie jų vistiek bus grįžta po kelių dešimčių metų. Tą mes įrodėme“, – viena parodos kuratorių ir darbų autorių D. Gelminienė kvietė ne tik žiūrėti, bet ir ką nors su savimi išsinešti.
Kiekviena menininkė muziejuje paliko savo darbus, o greta jų – autografus ir mintis. Pastarąsias lankytojai godžiai rinko nuo sienų ir guldė į savo užrašų knygeles ar išmaniųjų telefonų nuotraukų galerijas.
„Esu kūrėja. Ne dėl to, kad man leista. Ne dėl to, kad įrodyta, o todėl, kad esu moteris, Homo-creatrix. Esu pradžia ir iš manęs auga pasaulis“, – viena iš sienų prakalbo A. Janiukštės mintimis.
Paleidusi šviesius plaukus, pasislėpusi tarp baltų žiedų kreidos gabalėliu žinutę savo dukrai ant sienos paliko ir K. Markauskienė: „Gal ir negaliu nurinkti visų akmenų nuo Tavo kelio, bet bandysiu. Kad tik pačiai akmeniu nevirsti.“
Naujausi komentarai