Filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs 23 metų režisierius tikisi, kad Lietuvos kinui reikalingi plunksnos meistrai ir natūralesni dialogai.

Gimtajame Kaune pristatomas jo filmas "Sugrįžimas" – istorija apie du jaunus žmones, kurie atsitiktinai gauna antrą šansą tarpusavio santykiams. Per vieną neeilinę dieną korupcijos, savanaudiškumo, emigracijos ir kitų lietuviškų socialinių realijų fone filmo pagrindinis herojus pasiryžta peržengti savo moralines ribas dėl savo asmeninės gerovės, tačiau, net pats to nežinodamas, jis peržengia kur kas daugiau, nei jam pačiam atrodo. Londone studijuojantis muzikos studentas Tomas gimtinėje per klaidą pakliūva į korumpuotos teisėsaugos ir nelegalaus verslininko rankas, tačiau padėtis pasikeičia, kai studentui padėti ištrūkti atgal į Londoną sutinka jo buvusi, o dabar – ir to paties nusikaltėlio mergina Eglė.

"Santakos" pokalbis su D.Vilčinsku, kurio juostos "Sugrįžimas" idėja pritraukė puikiai žinomus šalies aktorius ir muzikos kūrėjus, – apie kiną, istoriją ir situaciją, kai pinigų stygius ne trukdo, bet padeda kurti.

– Kaip prasidėjo jūsų kino kelionė?

– Kaip ir dauguma, savo mėgstamą veiklą atradau mokykloje. Paauglystėje kinas buvo tarsi eksperimentas – pradėjau bandyti filmuoti ir montuoti. Vėliau Kaune išbandžiau edukacinę kino studiją "Kadras", lankiausi įvairiose stovyklose. Vienoje jų užsiėmimus vedė režisierius E.Vėlyvis. Ką tik buvo pasirodęs jo filmas "Zero" ir nieko panašaus į E.Vėlyvį tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jo patarimai ir padrąsinimai paskatino mane ne tik žaisti kino aikštelę, bet ir pradėti kurti. Tada Kaune vietinėje studijoje su draugais sukūriau pilnametražį filmą "Parodyk mane", o 2012 m. išvykau į Londoną studijuoti kino ir televizijos produkcijos Vestminsterio universitete.

– O kodėl nusprendėte grįžti ir kurti į Lietuvoje? Ar čia ne sudėtingesnės sąlygos?

– Taip, Lietuvoje kurti sunkiau, bet lengviau priartėti prie režisūros. Studijų metais Londone dirbau laisvai samdomu režisieriaus asistentu reklamos, muzikinių klipų, televizijos ir trumpametražio kino projektuose. Tai buvo patirtis, kuri leido suprasti, kaip veikia įvairios specialybės kine, ir įsitikinti, kad būtent režisūra, o ne kita specialybė yra tai, ką noriu daryti kino aikštelėje. Tai be galo žavėjo, nes vienu metu turi suprasti įvairius vaizdo ir garso techninius aspektus, kitu – jausti žmones ir gebėti kontroliuoti visą kūrybinį procesą bei pasakoti istoriją. Suvokiau, kad nenoriu dešimt metų tik asistuoti, todėl nusprendžiau grįžti ir siekti režisūros. Norėdamas viską daryti čia ir dabar, baigdamas studijas Anglijoje, Lietuvoje jau buvau pradėjęs kurti "Sugrįžimą".

– Ar "Sugrįžimas" yra pirmasis jūsų režisuotas trumpametražis filmas?

– Lietuvoje – pirmasis. Iki jo Vestminsterio universitete kūriau trumpą vesterną "Pasitikėjimas" (angl. "Trust"), bet "Sugrįžimas" yra pirmasis mano draminis / romantinis trumpametražis kūrinys. Kadangi esu jaunas, norisi viską išbandyti, todėl ir pasirinkau šį pasakojimo būdą. Kitas aspektas – biudžetas. Tikrai nebūtų pakakę pinigų pilnametražiam filmui.

– Jei jau prakalbote apie biudžetą – ar atskleistumėte, koks jis?

