Kyla diskusijų, ką galima laikyti menu, o ko ne, kaip suprasti meno kūrinį. Kaip tapytoja ir šiuolaikinio meno atstovė, pabandysiu paprastais žodžiais, kuo suprantamiau paaiškinti. Aplinkiniai klausinėja: „Kas čia? Kodėl taip nemokšiškai nupiešta, kodėl čia taip nutepliota? Jie klausia detalių ir nemato kūrinio visumos.

Pasakojimą reikėtų pradėti nuo to, kad XX a. įvyko reikšminga meno transformacija, pakito meno išraiška, suvokimas ir forma. Beveik neliko realistinės, mums taip gerai suprantamos vaizdavimo formos, nes vienas fotoaparato mygtuko paspaudimas panaikino šimtmečius puoselėtą klasikinio meno tradiciją. Apie 1900 m. žmonija išrado fotoaparatą ir jį ištobulino. Tapybai reikėjo keistis, ieškoti to, ko nebūtų galima išgauti fotoaparatu, – paveiksle perteikti vidinę žmogaus jausmų ir proto išraišką. Ši išraiška atvėrė duris naujam tapybos etapui ir naujam meno suvokimui.

Blogas – Netobulas (Bad – Imperfect). 2019 m. 130x150 cm.

Palyginkime šiuolaikinę tapybą su mums jau gerai pažįstama ir turinčia tradicijas muzikine meno forma – opera. Kas būtų, jei operos teatre staiga imtume klausinėti, kodėl solistas, dainuodamas savo partiją, keistai gestikuliuoja rankomis ir kaip suprasti kūrinio prasmę – juk dažnai arijos atliekamos italų kalba? Tačiau, nepaisant operos žanro sudėtingumo, skaitydami libretą (it. libretto – knygelė), galime suprasti, apie ką vyksta veiksmas, ir mintyse įsivaizduoti, apie ką dainuojama. Taip ir šiuolaikiniam menui reikalingas libretas  – paaiškinimas ar įvadinis parodos tekstas, žodžiai, kurie padeda suprasti ne verbaline, o tapybos kalba sukurtą meno kūrinį.

Portretas žolėse. 2018 m. 66x110 cm.

Kas atsitiktų operai, jeigu staiga atimtume iš jos garsą? Jeigu, žiūrėdami operos įrašą, televizorių patildytume tiek, kad nieko nesigirdėtų. Kaip keistai, netgi komiškai tai atrodytų, nes trūktų vieno pagrindinio operos komponento – muzikos. Panašiai yra ir tapyboje. Norint suprasti meno kūrinį, reikalinga proto ir jausmų sintezė. Tačiau jeigu išjungsime jausmus, girdėsime tik mirtiną tylą, ir viskas mums atrodys tik kaip netobula teplionė, netobulas vaikiškas piešinys. Kodėl šaipomės iš vaikų sugebėjimų? Ar iš tiesų esame tobulesni už juos? Ar reikia vaikų meną nuvertinti kaip netobulumą, o gal priešingai – pasimokyti iš vaikų drąsos ir spontaniškumo? Vaikai yra drąsūs ir spontaniški, nes jie nežino, kad gali būti išjuokti, sukritikuoti. Spontaniškai kuriantis menininkas yra drąsus, žinodamas, kad gali būti išjuoktas ir nesuprastas. Tai yra du skirtingi suaugusiojo ir vaiko suvokimai.

Jeigu išjungsime jausmus, girdėsime tik mirtiną tylą, ir viskas mums atrodys tik kaip netobula teplionė, netobulas vaikiškas piešinys.

