Laipiojant po Kauno kalvas: ant Pelėdų kalno – performansas „Mano kelionė“

Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus parodos "Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus" erdvėje ant Pelėdų kalno lankytojus pasitinka Alekso Andriuškevičiaus 1992 m. sukurtas performansas „Mano kelionė“. Jis visu kūnu išsiridena iš Kauno dailės instituto, o tuomet rieda Kauno rotušės aikštės grindiniu. Tai žaismingas, džiugiai nuteikiantis vaizdas, keliantis smalsumą.

A.Andriuškevičius netikėtu žvilgsniu tyrinėja miestą, o parodos kuratoriai (parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, kuratoriai – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė) siūlo (o gal ir įspėja?), kad jų tyrimo būdas bus panašus – drąsus, sąmojingas, netikėtas, svarstantis ir užduodantis klausimus. Gal šiek tiek nepatogius (kas gi gali labai patogiai ridentis miesto grindiniu?), bet, be jokios abejonės, įdomius.

Lankytoją pasitinka keturios kuratorių siūlomos parodos „skaitymo“ koncepcijos: Polis, Akropolis, Dipolis ir Nekropolis. Kiekviena iš jų siūlo ir erdvėse esantiems kūriniams ar artefaktams vienokias ar kitokias interpretacines gaires. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, kūriniai ir idėjiniai jų griaučiai eksponuojami atskirose erdvėse. Tai suteikia lankytojui galimybę pabūti vienoje vietoje kurį laiką, kur erdvė apriboja, padeda pasiekti kūrinius, likti su jais ilgiau.

Polis

Jeigu parodą lankysime taip, kaip mums tarsi įprasta, – užlipant laiptais ir sukant iš pradžių į kairę, o paskui slenkant pagal laikrodžio rodyklę, tai pirmasis kambarys, kuriame atsidursime, bus skirtas Poliui. Polis kalba apie tai, ką miestiečiai suvokia kaip save, savo tapatybę, savastį, kaip jie bando save apsibrėžti.

Kaunietiškoje Polio dalyje kuratoriai kreipia į žaidybinę santykio su tapatybe ir savęs reprezentavimu pusę. Ko verta vien Juozo Laivio knygelė („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049: menininko komentarai“, 2007 m.), pašiepianti projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, taip pat ir visą institucionalizuotą meno ir kultūros patirtį, patį kultūros vadybinimo ar atidavimo visiems populiarinimo veiksmą.

Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Buvo nemažai teoretikų, kurie taip pat kritikavo meno ir kultūros pasiekiamumą masėms, pavyzdžiui, prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas (žr. esė „Beaubourgo efektas“), bet jie tai dažnai darė pikčiau, niūriau, lyg ką nors gindami ar jau praradę, o štai J.Laivys – žaismingas, valiūkiškas, verčiantis šypsotis ar juoktis, o ne susirūpinti. Viename iš knygelėje esančių pasiūlymų skelbiama, kad „išvedinėjama nauja bulvių rūšis „Vilnius“. Planuojama praturtinti Lietuvos kulinarinį paveldą“ arba „Siekiant efektyviai panaudoti ES lėšas, Lietuvoje atkurtas arklių paštas“. Čia net nebereikia nieko aiškintis, o tik žvengti su tais arkliais.

Tik įdomu, kaip tai siejasi su savęs apibrėžtimi? Gal esame linkę ieškoti savęs per išorės, o ypač – vakarietišką – patvirtinimą? Džiaugiamės įvertinimu taip, lyg patys nejaustume savo vertės? Pernelyg tapatinamės su tuo, ką mums pasako išganingieji Vakarai? Jei pagaliau gauname titulą „Europos kultūros sostinė“, gal labiau jaučiamės vakariečiai? Europiečiai? Dar įdomiau J.Laivio darbai skleidžiasi, kai žvelgiame į juos per Kauno–Vilniaus santykį: kuo Vilnius vienoks, o Kaunas – kitoks šiame kontekste? Gal Vilnius spėriau bėga arčiau Vakarų, o štai Kaunas – labiau užsispyręs, saugantis savastį, nenorintis pernelyg greitai keistis?

