Kauno kamerinis teatras rengia palydėtuves – atsisveikinama su spektakliu "Kavinė "Pas Blezą", kurio pagrindinio herojaus Blezo d'Ambrijė gyvenimą kauniečiai su pertraukomis sekė beveik du dešimtmečius.

1998 m. žiemą Kauno kamerinio teatro žiūrovai pirmą kartą pamatė Stanislovo Rubinovo režisuotą "Blezą". Prancūzo Claude'o Magnier pjesė tuomet dar nežadėjo nieko išskirtinio. Scenoje – Paryžiuje – paprasčiausiai blaškėsi jaunas nerealizuotas dailininkas Blezas d'Ambrijė, niekaip nepajėgiantis susitvarkyti ne tik kūrybinio, bet ir asmeninio gyvenimo. Žinia, kad publikai patinka stebėti įvairiausio plauko nevykėlius, kurių komiškos nesėkmės leidžia jaustis patogiai ir pripažinti bent šiokį tokį savo pranašumą. Į spektaklį plūdo žiūrovai ir nepavargo daugiau nei dešimtmetį. Ne – pavargo ir senstelėjo patys aktoriai.

2010 m. žiemą žiūrovai pirmą kartą susėdo prie staliukų "Kavinėje "Pas Blezą". Vienos dalies komedija buvo sukurta pratęsus ankstesnius Blezo nuotykius. Lygiai po 20 metų legendinio spektaklio herojai sugrįžo į sceną ir tęsė savo pasakojimą. Paaiškėjo, kad Blezas d'Ambrijė garsiu dailininku taip ir netapo. Tiksliau, dailininku apskritai netapo, nes atidarė kavinę, kurioje ir vaišino susirinkusią teatro publiką. Gyvenimas vėl užvirė ir žiūrovai prie vyno taurės pasinėrė į naujas komiškas veikėjų likimų peripetijas. Toks intensyvus gyvenimas negali tęstis amžinai. Per šį ilgą laikotarpį buvo suvaidinta po daugiau nei 100 abiejų spektaklių, todėl atėjo laikas garbingai ir oriai pasitraukti iš scenos.
Atsisveikindami kalbamės su pagrindinių vaidmenų, Blezo d'Ambrijė ir Mari, atlikėjais aktoriais Aleksandru Rubinovu (A.R.) ir Daiva Čepauskaite (A.Č.), kuri tapo ir tęsinio "Kavinė "Pas Blezą" scenarijaus autore.

– Sėkmingų spektaklių likimas intriguoja, nes lyg ir turi padėti atspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Ar "Blezas" tikrai buvo ypatingas?

A.R.: Man atrodo, kad atvirkščiai. C.Magnier pjesė į mūsų rankas pateko visiškai atsitiktinai ir niekuo ypatingai nesužavėjo – atrodė tiesiog gera, puikiai suregzta komedija, kokių aplink labai daug. Joje nieko, išskyrus komiškas situacijas, nebuvo įmanoma rasti, todėl į ketinimą ją statyti reagavau labai skeptiškai. Nemaniau, kad sugebėsime gerai suvaidinti lengvą prancūzišką kūrinį, kurio pagrindiniam vaidmeniui būtinas Pierre'o Richard'o – simpatiško nevykėlio – tipažas. Režisierius pasakė, kad šio vaidmens teks imtis man, tad pasidarė dar baisiau. Tuomet apskritai nemaniau, kad tinku bet kokiam komiškam vaidmeniui – niekada net nebuvau mėginęs. Ir pradžia buvo tikrai sunki. Žinoma, buvo įdomu dirbti su partnere D.Čepauskaite, labai daug padėjo ir gerų patarimų negailėjo antraeilio vaidmens atlikėjas Liubomiras Laucevičius. Taip po truputį spektaklis įgavo lengvumo ir žaismės.

Tiesa, buvo keista, kai režisierius vietoj neįmantrios prancūziškos muzikos, melodingų šansonų pasiūlė Georges'o Bizet "Karmen". Ir labai vykusiai, nes ši muzika spektaklį pakylėjo į visai kitą lygį.

