Agnė Mikalauskienė neabejoja, kad į lėles gali įsikūnyti dvasios, o blogų žmonių energiją perėmusios lėlės gali atnešti ir nelaimę. Vis dėlto Kauno rajone gyvenanti lėlininkė įsitikinusi, kad daugiau nei 500 jos sukurtų lėlių – šiltos ir nuoširdžios.

Gimdyvės vyro prašymas

Kartą Agnė sulaukė skambučio iš nepažįstamo vyro, kuris paklausė, ar šiuo metu ji turi šviesiaplaukę, balta suknele vilkinčią lėlę?

Vyras skubiai norėjo ją dovanoti tą dieną turėjusiai gimdyti savo  žmonai.

"Nustebau, kad vyras būtinai norėjo lėlės, nors netrukus jo žmona rengėsi gimdyti. Bet nenustebau, kad jam reikėjo būtent tokios lėlės. Turiu labai stiprią, net mistinę intuiciją ir prieš porą dienų buvau pagaminusi būtent tokią lėlę – jaučiau, kad jos kam nors labai greitai prireiks, – šyptelėja A.Mikalauskienė. – Jis atvažiavo, nusipirko lėlę ir išvažiavo tiesiai į ligoninę pas žmoną. Po to laimingas paskambino, kad žmona labai lengvai pagimdė sveiką kūdikį."

Profesionali dailininkė A.Mikalauskienė kurti lėles pradėjo būtent po savo dukters Dainos gimimo.

"Lėlės regiu savo mintyse, fantazijose ir net sapnuose", – įspūdinguose jos namuose Neveronyse nuo svetainės antikvarinių baldų –  stalų, skrynios, lentynų – tarsi gyvos mus stebėjo įvairiausios lėlės.

A.Mikalauskienė dabar beveik neturi laiko tapyti: jau šeštus metus ji kuria lėles beveik kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vakaro.
"Norėjau kažko apčiuopiamo, – mąsto, kodėl pradėjo kurti lėles. – Pamačiau lėlę galerijoje ir nusprendžiau jas kurti."

Viską daro pati

Vaikystėje lėlių trūkumo Agnė nejuto: namuose buvo daugiau nei 100 lėlių, jai patiko barbės, siuvo joms drabužėlius, kirpdavo plaukus, kūrė popierines lėles ir žaidė su jomis iki penkiolikos metų amžiaus.

Dabar dailininkė keliasi apie 5.40 val., jau 6 valandą sėda prie darbo stalo, nuo kurio pakyla tik 17 val. vakaro.

"Viską gaminu pati, – A.Mikalauskienė tikina, kad kitaip tai nebūtų jos autorinis darbas. – Karkasą gaminu iš vielos, polimerinio molio, kurį lipdau rankomis, po to kepu 120 laipsnių karštyje, o kai sukietėja – nušlifuoju."

Norėdama lėlėms suteikti kuo daugiau gyvybės, natūralumo, iš vielos Agnė pagamina sąnarius, kurie padeda laisvai judinti rankas ir kojas: tuomet lėlės mielesnės akims, nes sėdi įvairiausiomis pozomis.

Tik retkarčiais menininkė perka stiklines akis lėlėms, kur kas dažniau jas gamina pati – tapo, blakstienoms naudoja sintetinius plaukus, šilką.

Maloniausias darbas – lėles aprengti ir padaryti joms šukuosenas: "Ilgai vaikštau po audinių parduotuvę ir, jausdama spalvas (to išmokau Dailės akademijoje), mintyse regiu, kokia bus naujoji lėlė. Retkarčiais pasidarau brėžinius, tačiau lėlė gimsta darbo metu."
Tradicinę, 38 cm dydžio, lėlę A.Mikalauskienė pagamina per dieną, o apie 90 cm lėlę – per tris–septynias dienas.

Labai prietaringa

Amelija, Ema, Andželika, Emilija, Danaja... Agnė jau nepamena visų lėlėms duotų vardų. Senuosius Europos miestus, ypač Paryžių, Vieną, Prahą, mėgstanti menininkė dažniausiai savo lėles puošia prancūzišku stiliumi, o jų vardai – europietiški. Nors buvo ir tamsiaodžių, ir japonė Atsuko, o kelioms ypač mėgstamoms lėlėms davė vardą Dagona. Būtent tokiu vardu buvo jos labai mylėta katė.
"Elijau, negalima!" – A.Mikalauskienė tramdo juodaplaukės lėlės suknelę knebenančią katę.

