Tarp simbolinio jūros gintaro lopšio ir žvaigždžių buveinės tęsiasi kelias, kuriuo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ėjo tyliai, tačiau paskui jį žengia minios gerbėjų, žiūrovų, sekėjų ir tęsia meninės transcendencijos trajektoriją. Šis kelias, kurį atrado pats menininkas be teorinio verbalizavimo ar manifestų, šiandien atveria erdvę interpretacijoms, leidžiančioms žiūrovų auditorijai įsitraukti į vizualiai artikuliuotą filosofinį diskursą.
Dailininkas nerašė traktatų, bet jo paveiksluose slypi visos pasaulio filosofijos. Jis nežiūrėjo į žvaigždes – jis jas regėjo.
(Ne)matoma įtaka dabarčiai
M. K. Čiurlionis neretai laikomas nesuprastu savo laikais. Jis neturėjo mokyklos, mokinių, nebuvo tiesiogiai įtvirtinęs stiliaus ar krypties. Tačiau šiandien vis aiškiau, kad jo indėlis – ne formalus, o konceptualus: tai, kaip jis jungė meną su mokslu, muziką – su vaizdu, idėjas – su forma, padarė jį vienu pirmųjų Lietuvos menininkų, kuris kūrė ne tik artefaktus, bet ir visatas.
Toks požiūris būdingas tik šiuolaikiniam menui. Jo vizualinė kalba neretai artima abstrakcijai, minimalistinei simbolikai, išankstinei sinestezijai. Jo mąstymas – globalus, kosminis, nekintantis. Būtent todėl jo kūryba šiandien daro poveikį net nesąmoningai.
Kaip sakė viena iš kuratorių, šiuolaikiniams menininkams atrodo, kad M. K. Čiurlionis galbūt nedaro įtakos, bet jie visi jį matę ir ta įtaka galbūt jau įsirašė į mūsų sąmonę.
Parodos struktūrinė ašis – trys temos: „Jūra“, „Navigacija“ ir „Kosmosas“ – sudaro vientisą kelionę, atspindinčią tiek M. K. Čiurlionio kūrybos raidą, tiek plačią jo vaizduotės amplitudę. Šios temos nėra vien formalūs skyriai – jos pačios yra meninės metaforos, leidžiančios išskaityti vis naujus prasminius sluoksnius.
„Jūra“ – pirmoji ekspozicijos dalis, kurioje jūra suprantama ne vien kaip gamtos reiškinys, bet ir kaip kultūrinis ir emocinis simbolis. M. K. Čiurlioniui jūra buvo archetipinė erdvė, kurioje susilieja pasąmonės bangavimai, romantizuoti mitai (Jūratės ir Kastyčio legenda) ir filosofinės refleksijos apie būties gelmes. Parodos kontekste ši tema apima ir istorinį, ir ekologinį aspektą: šiuolaikiniai menininkai į jūrą žvelgia kaip į erdvę, kurioje susiduria klimato krizės problemos, migracijos keliai ir žmonijos priklausomybė nuo gamtos resursų. Skirtingi menininkų balsai šioje salėje kuria dialogą tarp jūros kaip inspiracijos šaltinio ir jos kaip grėsmingo horizonto.
„Navigacija“ – tarpinė tema, jungiantis tiltas tarp vandenų ir žvaigždžių. Čia ypač išryškėja žmogaus pastangos pažinti, keliauti, atrasti – tiek judant fiziškai (laivu, raketa), tiek keliaujant vidines keliones. Navigacija yra civilizacijos pasiekimų simbolis, bet ir egzistencinė metafora: kaip žmogus randa kryptį pasaulyje? Kaip menininkas naviguoja tarp idėjų? Įtaigiai perteikiama laivo motyvo simbolika – jūrinis ir kosminis laivas susitinka kaip įrankiai dviem skirtingoms, bet vienodai mįslingoms erdvėms tyrinėti. M. K. Čiurlionio darbuose laivas dažnai tampa jungtimi tarp pasaulių – fizinio ir dvasinio, materialaus ir transcendencinio.
„Kosmosas“ – paskutinė ir bene konceptualiausia parodos dalis. Čia M. K. Čiurlionio kūryba išsiskleidžia kaip vizionieriška ateities projekcija. Kosmosas jam nebuvo vien astronomijos objektas – tai buvo metafizinė erdvė, kurioje jungėsi mokslas, religija ir meninė intuicija. Eksponuojami teleskopai, istoriniai žvaigždžių žemėlapiai, palydovų modeliai tampa tarsi šiuolaikiniais papildiniais M. K. Čiurlionio filosofijai. Šiame skyriuje išryškėja jo paralelės su teosofija, kosmologija ir netgi futurizmu – idėjomis, kurios XX a. pradžioje dar tik brendo, o šiandien tampa globalių diskusijų objektu.