Polio dalyje taip pat atkurtas ir Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus darbas „Pozicija Kaunas“ (2006 m.). Gimė jis iš menininkų susidomėjimo Kauno miesto savivaldybės socialinėmis reklamų kampanijomis, kai miesto valdžia bandė įtikinti kaunietį, kad kauniečiu būti verta (lyg kaunietį reikėtų įtikinti! Kokia nepagarba!). J.Juodytė ir S.Leonavičius Vilniuje, Pylimo ir K.Kalinausko gatvių sankirtoje, paskelbė reklamą vilniečiams, kad „ir Kaune galima gyventi“. Vėlgi – ironiškas kuratorių žvilgsnis į bandymą apsibrėžti savo miestietišką savastį per konkurenciją ar netgi bandymą įdiegti miestietiškumo gaires per reklamą – lyg čia toks daiktas, kurį reikėtų nusipirkti ar kurį miestiečiui reikėtų parduoti, o ne jame gimti ar įsigyventi. Beje, pirmą kartą darbas pristatytas 2006 m. parodoje „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“. Jos kuratoriai – Linara Dovydaitytė ir Kęstutis Kuizinas.

Dipolis

Palikus Polio prieigas, žiūrovo laukia Dipolis, kuris daugeliui asocijuojasi su vieno iš Vilniaus merų vizija sujungti abu miestus. Kuratoriai nenueina lengviausiu keliu, ieško, kaip kitaip šie du miestai gali būti suvokti kaip turintys bendrystės taškų. Pasirenkama gamta ir upės – tiesą sakant, iki aplankydama parodą niekada negalvojau, kad Vilniuje tekanti Neris yra ta pati upė kaip ir Kaune. Ne dėl to, kad šlubuotų geografijos žinios, tiesiog taip kartais net neįprasta manyti, tokie atsiję kartais tie miestai, nors ir esantys tos pačios upės slėnyje.

Mano išankstinės nuostatos nepasidavė akis kutenančiai tikrovei. Kuratoriai į šią parodos dalį įdėjo daugybę kūrinių ir artefaktų, kalbančių apie Vilniaus ir Kauno ryšį. Pavyzdžiui, Kipro Dubausko „36 kambariai“ – meninę akciją, kurios metu jis plaukė iš Vilniaus į Kauną ir registravo upėje esančias salas. Pasitelkti gamtą kaip jungiančią miestus – įdomus kuratorių žingsnis. Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Nekropolis

Kita žiūrovo stotelė – Nekropolis. Jus pasitinka beveik per visą šios parodos dalies erdvę išsikerojęs Dano Aleksos „Sietynas“ (2017 m.). Autorius iš Vilniuje, Antakalnyje, surinktų kareivinių bendrabučio langų šukių ir kitų „miesto liekanų“ sudėlioja didžiulį miesto rūmų dekoro elementą – sietyną. Toks panašus, tik pagamintas iš gerokai tauresnės medžiagos, galėjo kabėti kad ir Sapiegų ar Sluškų rūmų salėse. Šukės – aštrios, dygios, praeitį primenančios ne nostalgiškai, o įkyriai. Nors miestai ir jų gyventojai renkasi, ką naikinti (apleisti?), o ką palikti (išsaugoti?) mieste, seni pastatai, atminties vietos, visos tos šukės vis tiek duria ir lieka. Aplink D.Aleksos darbą išsidėstę senųjų Kauno medinukų likučiai – sukabintos langų rankenėlės. Jas renka aistringas medinės Kauno architektūros gynėjas Povilas Konkulevičius.

Gylis: paroda – tarsi atskiras kūrinys, kuriame pristatyti darbai tarsi kalbasi tarpusavyje. / O. Bričkutės nuotr.