– Biudžetas labai mažas, apie 1 500 eurų, – visą filmo gamybos produkciją finansavau pats, iš kino aikštelėse Londone uždirbtų pinigų. Kol kas tai viena geriausių mano investicijų, todėl labai džiaugiuosi artėjančia premjera, kuri vyks kino centro "Romuva" ir VDU projekte "Subtitrai".

– Nedidelis biudžetas, bet filmo aktoriai visiems puikiai žinomi. Kaip jums pavyko juos pritraukti?

– Tai dar vienas labai didelis skirtumas tarp kino industrijos užsienyje ir Lietuvoje. Londone honorarai milžiniški, tad turimų santaupų nebūtų pakakę net aktoriams pasisamdyti. Išties prie "Sugrįžimo" prisidėjo daug žmonių, kurie dirbo be honorarų, jiems buvo padengiamos tik maisto ir transporto išlaidos. Džiugu, kad tokius aktorius kaip Marių Repšį, Šarūną Zenkevičių, Pauliną Taujanskaitę, Petrą Kuneiką, Marių Čižauską, Andrių Žiurauską ir Donatą Šimukauską bei lietuvių grupes "ba.", "SOLO ansamblis" ir "Colours of Bubbles" tiesiog pritraukė filmo idėja. Šito filmo didžiausias biudžetas – rekomendacijos ir žmogiškieji ištekliai.

– Kokia yra pagrindinė filmo idėja?

– Filmas yra įkvėptas neįtikimų situacijų, į kurias turbūt galima įsivelti Lietuvoje ar Rytų Europoje, taip pat ir mano asmeninės nemalonios patirtys su valstybės tarnautojais Lietuvoje. "Sugrįžimo" idėja – iš užsienio grįžusio jaunuolio netikėti nuotykiai gimtinėje ir toks pats atsitiktinis antras šansas senai meilei.

– Gimtąjį Kauną pasirinkote neatsitiktinai?

– Tikrai taip. Pirmiausia, Kaune kinui skirtų scenų filmuojama daug mažiau nei Vilniuje, todėl norėjosi parodyti kuo daugiau šio išskirtinio miesto. Kitas aspektas – viskas sava. Neįtikima, bet dvi savaites trukusių filmavimų metu visa dešimties žmonių kūrybinė komanda gyveno mano močiutės bute, kai ji tuo metu buvo išvykusi. "Sugrįžime" – daug smagių istorijų iš filmavimų Kaune, o ir vietiniai žmonės, su kuriais teko susidurti, buvo labai draugiški ir tolerantiški.

Filmuojant buvo susidurta su daugybę iššūkių, vienas jų – draudimas filmuoti Kauno oro uoste. Dėl to teko keisti scenarijų ir numatytą darbų planą, bet galutinis rezultatas – geresnis, nei tikėjomės. Turint mažą biudžetą labai šaunu pasitikrinti režisūrinius sugebėjimus. Reikia galvoti apie visą bendrą istoriją ir gebėti įveikti nesklandumus, kad viena detalė jokiu būdu nepakeistų visos esmės – "Sugrįžimas" buvo gera treniruotė. Kuriant mažo biudžeto filmus Lietuvoje yra ugdomas režisieriaus profesionalumas, gebėjimas kontroliuoti situaciją. Ten, kur veikia didelės kino pramonės, kaip Holivude, viskas vyksta kitaip: negavo namo filmavimui – pastato namą.

– "Sugrįžimo" istorijos siužete kontrolės mažai, o pagrindiniai veikėjai susitinka atsitiktinai. Atsitiktinumas – ar jis svarbus kine?

– Pačiam gamybos procese – kuo daugiau viską kontroliuoji, tuo geriau, tačiau pats kinas yra atsitiktinumas, pradedant idėja, scenarijumi, aktorių parinkimu ir baigiant žiūrovais. Atsitiktinumas kine veikia kaip gyvenime. Net netikėtai į kamerą patekęs atsitiktinis žmogus ar gyvūnas kartais filmui suteikia savitumo, originalumo.