M. K. Čiurlionio muziejaus inicijuota paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių“ – ne tik Čiurlionio 150-mečiui skirta ekspozicija. Tai dvasinis audinys, nuaustas iš laiko ir tylos, simbolių, kurie niekada nepraras savo galios, iš to, kas peržengia žanrų, epochų, tradiciškai suvokiamo meno ribas.
M. K. Čiurlionis čia pristatomas ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip atradėjas, šviesulys – ne vien Lietuvos, bet ir pasaulio kultūros visatoje. Ne veltui ekspozicija yra išskaidyta į tris esmines temas: „Jūra“, „Kosmosas“, „Navigacija“. Šios temos – ne geografiniai skyriai, bet dvasinės teritorijos, kuriose susitinka ne tik M. K. Čiurlionis, bet ir jo amžininkai bei šiuolaikiniai menininkai. Įdomu stebėti klasikinius simbolizmo ir modernizmo kūrinius šalia itin ramių, netgi romių šiuolaikinių autorių vaizdo kūrinių ir instaliacijų.
Jūra. Gintarinis sapnas. Galingas alsavimas, nešantis šimtmečių ilgesį. M. K. Čiurlionio „Jūros“ tema – ne marinistinis peizažas, o archetipinis sielos kraštovaizdis. Šioje parodos dalyje Čiurlionis susitinka su menininkais, kuriuos gyvenimas ir kūryba taip pat traukė prie jūros kaip prie nepažintos prigimties gelmės.
Kosmosas M. K. Čiurlioniui buvo ne atradimų objektas, bet būsenos atspindys, ne mokslinė schema, o vidinio dangaus žemėlapis. „Pasaulio sutvėrimas“ nėra chronologinė pasaulio pradžia – tai išjaustas pasaulio pradėjimas. Dailininkas tarsi kalba apie visatą kaip apie garsą, kurį supranti tuoj išgirsiąs: kai nuo bažnyčios varpo kažkodėl žemėn krinta sniego kaugė... Kur prasideda dvasinė kelionė? Ar tik pakilus burėms? Ar įsižiebus kelrodei žvaigždei? Ar tada, kai žmogus pasijunta mažu laiveliu būties vandenyno bangose? Parodos vidurinė dalis – „Navigacija“ – tarsi sielos kompasas, vedantis mus nuo pažįstamo pasaulio į dar nepatirtą.
Vaizduotės paveldas
Mano tikslas – pasižvalgyti po parodą, parašyti reziumė ir rekomendaciją, dėl ko verta joje apsilankyti. Tikrai visko labai daug. Nevardysiu autorių pavardžių ir kūrinių. Kviečiu atvykti į muziejų ir naviguoti patiems, net be gidų pagalbos.
Priminsiu, kad tokio masto parodos Lietuvoje rengiamos daugiau nei keletą metų. Šiuo atveju pagelbėjo, kad beveik visi M. K. Čiurlionio kūriniai yra jo vardu pavadintame muziejuje. Su užsieniečiais amžininkais teko padirbėti – muziejai programas planuoja žymiai ilgiau ir nelabai linkę skolinti savo kolekcijos kūrinių. Čia žymiai pagelbėjo britų kuratorė Kathleen Soriano, padėjusi surinkti užsienio autorių kūrinių iš muziejų ir privačių kolekcijų. Didelį darbą atliko lietuvės parodos kuratorės Vaiva Laukaitienė ir Greta Katkevičienė, kartu su užsienio kolege kūrusios parodos viziją, kurią puikiai įgyvendino (kad ir komplikuotoje muziejaus erdvėje) architektai S. Valius ir Rasa Butiškytė.
Geri ar blogi M. K. Čiurlionio kūrybos bendralaikių darbai, naivokos jų pradžių pradžios... Diskutuoti verta. Tačiau ar galima apkaltinti upelį, kad jis netapo upe, kad ši neįsiliejo į pasaulinio meno konteksto marias, jūras ir vandenynus? Net ir nekanoniškas, netobulas ar prieštaringas menas gali virpinti sielos stygas – galbūt jis nepatiks, galbūt trikdys, tačiau kartais būtent tas sutrikdymas tampa slenksčiu, per kurį įžengi į gilesnį savęs suvokimą, sakytum dienoje, kai pakinta saulės sukimasis, o šviesa ir šešėliai keičia kryptį.
Dauguma M. K. Čiurlionio amžininkų drąsiai laužo perspektyvą, improvizuoja su optiniais efektais, ieško ne tik formos, bet ir jausmo erdvių, kuriose regimybė tampa tik atspirties tašku vidinei tikrovei. Jie drąsiai tolsta nuo akademinio tikslumo, kad priartėtų prie to, kas nematoma, – sielos kraštovaizdžių, sapnų logikos, būties virpesių.
Šaunu, kad autoriaus jo amžininkų kūriniai nenustelbė, ekspozicija išvengė analitinio šabloniškumo. Kitu atveju M. K. Čiurlionio kūryba taptų ženklu be turinio.