Šiandien noriu skaitytojams pristatyti kelis savo tapybos darbus. Tai 2019–2021 m. tapyti dukros portretai ir figūrinės kompozicijos. Vienas jų  – „Smiltė ir Čiurliukas“. Ką pavaizdavau šiame kūrinyje? Tiksliai atsakyti negaliu, bet manau, kad trapią žmogaus būtį. Paveiksle vaizduojama mergaitės figūra ir prie jos prigludęs paukštelis. Paukštis simbolizuoja viltį, plazdančią neramią sielą, o kontūru apibrėžtas mergaitės kūnas  – tarsi aprėmina tą paukštelį, kad jis nepabėgtų ir neišskristų. Mes net nesusimąstome, kokia trapi gali būti žmogaus gyvybė, jeigu ji įkalinta, pavyzdžiui, lėtine, nepagydoma liga sergančios mergaitės kūne. Dukros portretų serija atsirado tada, kai tekdavo prie jos keltis naktimis ir stebėti ligos eigą, siekiant išvengti pablogėjimų. Pamaniau, kodėl nenupiešus miegančios dukros portreto, juk toks gražus siluetas? Iš jos miego ir kitų piešinių ir eskizų gimė serija portretų: „Fearless“ („Bebaimė“), „Portretas žolėse“, „Blogas – Netobulas“ (Bad – Imperfect)“, 2019 m. ir kt. Šie paveikslai tapyti mišria technika: aliejiniais ir purškiamais dažais ant drobės. Portretus sukūriau iš būtinybės išreikšti susikaupusį vidinį skausmą, liūdesį ir viltį. Tapydama tikrai negalvojau, kur paveikslą reikėtų pakabinti, nes, tikriausiai, ir eiles rašančiam poetui nesvarbu, į kokią knygų lentynėlę žmonės padės jo kūrinį / kūrinius.

Smiltė ir Čiurliukas. 2021 m. 105x135 cm.

Ką pakabinsime ant Kalėdų eglutės?  – tarsi nebyliai klausia Antanas A. Jonynas savo garsiajame eilėraštyje „Kalėdų eglutė“. Šiandien, artėjant šv. Kalėdoms, noriu iš mūsų lietuviškos skrynios ištraukti 1981 m. išleistą knygą „Atminties laivas“. Šiame nuostabiame eilėraščių rinkinyje ir yra „Kalėdų eglutė“. Pats poetas teigia, kad jo parašytas eilėraštis visai ne apie Kalėdas. Grupės „Kardiofonas“ dėka 1986 m. jis virto daina. Sovietinės cenzūros ribojamas tekstas į „Kalėdų eglutę“ sudėjo visai ne kalėdinius elementus, paslėpė ir užkodavo tam tikrus slaptus simbolius. Nors ir atrodo, kad mintinai žinome šios dainos-eilėraščio žodžius, siūlau dar kartą perskaityti. Dabartiniame pasaulyje, ypač vykstančio karo Ukrainoje fone, šios eilėraščio eilutės įgyja naują prasmę, tampa ne mūsų praeities šešėliu, o kažkuo daugiau...

Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės

supas raibosios gegutės

nežinia ką jos kukuoja

nežinia ką iškukuos

šakomis keliauja voras

nuo žvakučių vaškas laša

tyška vaškas ant stalelio

su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit

ant kalėdinės eglutės

stebuklingą vėrinėlį

Arčibaldo vaizdinių

kaip per ledą lekia pelės

kaip klastingai žybsi akys

o už lango mėnuo dega

rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį

žvelgia dulkinas praeivis

ir per telefono kriauklę

gaudžiant jūrą išgirstu

pasigirsta moters juokas

bet staiga garsai nutyla

ir iš radijo antenos

kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės

neramios tylos girliandą

sprangią naikintuvų tylą

užrakintą po žeme

štai nuo antkapių pakyla

tarsi sielos baltos varnos

kyla rankos atsigniaužę

jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas

pelenų šviesumo sniegas

šaltas sniegas kuris byra

iš akiduobių tuščių

pakabinkit pakabinkit

ant kalėdinės eglutės

baltą baltą nosinaitę

nusišluostyti akims.