Agnės ir jos vyro Dainiaus namuose šiuo metu gyvena net dvylika kačių. Ir ne tik todėl, kad jie myli kates. A.Mikalauskienė įsitikinusi, kad katės atbaido ir jaučia piktąsias dvasias, blogas vietas.

Ji mato, kai katės gaudo nematomas museles aplink lėlytes ir įsitikinusi, kad tai – lėlių skleidžiama energija.
Kartą Agnė ir jos vyras pirko antikvarinę, apdegusią kėdę. Tačiau visos katės šnypšdavo, niekada ant jos neužšokdavo, todėl po kiek laiko teko kėdės atsikratyti.

"Taip, esu labai prietaringa, – neslepia lapkritį 27-ąjį gimtadienį švęsianti lėlininkė. – Neabejoju, kad į lėles gali įsikūnyti dvasios. Kiekvienas menininkas, kurdamas lėlę, į ją sudeda labai daug energijos, vidinės būsenos. O po to labai priklauso, į kokius namus, pas kokį žmogų patenka ši lėlė."

Šiuo metu kino teatruose demonstruojamą siaubo filmą "Anabelė" Agnė žiūrėjo viena pirmųjų.

"Labai patinka filmo prodiuseris, režisierius Jamesas Wannas, dievinu Davidą Linchą. Nuo vaikystės mėgstu siaubo, psichodelinius filmus, kurie mane įkvepia darbui. Įdomu matyti lėlių grožį ir kitą jų pusę, – Agnė neslepia, kad dabar jos mintyse sukasi noras sukurti garbanotos mergaitės lėlę, vilkinčią balta linine suknele ir laikančią rankose lėlę Anabelę. – Oi, ne, nebaisu. Nebent namuose būtų Anabelė. Tačiau žiūrėdama "Anabelę" studijavau, kaip ir iš ko padaryta ši lėlė."

Kelias lėles slepia

Sutinkanti labai daug žmonių Agnė girdėjo ne vieną mistinę istoriją apie blogą energiją kaupiančias lėles.

"Kartą atėjusios mama su dukra prisipažino, kad namuose turima antikvarinė lėlė pradėjo kelti baimę ir kiekvieną dieną atrodė vis piktesnė", – pasakoja Agnė. Tų moterų ir jas bauginusios lėlės istorija baigėsi, kai mama ir dukra lėlę išmetė ir nusprendė pirkti Agnės pagamintą lėlę.

"Vakarais namuose jaučiu, kad lėlės mane stebi, – kalba A.Mikalauskienė. – Tačiau aš jas myliu, visada gamindama lėlę sudedu gerą energiją, dalį savęs. Beje, kažkada rengiausi parodai, persidirbau, todėl vaidenosi, kad viena lėlė perbėgo kambarį ir užšoko ant stalo."
Vis dėlto Agnė kelis kartus yra nutraukusi gaminamos lėlės galvą, nuplėšusi suknelę ar šukuoseną, ir lėlę kūrė iš naujo, nes juto, kad ši – netinkama.

"Porą kartų siūdama pagamintai lėlei suknelę įsidūriau į pirštą, kraujas apšlakstė jų kojas, – tas lėles Agnė iškart paslėpė ir niekam nerodo. Vieną laiko skrynioje, kitą – dėžėje. – Gal lėktuvas sprogtų gabenant juo tokią lėlę, įvyktų avarija ar lūžtų lėlės kojytė? Tikiu magija, tikiu vudu."

Dėl šios priežasties dailininkė kruopščiai apžiūri, kad ant sukurtų lėlių neliktų jos plaukų.

Kartais lėlių Agnė neparduoda: ji jaučia, kad yra blogų žmonių, kurie šioms gali padaryti blogų dalykų.

Įsikūnija dvasios?

Dauguma vaikų, maždaug nuo 8 iki 9 metų, kažkodėl lėlių bijo. Mažos mergaitės atidžiai apžiūri kiekvieną detalę, tačiau paaugę vaikai labiau mėgsta barbes.