D.Č.: Pasak aktorių, vaidinti šį spektaklį buvo paprasčiausiai smagu. Nepaisant didelio fizinio krūvio, po spektaklio niekad nesijausdavai prislėgtas ar pavargęs. Nors buvo išliejama nemažai prakaito, tačiau išeidavai lengva ir šviesia galva, kupinas optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Šioje komedijoje buvo kažkoks sveikas pozityvumo užtaisas, kažkoks lengvas ir mielas žvilgsnis į supantį pasaulį, lyg būtum ką tik išgėręs taurę saldžiarūgščio putojančio šampano ir pastebėjęs, kad ir žmonės aplinkui tapo geranoriškesni, ir dangus ne toks jau pilkas."

– Aleksandrai, kaip jūs jautėtės scenoje?

A.R.: Vaidinti fiziškai buvo labai sunku – trys veiksmai intensyvaus bėgiojimo, vartymosi, šokčiojimo po sceną. O žiūrovai aikčiojo, kokį lengvą spektaklį pamatė, kaip mes, aktoriai, ten pasismaginome. Tačiau tokia spektaklio specifika lėmė ir jo pabaigą. Aktoriai paseno ir jau nebegalėjo vaidinti savo personažų. Nėra nieko liūdniau, kai scenoje matai akivaizdų amžiaus neatitikimą. Tikrai nesinorėjo sulaukti laiko, kai žiūrovai ims juoktis ne iš personažų, o iš pačių aktorių. Taip atsirado spektaklio tęsinys. Iš pradžių skirtas tiems, kurie matė C.Magnier pjesę, o vėliau ir visiems kitiems.

– Daiva, jūs spektaklio gyvavimo pradžioje atlikote vieną pagrindinių vaidmenų. Koks jis buvo? Ko iš jo mokėtės?

D.Č.: Šį personažą – naivią tarnaitę Mari – iš tiesų mėgau. Gyvenime dažniausiai bijome apsikvailinti, norime atrodyti rimti ir solidūs, sublizgėti intelektu, išsilavinimu, erudicija, sugebėjimais arba, paprastai tariant, pasirodyti geresni, negu esame. Mari mokė nebijoti būti juokinga, mokė naivaus, tyro ir nuoširdaus žvilgsnio. Ji įrodinėjo, kad išmintis dažnai slypi ne sudėtinguose sofizmuose, bet paprastuose ir natūraliuose dalykuose. Buvo drąsi ir atvira, be jokio klastos ar melo šešėlio, kupina kažkokios gaivališkos ir pirmapradės gyvenimo meilės. Vienu žodžiu, ji buvo grynuolis. Vaidindama, tarsi pasikraudavau optimizmo ir pozityvumo. Beje, už Mari vaidmenį buvau nominuota "Fortūnos" statulėlei pagrindinio moteriško vaidmens kategorijoje (prieš daug metų, kai "Fortūnų" komisijai vadovavo Vida Savičiūnaitė).

– Spektaklio forma buvo neįprasta. Veiksmas vyko ne scenoje, o imituojamoje kavinėje, kurioje žiūrovai iš tiesų vaišinosi. Ar spektaklio interaktyvumas pasiteisina Lietuvoje, kur žiūrovai gana santūrūs?

A.R.: Taip, mano personažas Blezas su žmona Laura žiūrovams gėrimus patys ir patiekia. Labai džiaugiasi gavę arbatpinigių. O publikai taip pat patinka, kai juos aptarnauja aktoriai. Mūsų teatre toks artimas buvimas šalia žiūrovų nėra retas, dažnai ieškome netradicinių formų. Nors Lietuvoje jie ir nėra itin linkę į atvirą kontaktą, kaip Rusijoje ar ypač Lenkijoje, Pietų šalyse, tačiau per ilgą laiką įpratome ir daug ko išmokome. Kita vertus, negalima tuo piktnaudžiauti, būtina išlaikyti distanciją. Juk kartais toks interaktyvumas pereina į beprasmį publikos dirginimą, lėkštą juokinimą, kurio prisižiūrime televizijos ekrane.

– Spektaklis baigia savo gyvavimą, todėl natūraliai kyla klausimai ir apie vaidmenų pabaigas, ženklus, kad jie jau išsemti.

D.Č.: Taip, vaidinau Mari nei daug, nei mažai, gal... dešimt metų. Tikriausiai būčiau vaidinusi ir ilgiau, bet ji turėjo vieną neįkainojamą savybę, kurią sunku vaidinti dešimtmečius – jaunystę. Pjesėje jai buvo, regis, aštuoniolika. O daugiausia fizinės jaunystės, mano galva, slypi ne judesių grakštume ar reakcijų greityje, o akyse, žvilgsnyje. Jauno žmogaus žvilgsnio suvaidinti neįmanoma. Todėl manau, kad jaunus žmones turi vaidinti jauni aktoriai. Ramiai atsisveikinau su savo personažu, su režisieriumi nutarėme, kad istorijos tęsinyje po 20 metų Mari nebebus. Pasaulį ir savo vietą jame mėgins atrasti Mari dukra ir ją vaidinanti jauna aktorė.

A.R.: Abi komedijos buvo suvaidintos daugybę kartų, kol atėjo laikas pabaigai. Manau, kad mene ir sporte labai svarbios ribos, kurių nereikia peržengti. Tiesiog būtina tai pajusti. "Kavinė "Pas Blezą" nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, bet dabar scenos kalba atrodo senstelėjusi, nusidėvėjo kostiumai ir dekoracijos. Galima būtų viską atnaujinti, bet daug svarbiau energiją perkelti į naujus sumanymus. Kita vertus, nesinori, kad spektaklis prie kavinės staliukų virstų vien pigiu pasilinksminimu, neturinčiu nieko bendra su teatru, kad jo forma netaptų turiniu. Tai buvo pokštas, o jis negali tęstis per ilgai.

– Šis nuolatinis gyvybės palaikymas ir yra sunkioji komedijos žanro dalis?

A.R.: Komedija turi būti juokinga pačiam aktoriui – toks esminis dėsnis. Yra aktorių, kurie tam tiesiog sutverti ir jiems, regis, tereikia pirštą pajudinti. Kiti tai pasiekia darbu, bet rezultatas nebūtinai yra prastesnis. Blogiausia, kai aktoriai publiką tiesiog juokina.

– Daiva, po daugelio metų spektaklio gyvavimo, jis ir toliau liko scenoje šiek tiek pakitusios formos. Tuomet tapote naujojo spektaklio scenarijaus autore?

D.Č.: Norėdamas išsaugoti šią retą ir brangią spalvą savo repertuare, teatras sumanė sukurti istorijos tęsinį – spektaklio herojų nuotykius po 20 metų. Kaip legendiniai muškietininkai, spektaklyje "Kavinė "Pas Blezą" vėl susirinko tie patys personažai ir jų vaikai, kartojantys tėvų klaidas. Įgavusi antrąjį kvėpavimą, scenoje beveik dešimtmetį vėl sukosi paryžietiškos šeimos gyvenimo karuselė. Ir jeigu spektaklį lygintume su gyvu organizmu, drąsiai būtų galima teigti, kad šis nugyveno tikrai ilgą ir gražų gyvenimą. Iki pat žilos senatvės jis išlaikė savo optimistinę dvasią ir gebėjimą džiuginti.

– Kokia yra juoko galia teatre? Kodėl tai yra pats patraukliausias žanras šiuolaikiniam žiūrovui? C.Magnier komedijos sėkmė tikriausiai atsako į daugelį šių klausimų.

D.Č.: Ši komedija turėjo neabejotinai terapinį poveikį, o pagrindinis gydomasis komponentas buvo humoras. Jis toks paprastas, kartais net naivus, be įmantrių intelektualinių klodų, kad visi, ir aktoriai, ir žiūrovai, pasijusdavo lyg žaidžiantys vaikai, pasidavę smagiai dūkimo nuotaikai. Šio spektaklio metu scenoje iš tiesų buvo linksma. Ir ne tik scenoje. Nuolat juokaujama buvo ir grimo kambariuose, koridoriuose, kavinėje. Tiesiog tokia buvo šio spektaklio aura – teigianti gyvenimo džiaugsmą. Čia buvo ir pagrindinė spektaklio idėja ir vertybė – jokių sunkių filosofinių idėjų, jokių aštrių aktualijų ar drąsių sprendimų, jokio intelektualinio krūvio – vien vaikiškai šviesus požiūris į pasaulį, leidžiantis juokauti, mėgautis ir džiaugtis.

Kas? Atsisveikinimo spektakliai "Kavinė "Pas Blezą".
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? Gegužės 24, 29 d. ir birželio 7, 11 d. 18 val.