Festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2023“ pradės šokio teatras „Aura“ – balandžio 1 d. 18 val. Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinyje bus parodytas šokio spektaklis „Sprendimas“.

„Priespauda gali atrodyti saugi, aiški, ilgaamžė. Tik žmogaus prigimtis tam nesutverta – kuo žemiau esame spaudžiami, tuo aukščiau kelia paslėptas laisvės poreikis“, – sako spektaklio kostiumų dailininkė Guda Koster.

„Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?“ – pagrindinę spektaklio mintį atskleidžia menininkė.

G. Koster spektaklio vizijoje kostiumai turėję būti skulptūriški – kaip ir visa jos kūryba. Šokėjų kūnus choreografė norėjusi paversti skulptūromis su neapibrėžtais identitetais, tad atlikėjams tenka kovoti su apribotomis judėjimo galimybėmis. „Tačiau vėlgi – iššūkiai ir bandymas juos įveikti spektaklį daro dar įdomesnį“, – sako ji.

Žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos.

Anot choreografės Birutės Letukaitės, didžiuliai kostiumai puikiai atspindi suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė. Jie apriboja šokėjų judesius visomis prasmėmis. Tai ir fizinis, ir mentalinis apribojimas. „Tačiau žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos. Spektaklyje šokėjai po truputį stengiasi išsilukštenti iš kostiumo“, – pasakojo choreografė.

Menininkei buvę įdomu kurti mąstant, kaip dar tas formas galima transformuoti per judesį, kai, pradedant nuo išlaisvintų akių ir matymo, nukeliaujama iki visiško išsilaisvinimo.

Dar viena svarbi šokio spektaklio dedamoji – muzika. Žiūrovas ją praktiškai visuomet girdi. Net tuomet, kai stoja tyla, nes tyla, anot kompozitoriaus Antano Jasenkos, taip pat muzika.

„Muzika gali būti kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenantis savo gyvenimą. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkime, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kai girdisi, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad surezonuotų žiūrovą“, – sako kompozitorius.