Kuratorių pasirinkimas sudėti šios kūrinius (artekfaktus?) į vieną erdvę taip pat leidžia kalbėti apie skirtingus miestiečių požiūrius į tai, ką ir kaip jie saugo. Vilnietiškas žvilgsnis gerokai abstraktesnis, atitolęs, kartais jis susitelkia į politiškumą (kokį paminklą kada pašalinsime?), žiūri plačiau – kaip ir D.Aleksos „Sietynas“, o štai Kaune kur kas aktyvesnis asmeniškumo matmuo: P.Konkulevičius – užkietėjęs kaunietis, ir jis saugo tai, kas jam yra tikrasis, širdžiai artimas Kaunas, o vilniečiai žiūri iš atokiau, veikiau teoretizuoja, negu iš tiesų liečiasi prie konkretaus, asmeniško miesto. Tikrų vilniečių Vilniuje vis dar mažai – būtų įdomu pasižiūrėti į šį savo miesto saugojimo aspektą po kokių 50 metų: ar vilnietis jau bus prisijaukinęs šį nepagaunamą, neapibrėžiamą, vis iš jo rankų slystantį miestą ir pavertęs jį savu?

Akropolis

Paskutinė maršruto stotelė – Akropolis. Pats miesto centras, esmių esmė. Ir čia kuratoriai šypsosi – akis patraukia Julijos Račiūnaitės „Megatvirtovė“ (2021–2022). Tą patį kūrinį galima pamatyti ir vilnietiškoje parodos dalyje MO muziejuje. Menininkės skaitmeninės tapybos diptikas nukelia mus į Vilniaus ir Kauno pakraščius. Autorės darbai primena klasikinius romantinės tapybos kūrinius – tai tarsi Casparas Davidas Friedrichas, tik lietuviškuose kuluaruose. Nors ir vaizduojami miestų pakraščiai (magistralės Vilnius–Kaunas dalys), juose spindi ir šviečia miestų didybės poreikis.

Kaunui atstovauja prekybos centras „Mega“, o Vilniuje pūpso „Tvirtovė“. Žinoma, šalia jos kaukia geležinis vilkas. Autorės pasirinkta forma ir vaizduojami objektai tikrai verčia šypsotis, vėl svarstyti apie abiejų miestų poreikį pasirodyti, įsivaizduoti save didingais, centriniais. Matyt, apskritai tai klausimas apie centriškumo svarbą, ką mąstymas centro ir periferijos kategorijomis mums apskritai teikia? Gal verta būtų žaismingiau žiūrėti ir į norą būti pasaulio bamba?

Vilniaus centriškumui kanda kitas eksponatas: Prano Mašioto 1914 m. žurnale „Vairas“ publikuotas žemėlapis, kuriame Kaunas vaizduojamas kaip Lietuvos centras. „Ratilo viduryje plasta gryna Lietuvos širdis; iš čia spinduliais skleidžiasi lietuvių kultūros šviesa ir baigiasi kaip drignio ratas mūsų apskrietose ribose; už jų vien menki iškišuliai“, – rašo P.Mašiotas. Jei kauniečiai dėl tokių žodžių nedžiūgauja, tai bent jau šypsosi.

Parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi.

Baigiant kelionę jau norisi dar kartą sugrįžti į parodos dalį Kaune. Juk būtų galima judėti visai kitomis trajektorijomis, pastebėti kitus kūrinius ir artefaktus, bandyti juos susieti su parodos kuratorių pasirinktomis koncepcijomis, ieškoti naujų Kauno ir Vilniaus panašumų, skirtumų, sąlyčio taškų. Matyt, šios parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi. Šiukštu nepraleiskite ir parodos dalies Vilniuje, MO muziejuje, – Kauno ir Vilniaus santykių vaizdas atsivers dar įvairiapusiškiau.


Kas? Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.

Kur? Laikinojoje M.K.Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) ir MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilniuje).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nepersistenkit ...........

nepersistenkit ........... portretas
...... rugpjūčio 28 d.paskutinis sekmadienis /nemokamas/ ........ tai kas nenuėjo centukus taupydamas , tas jau ir neeis - neišdegs ''performanso'' pakasynos
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių