"Parko galerijoje" pristatyta Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda "Vasaros atspindžiai" leido bent mintimis sugrįžti į vasarą. Jos akimirkas dailininkė užfiksavo vasarodama kaime, būdama gamtoje ir tapydama pleneruose.

(Ne)vienodų dienų virtinė

Autorė nesistengė perteikti konkrečių gamtos objektų ar elementų. Kūriniai fiksuoja ne tiek vasaros momentus, kiek pačios menininkės būsenas.

Ant kai kurių drobių – E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės pastabos apie savaitės dienas – taip šie kūriniai tarsi sustabdo bėgantį laiką, praėjusios dienos įamžintos vaizdu. Čia menininkė drąsiai naudoja spalvas – jos kinta lyg nesuderinamos tarpusavyje, skirtingos kiekvienai dienai, ir jei ne vienodas paveikslų formatas, drobių nebūtų galima susieti. Pasirinkusi tokį sprendimą, autorė dar ryškiau ir įtaigiau perteikia skirtingų, bet kartu labai vienodų dienų išraišką. Jaučiama didelė ekspresyvi, impulsyvi energija – ji veržiasi iš kūrinių, tarsi tai, kas nutapyta (ar tai kas gali atrodyti/pasirodyti), nebetilps drobėse ir išnirs į realybę.

Įdomus sprendimas – ne ant sienų sukabinti, tačiau ant balto kvadratinio stalo sudėti kūriniai. Viename jų – fotografijoje – matoma ir pati E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, gulinti ant žalios žolės, apsisiautusi antklodė, kuri, autorės teigimu, buvo rasta per Bikuškio dvare vykusį plenerą. Fotografijoje matyti pastato sienos, nukabinėtos menininkės darbais, kurių vienas jų itin panašus į antklodę – tokios pat spalvos, tokios pat banguojančios linijos. Kaip teigiama parodos anotacijoje, autorė šią antklodę nutapė, nes ji tapo jos draugu. Betapant pamatė, kad toje antklodėje suregzti įvairūs peizažo motyvai: saulėtekis ir vakaras, tamsiai žalia naktis, debesys ir šalia maži žiogeliai.

Meilės kančios ir randai

Iš darbų išsiskiria didelė drobė, kurioje pavaizduotas gydytojo chalatas, su nugaros pusėje esančiu užrašu "Aš esu daktaras meilė". Kūrinys, beje, taip ir vadinasi. Paveiksle vyrauja dvi spalvos – balta ir raudona – su kitų spalvų priemaišomis. Tarsi gyvenimas būtų baltas kaip ir gydytojo chalatas. O atėjusi meilė – raudona kaip gydomo paciento kraujas arba jo kančia. Esančios spalvų priemaišos kūrinį parodo ne tokį šaukiantį ir kiek nuramina raudonos spalvos egzistenciją.

Sąvoka "Daktaras meilė" daugeliui gali būti pažįstama iš filmų, arba iš interneto puslapio, kuriame galima klausinėti arba diskutuoti apie meilę ir jos sukeliamas kančias. Menininkė į šį žodžių junginį pasižiūri naujai – daktaro kūną, figūrą ji pašalina, telieka tik atributas, simbolis, pagal kurį gydytojas ir yra geriausiai atpažįstamas. Sąvoką "meilė" menininkė tiesiog užrašo, neperteikdama jokiais žiūrovui įprastais simboliais ar motyvais, taip sustiprindama meilės ne kaip daikto, objekto, kurį gali pavaizduoti, o meilės kaip jausmo, potyrio, pajautimo įprasminimą.

Vaizduojamas gydytojo chalatas suteptas raudona, pilka, oranžine, kai kur – mėlyna spalvomis: tarytum šis nematomas gydytojas būtų padėjęs ne vienam meilės kankiniui. Kūrinys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas ir nereikalaujantis daug apmąstymų, tačiau kaip pati autorė parodos anotacijoje mini, ji siekia, kad žiūrint į darbus būtų liūdna ir linksma vienu metu.

Prasiveržiantis moteriškumas

Nuo kitų kūrinių visiškai skiriasi kūrinys "Visi paveikslai". Jis nuo kitų drobių atskirtas ir fiziškai – pristatomas netoli galerijos durų – tad ateinantysis iš karto jį gali pastebėti. Kūrinys iš tiesų labiau panašus ne į paveikslą, o į parodos plakatą ar stendą. Tarsi čia būtų svarbus ne pats kūrinys, o svarbu tai, į ką jis nurodo. Ką pavadinimu "Visi paveikslai" nori pasakyti pati autorė? Kad jis – nuoroda į parodos paveikslus? Gal tai jos visų darbų sintezė, junginys?

Ant kūrinio esantis tekstas skiriasi ir nuo kitų prieš tai minėtų kūrinių tekstų. Savaitės dienos drobėse buvo įrašytos teptuku, tai šiame darbe tekstas išnyra į paviršių ir raides gali netgi pajusti palietus. "Restaurant & bodega HERMITAGE" (Restoranas ir vyninė "Ermitažas") – toks užrašas puikuojasi kūrinyje – vėlgi kaip nuoroda šiuo atveju į konkrečią vietą. Toks restoranas iš tiesų egzistuoja Nyderlanduose, Zeisto mieste, tad galima spėti, kad autorė lankėsi šiame restorane ir šis paveikslas – tai dar vieno praleistos vasaros įspūdžio atspindys.

E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūriniai byloja apie autorės prisiminimus iš tam tikrų vietų, apie tam tikras emocijas. Taip ji fiksuoja praėjusią realybę ir kartais net apgailestauja dėl laiko tėkmės. Potėpiai itin emocingi, stiprūs ir tuo labai paveikūs, tačiau jaučiamas ir moteriškumo aspektas. Geriausiai jis atsiskleidžia per atskirus vaizduojamus objektus: autorė save įamžina fotografijoje šalia savo darbų; tapo gulintį šunį su užrašu "Sekmadienis" arba katiną, su tokiu pat užrašu; vaizduoja juodus (savo?) batus. Tokiu būdu autorė jungia itin ekspresyvią ir tarsi net vyrišką tapymo manierą su moteriškais vaizduojamais objektais.