Priešistorė

Dar būdamas dešimties Lietuvos radijuje L.Brundza skaitė poeziją, paauglystėje pradėjo improvizuoti įvairiausiais instrumentais, degė aistra tapti režisieriumi ir net pastatė pusantro spektaklio, studijuodamas Stepo Žuko technikume. Čia jis mokėsi tuo sėkmingu metu, kai dėstė dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. Visi žino legendas, kaip dėstytojas alumi ir merginomis besidominčius jaunuolius priversdavo savo noru savaitgalius praleisti prie drobės. Ne išimtis – ir Laimutis.

"Esu infekuotas. Nuo paauglystės – su pajautrintu spalvų suvokimu, dažų kvapu, noru juos tepti ant popieriaus. Buvo ilgas tarpas, kai dėstytojo nemačiau. Pirmiausia, ką padariau po ilgo nesimatymo, padėkojau jam, kad išmokė žiūrėti tapybą. Tai man teikia begalinį malonumą ir džiaugsmą", – pasakojo L.Brundza.

Susitikimai ir įbrėžimai

Dauguma L.Brundzos kurso draugų tapo garsiais menininkais: Eimutis Markūnas, Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis, Henrikas Čerapas, Elena Balsiukaitė. Praleista daug nuostabių akimirkų su šiais žmonėmis, tad iki pat dabar Laimutis juos stebi, mokosi iš jų.

Vėliau, dirbant Miesto projektavimo institute, fotografui teko laimė dalytis erdve ir idėjomis su tuo metu dirbusia jaunąja architektų karta – Audriu Karaliumi, Eugenijumi Miliūnu, Algimantu Kanču. Čia Laimučiui naujai atsivėrė erdvės, šviesos suvokimas.

"Visos stiprios jaunystės patirtys palieka įbrėžimų pasaulėžiūroje. Tos patirtys – tarsi nematomi laidai, kurie tave palaiko ir kuriais gauni kažkokių neverbalizuojamų srovių", – sakė Laimutis.

Meilė teptukui

Kodėl vakarais fotoaparatas ilsisi, o L.Brundzos rankoje atsiranda teptukas? "Kad ir kaip ten būtų, fotografija tapo profesija blogąja prasme. Tu jau nebe jauti, o skaičiuoji, kai nematai, tai padarai. Žmogus negali būti mechaniškas. Svarbesnė ir stipresnė kiekvieno mūsų dalis yra emocinis intelektas, kuriame slypi daugiau informacijos, jis neišmušama net tada, kai kūnas nustoja funkcionuoti. Mano patirtys leidžia tuo tikėti", – pasakojo L.Brundza.

Vakarais, kai namai nutyla, jis piešia: pieštuku, akvarele – viskuo. Taip jau beveik dvylika metų. Ilgainiui tai tapo savotiška rutina, iš kurios kaunietis išsimušė rengdamas reportažą iš dailininkų plenero.

Nepagydoma infekcija

Užėjus į dailininkų darbo patalpą, pajutus dažų kvapą, Laimutį ištiko žiaurus ir nevaldomas dalykas. Infekcija, arba grybelis, kurį jis nešiojosi, suradusi tinkamą terpę subujojo. "Atsirado labai stiprus noras pakeliauti po save, gimė pojūtis, kad pamiršau kažkokią savo dalį. Ėmiau ieškoti sąsajų su praeitimi. Kai jas surandu, noriu jas užsirašyti – išreikšti spalvomis", – pasakojo L.Brundza.

Laimučio užrašus ant drobės kauniečiai gali pamatyti pirmadienį duris atvėrusioje parodoje "Monotoniniai nuotykiai arba sekmadieninis muzikavimas". Darbų autorius teigia, kad parodos pavadinime yra raktas ir tie, kurie perskaitys šį pavadinimą, gaus visus atsakymus apie parodą.

Būtina saviraiškos dalis

L.Brundza nesprendžia jokių tapybinių uždavinių ir plokštumos uždažymo dažais vadinti tapyba nedrįstų jau vien iš didelės pagarbos profesionaliems tapytojams. Jis įsitikinęs, kad reikia visą gyvenimą skirti, kad ką nors pradėtum daryti verto dėl tapybos. "Tai, ką darau aš, yra saviraiška. Man ji būtina", – atviravo L.Brundza.

Į klausimą, kodėl tuomet reikalingas viešas darbų eksponavimas, autorius atsakė: "Aš esu žmogus. Jei kažką darau, noriu atsinešti savo žaislų į smėlio dėžę, kad kiti vaikai pamatytų. Galbūt jie supyks, gal apsidžiaugs, paklaus, atmes, gal pradės žaisti."

Kaunietis įsitikinęs, kad darbą išnešus iš savo erdvės, jis tampa kažkuo kitu. Kaip ir žmogus: sau gali atrodyti gražus ir išmintingas, o kaip yra iš tiesų, gali suprasti tik turėdamas santykių su kitais.

Kas? L.Brundzos paroda "Monotoniniai nuotykiai arba sekmadieninis muzikavimas".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? veikia iki rugpjūčio 12 d.