Viena užsienyje gyvenanti mergina labai norėjo įsigyti jai patinkančių Agnės lėlių, tačiau nuo vaikystės jaučia lėlių fobiją. Kai ji buvo maža, daug lėlių sėdėjo ant lentynos virš jos lovytės. Kartą naktį, griaudžiant perkūnijai, driokstelėjo žaibas, lentyna griuvo ir visos porcelianinės lėlės užvirto ant mergaitės: 25 metų merginą tas siaubas persekioja iki šios dienos.

Kartą moteris su dukra, įsigijusios Agnės lėlę, papasakojo, kad turėjo seną lėlę, tačiau, šiai atsiradus namuose, pradėjo persekioti nelaimės. Ir tik sunaikinus lėlę nelaimės baigėsi.

Tiesa, Agnės dukra labiau mėgsta barbes, nors turi ir mylimų mamos sukurtų lėlių.

Kodėl lėlės neretai tampa neigiamais filmų, knygų personažais?

"Lėlės pradėtos gaminti labai seniai. Jas laidodavo su vaikais ir turbūt todėl žmonės tikėjo, kad į jas gali įsikūnyti dvasios, energija, – svarsto dailininkė. – Natūralu, kad menininkas, įžiebęs lėlei gyvybę, palieka dalį savo energijos, emocijų, po to gėrio ar blogio prideda ir lėlės šeimininkai."

Tą akimirka lyg tyčia viena katė kepštelėjo antikvarinėje sofoje sėdėjusiai lėlei ir nulaužė pirštuką.

Mistika ir mirtis

Agnės namų rūsyje yra antikvarinė lėlė, kurią draugė atvežė iš Jonavos.

"Lėlei – apie 300 metų. Sunki, pagaminta iš porceliano, su dantukais, dirbtinėmis akimis. Lėlės veidas kažkuo kelia šiurpulį. Gal ankstesni jos šeimininkai patyrė sunkumų, gal buvo blogi žmonės, nes lėlė tarsi persisunkusi skausmo, blogio", – Agnė į rūsį dažnai nusileidžia paimti reikiamų daiktų ir visuomet jaučia ten esant senovinę lėlę. Bet parduoti jos nenori.

Menininkė šyptelėja: "Tegul ji ten būna. Negalima visko bijoti. Turiu lakią fantaziją, lankydama senuose dvaruose jaučiu įvairių dalykų."

Kartą, šiltą vasaros dieną, žaisdama su mylima kate staiga pajuto nerimą, liūdesį. "Greitai kažkas nutiks", – be priežasties atsidususi tarė vyrui A.Mikalauskienė.

Po poros dienų paralyžiuotas krito ir netrukus nudvėsė Agnės mylimas katinas. O tądien sukurta graži lėlė daugeliui atrodė liūdna: "Neįtikima, bet aplink tą lėlę iškart susirinkdavo ir ją apsupę kartu užmigdavo kitos mano draugės. Taip vadinu kates."
Sutvėrėja ir valdovė

Kaip Agnės vyras reaguoja į lėles, juolab kad lėles vyrai perka itin retai, nebent – moterims? Juvelyro profesiją įgijęs, dabar namus lėlėms kuriantis 32 metų Dainius pats mėgsta siaubo filmus, o žmonai pasako, kuri lėlė jam patinka, o kuri nekelia didelių emocijų.
Šiuo metu Agnės ir Dainiaus namų miegamajame – trys lėlės, kurios iškeliaus į užsienį. Jos paslėptos nuo kačių, kad šios žaisdamos jų nenuverstų.

Priminus siaubo filmų siužetus apie naktimis miegamajame atgyjančias lėles, Agnė sako: "Ne, nebaisu."
Kad lėlė pradėtų žudyti, mano Agnė, namuose turėtų vykti koks nors paranormalus reiškinys – poltergeistras ar panašiai, kurį, sakoma, sukelia didelis energijos koncentratas.

Ar A.Mikalauskienei nebaisu, kad jai gali keršyti jos perdarytos, anksčiau galvas praradusios lėlės ir pradėtų persekioti nelaimės?
"Egi, negalima, – perspėjusi dar vieną katę, kibinančią lėlę, Agnė šyptelėja. – Ne, lėlės man nekeršija. Neretai kurdama lėlę pastatau ją ant lentynos ir laukiu pojūčio, kokia ji bus, kuo ją aprengsiu, kokią šukuoseną padarysiu. Aš – jų šeimininkė, jų dievas ir sprendžiu, kaip jos atrodys, kokios jos bus. Ir lėlės neturi teisės man padaryti ko nors blogo."