Menininkė Julija Pociūtė personalinėje parodoje "Bangavimo skalė" tiria realybės ir pasąmoninių vaizdinių sąveiką. Atsiminimai, jų veikiamos būsenos, žaidimas su iliuzija tampa efemerišku pagrindu autorės darbuose, žymint skirtingų tikrovių susikirtimo taškus.

Paroda – tyrimas

Ekspozicijos architektūra leidžia publikai laisvai judėti erdvėje, prisiartinant prie kūrinių ir susiduriant su abstrahuotais menininkės atminties (arte)faktais. Kortų nameliai, veidrodiniai šuliniai, fotografijų serija, videokūrinys – skirtingose medijose įkūnytos tikrovės – pasąmonės labirinto atkarpos, vedančios link išėjimo.

"Parodą suvokiu kaip tyrimą, skirtingais aspektais nagrinėjantį realybę, ieškantį atsakymo, kokia ji yra. Objektai – atskiri sakiniai, iš kurių gali būti kuriama istorija. Sakiniai nėra tiesioginiai, jais nenorima perteikti tik vieno istorijos pasakojimo varianto", – aiškina autorė.

Anot J.Pociūtės, kiekvienas žmogus realybės tikrumą suvokia labai skirtingai. "Manau, jos tikrumas priklauso nuo to, kaip yra fiksuojamas: atsiminimas juk nebėra realybė, tačiau žmogus atmintyje iškiria tam tikrus jo momentus kaip neginčytiną tikrovę", – sako ji.

Įsikūnijusi iliuzija

Darbuose autorė remiasi ir asmeniniais prisiminimais (kortų namelis iš šeimos fotografijų), ir kolektyvine atmintimi (fotografijų serija), ir realybę iškreipiančia iliuzija (veidrodiniai šuliniai). Pasirinkusi kelis tyrimo metodus, J.Pociūtė neieško gaunamų rezultatų bendrųjų vardiklių, o kuria iš jų besisluoksniuojantį ekspozicijos turinį, kuriame atmintis juda.

"Kortų namelis sudėliotas iš asmeninių nuotraukų, kuriose – mano šeima. Buvo įprasta švenčių metu, visiems sustoti ant plačių namo laiptų ir nusifotografuoti kartu. Man įdomus realybės fiksavimas ir tai, kaip kinta požiūris į fotografijas, žvelgiant per laiko atstumą: žmonių tai padaugėja, tai sumažėja, gimsta vaikai, anūkai ir t.t.", – sako menininkė.

Nuo faktinės informacijos, kuri atsiskleidžia kortų namelyje, autorė pereina prie kolektyvinės atminties ir jos išaugojimo.

"Fotografijų serija yra kurta simpoziumo metu Šiluvoje. Vaikščiojau po kapines, kuriose pastebėjau bendrą tendenciją, – ant kapo iš augalų formuoti kryžius. Kapinės – vieta atminčiai  puoselėti. Juk žemė kapstoma tam, kad prisimintume. Stebėjau, kaip kapų plotuose veši augalai: neprižiūrėti jie keičia formą, išeina už jos ribų, pakeisdami ir pačius simbolius. Tik žmogaus įsikišimas – kapo sutvarkymas – išlaiko tą atmintį", – samprotavo kūrėja.

Veidrodiniuose šuliniuose J.Pociūtė naikina ribą, skiriančią realybę ir iliuziją: "Mažame plote supilta žemė yra objekto visumos detalė, tačiau, žiūrint giliau į šulinį, susidaro įspūdis, kad tai visas Žemės rutulys. Žiūrovas žvelgia žemyn, o vaizdą regi iš viršaus – tai žaidimas. Iliuzija susipina su realybe žiūrovo regėjimo lauke."

Medžiaga apmąstymams

Paralelinę tikrovę menininkė kuria ir videokūrinyje, kuriame autorė taip pat žaidžia su publika.

"Skirtinguose ekranuose iš pirmo žvilgsnio užfiksuota ta pati moters kūno pozicija, tačiau neakivaizdžiai kiekviename jų kažkas skiriasi, – sako autorė. – Videokūrinyje susikoncentravau į žvakės liepsną, nepriklausančią nuo jos pozicijos (vertikalios ar horizontalios). Viename ekrane žvakė laikoma statmenai, o jos liepsna kyla į viršų, kitame – žvakė paguldyta, tačiau liepsna vis tiek stiebiasi viršun."

Sekant J.Pociūtės tyrimo veiksmais parodoje "Bangavimo skalė", pagrindas po kojomis iš tiesų ima svyruoti. Skirtis tarp realybės ir pasąmonės vaizdinių tampa pažeidžiama, perregima.

Atsiribojus nuo kasdien peršamų vaizdų socialinėje aplinkoje ir pažvelgus į asmenines atminties saugyklas, atrandamas naujas santykis su pačiu savimi. Atmintis tampa medžiaga statyti savus kortų namelius.

Kas? J.Pociūtės paroda "Bangavimo skalė".

Kur? VDU menų galerijoje "101".

Kada? Veikia iki spalio 7 d.