Štai ką pavyko rasti apie paties Antano A. Jonyno įžvalgas ir interviu apie šį eilėraštį. Jis užsimena, kad eilėraštis sukurtas tokiu metu, kai buvo pats brežnevinės epochos klestėjimas, nykus bet kokių žmogaus laisvių suvaržymas. Niūrus metas, kada ir visame pasaulyje dėjosi neįkvepiantys dalykai, šaltasis karas.

Degios medžiagos. 3-ia klasė. 2020 m.

Eilėraščio tekstas pasakoja apie kažkokias neapčiuopiamas grėsmes, kurios visą laiką lydi ir kurias norime įveikti. Ir ta „pakabinta nosinaitė“ tam tikra prasme yra grėsmės įveika. Poetas kalba apie viltį ir grėsmę.

Mūsų pasaulio, tokio, koks yra dabar, gali ir nebelikti. Šiandien, praėjus 40 metų, ta grėsmė  – „naikintuvų tyla“, kuri buvo „užrakinta po žeme“  – vėl atsinaujina ir tampa aktuali. A. A. Jonynas teigia: „Jis buvo rašomas ne iš intencijos, o iš būsenos. Kaip sako siurrealistai, automatiniu rašymu, ne racionaliai apgalvojant ir konstruojant, o iš pasąmonės, leidžiant užrašyti tai, ką jauti.“ Tai būdinga ir mano tapybai, ir šiuolaikiniams menininkams. Tai, ką mes sukuriame, nepavaldu nei protui, nei laikui. Atrodo, A. A. Jonyno tekstas dainoje gyvuos ir bus nepamirštamas dar labai ilgai. „Grynoji lyrika kyla ne iš proto, ji kyla iš vaizdinių, potyrių, atsiminimų, kurie visą laiką keičiasi“,  – teigia poetas. Prasimanytas personažas vardu Arčibaldas, anot autoriaus, duoda laisvę mintims: kiekvienas, galvodamas apie jį, gali įsivaizduoti ką tik nori...

Grįžkime prie mano tapybos. Vienas iš pagrindinių mano tapybinių tikslų  – tokia tapyba, kurioje būtų erdvės interpretacijoms. Kiekvienas, žvelgdamas į mano dukros portretus, gali matyti tai, ką nori: vieniems ji šypsosi kaip Mona Liza, kitiems užsimerkusi džiaugiasi, tretiems ji  – dainuojanti džiazą tamsiaodė...“ „Kiekvienas turi teisę įsivaizduoti, ką  nori", – teigia A. A. Jonynas. „Kalbėdamas apie eilėraščio interpretacijas, pats autorius savo kūrinį gali vieną kartą interpretuoti vienaip, kitą kartą kitaip, o kaip yra iš tikrųjų,  – niekas nežino (netgi pats autorius)“,  – dar viena įdomi A. A. Jonyno mintis. Apie lietuvių kalbos pamokose vykstančias tekstų interpretacijas poetas turi nevienareikšmišką nuomonę. „Nėra nei teisingos, nei neteisingos interpretacijos“, – samprotauja jis 2020 m. LRT laidoje „Švelnūs tardymai“.

Taigi, apibendrindama galiu teigti, kad, nagrinėjant meną ir skirtingas jo formas, svarbu ne tai, ar teisingai / neteisingai jį supratome, svarbu pastanga jį suprasti, tarsi perleidžiant jį per save. „Poeziją galima interpretuoti tik taip, kaip mes kiekvienas ją pajuntame per savo asmenines patirtis, išgyvenimus, suvokimus“,  – viename iš interviu teigia A. A. Jonynas. Man šis eilėraštis simbolizuoja viltį ar netgi kalėdinį išsipildymo stebuklą. Ant kalėdinės eglutės galima pakabinti savo viltis apie vaiko sveikatą, taiką pasaulyje, ramybę ir džiaugsmą.

Menas neabejotinai gali praturtinti mūsų pačių vidinį pasaulį, suteikti jam spalvų ir naujų patyrimų. O ką kabinsime ant kalėdinės eglutės ar sienos, priklausys ir nuo mūsų pačių tikėjimo, vilties ir meilės.