– Programa "Subtitrai" kalba apie pokalbius tarp eilučių. Apie ką turėtų pamąstyti žiūrovas šio filmo metu?

– Norėčiau, kad žiūrovas užduotų sau klausimą – kaip jis ar ji elgtųsi panašioje situacijoje?

– Ar jums, kaip jaunosios kartos lietuvių režisieriui, viskas patinka lietuviškame kine?

– Daugelis sako, kad pagrindinė lietuviško kino problema – maža rinka, biudžetas. Negalima teisintis pinigų trūkumu ar maža rinka – reikia provokuoti kūrybiškumą ir ieškoti originalių spendimų. Žinoma, Lietuvoje yra daug nesklandumų: trūksta puikių kino scenaristų, rašytojų, dramaturgų. Vienas didžiausių iššūkių – dialogai, jie lietuviškame kontekste skamba gana nenatūraliai, tarsi skaitytume literatūrą. Taip pat reikia mokytis žanrų, lietuviškame kine jie sunkai atskiriami. Visa Lietuvos istorija ir geopolitinė padėtis yra labai įdomi, todėl būtų galima sukurti savą milijoninę auditoriją pritraukiančio televizijos serialo "Sostų karai" (angl. "Game of Thrones") versiją, bet trūksta dramaturgų ir didesnio valstybes dėmesio kultūrai, pritraukiant užsienio investicijas.

– O ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie galėtų pabandyti pakeisti situaciją?

– Šiek tiek seniau, paauglystėje, šį klausimą suvedžiau į "Google" paiešką. Ir atsakymas tebuvo vienas – norint kurti gerai – reikia kurti. Norint kurti geriau – reikia kurti dar daugiau ir taip mokytis.

Filmai ir diskusija

"Romuvos" ir VDU organizuojami lietuviško kino (pa)tyrimai "Subtitrai" pristatys dar dvi lietuviškas trumpametražes juostas: "Poliarinis vakarėlis" (rež. Domas Petronis) ir "Šoferis" (rež. Tomas Gvozdas). Po peržiūrų vyks diskusija apie žmonių santykius su "Sugrįžimas" kūrybinės komandos atstovais ir VDU Sociologijos katedros docente Jurga Bučaite-Vilke.

Filmo "Poliarinis vakarėlis" istorija prasideda, kai į pagirioto, ką tik iš lovos išvirtusio Simo duris pasibeldžia buvusi mergina. Netrukus taip pat netikėtai pasirodo ir jo geriausias draugas Vacys. Tai, kas prasideda kaip trijų žmonių pietūs iš vieno mišrainės indelio, greitai virsta pakvaišusiu vakarėliu. "Poeto Jurgio Kunčino kūrinyje "Aklavietėje", kuriuo paremtas scenarijus, kalbama apie žmogaus priklausomybę ir savidestrukciją, tačiau vystant scenarijų atsirado draugų santykių linijos, kurios ir tapo filmo esme", – sako šio D.Petronis.

Režisieriaus T.Gvozdo trumpametražė kino juosta "Šoferis" pristatys komediją apie keistus atsitiktinumus ir kitų asmenų daromą įtaką elgesiui ir mąstymui. Vairuotoju dirbantis 25 metų vyras, vardu Sofija, atsakingai žiūri į savo darbą. Siuntų firmoje, kurioje jis dirba, pradingsta kolega ir atsiranda galimybė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Vairuotojams pažadama: kad tas, kuris pristatys visas savo siuntas laiku, galės vykti į Ulan Batorą. Sofija žino, kad tai jo galimybė, nes jis perspektyviausias darbuotojas, tačiau ir perspektyviausiems ne visada sekasi.

"Subtitrų" naujo sezono atidarymo kino juostos skirtingais – dramos ar komedijos – žanrais perteikia žmonių santykių temas, kurios filmuose yra neišsemiamos – remiantis santykiais su kitu, kuriami siužetai, istorinės linijos, dialogai ir personažai.

Kas? Filmo "Sugrįžimas" premjera.

Kur? Kino centre "Romuva".

Kada? Rugsėjo 15 d. 18 val.