Kaip ir M. K. Čiurlionis, jie nebijo iškreipti vaizdo, kad perteiktų tiesą, kuri negyvena geometrijoje, bet glūdi už regimojo horizonto – tarp minties šešėlio ir emocijos blyksnio.
Taigi vadinamasis prieštaringas ar savo laikmečiu nesuprastas menas, bent jau anuomet taip vertintas, – šiandien tampa svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti, kas yra teisingas, geras ar gražus menas, o kas – tik patogi forma. Manau, kad M. K. Čiurlionio amžininkai, kurdami savo pirmuosius paveikslus, menkai tesirūpino tokiais apibrėžimais, – jie veikiau klausė vidinio impulso, o ne vadovavosi išoriniais reitingais. Vis dėlto šiandien aiškiai matome, kad kūrinių ekspresija, simbolizmas yra dėmenys, iš kurių formuojasi kasdienybė; ar ji būtų trapi, juokinga, kvaila, netgi beviltiška – tai mūsų atspindys.
Paradoksalu, bet šios parodos kritikuoti tarsi negali, – juk ji skirta vieninteliam oficialiai pripažintam Lietuvos meno genijui. Tačiau gal problema ne pačioje parodoje, o mumyse? Gal žmonės patys užsiveria jos akivaizdoje, nes baiminasi nesuprasti, neatpažinti, neatitikti kažkokio nerašyto meno supratimo standarto? Žmonės įpranta gyventi klišėmis, pasiduoti išankstinėms nuostatoms – net kai jos pasenusios, trapios, lengvai keistinos.
Kalbant apie M. K. Čiurlionio žinomumą, prestižą, kuklaus genijaus paradoksą – šaunu, kad autoriaus jo amžininkų kūriniai nenustelbė, ekspozicija išvengė analitinio šabloniškumo. Kitu atveju M. K. Čiurlionio kūryba taptų ženklu be turinio, jo gyvasis paveikslas pradėtų blukti. Tačiau... Ne vienas kolekcininkas ar architektas, nenorėjęs būti cituojamas, yra pastebėjęs, kad galbūt geriau būtų paleisti kelis jo kūrinius į pasaulinę meno rinką, pristatyti aukcionuose – ne dėl pinigų, o tam, kad paveikslų vertė taptų ne tik nominali, bet apčiuopiama, atitinkanti tarptautinį meninį paritetą. Tikroji reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai kūrinys stoja į lygiavertį dialogą su pasauliu – rizikingoje, bet orioje viešojoje erdvėje.
Kita vertus, M. K. Čiurlionis šiandien (kaip ir jo amžininkai) jau, regis, ne tik suprastas, bet ir perprastas. Išsamiai dokumentuotas, aprašytas, įtikrintas. Tačiau vis tiek – vienišas. Jis tebelieka atskiras žemynas Lietuvos meno pasaulyje. Todėl ir džiugu, kad šioje parodoje susibūrė tiek bendraminčių – kuratorių, menininkų, žiūrovų, kurie sugebėjo pakviesti M. K. Čiurlionį dialogo su jo amžininkais.
Ši paroda nėra fiksuota ar baigta forma. Ji kiekvieno sąmonėje tampa absoliučiai kitokia. Įsivaizduokite ją kaip asmeniškai patirtą gyvenimo nuotrupą – nugirstą pokalbį, pusbalsiu ištartą frazę, kūrinį, kuris netikėtai primena vieną konkretų jūsų gyvenimo momentą. Muziką, kuri susijusi su kuo nors labai svarbiu. Metų laiką, kvapą, netgi datą.
Parodos architektai ir kuratoriai siūlo keliauti per ekspoziciją kaip per vidinę navigaciją, kurios atspirties taškas – M. K. Čiurlionio kūryba. Tačiau kiekvienam – skirtingas maršrutas. Ši paroda, regis, skirta jums asmeniškai – neabejotina, kad atrasite kūrinį, kuris įkvėps, sujaudins, palies. Nereikia bijoti šių pakilių žodžių – juk menas tam ir egzistuoja, kad pažadintų tai, ką įprastai slepiame.
Galų gale, kiekvienas žingsnis šioje parodoje tampa kelione į personalines asociacijas. Atrodo, kad kuratoriai ir, žinoma, muziejus, tam tikra prasme kurdami savotišką fikcinę M. K. Čiurliono biografiją – laiko juostą, lygindami jį su mokytojais ir tikrais (Kazys Šimonis) bei tariamais sekėjais siekia (at)rasti M. K. Čiurlionio DNR, kurią būtų galima persodinti kuriam nors gimsiančiam autoriui, kad Lietuva ir toliau garsėtų kaip dvasinga tauta. Beje, su M. K. Čiurlionio DNR jau eksperimentavo jaunosios kartos autorius Tadas Sokolovas, kurio stilių galima įvardyti kaip popartfusion arba neopopfusion.
2022 m. jis savo kūrinyje „M. K. Čiurlionis DNR painting Nr. 1“ panaudojo 197 Čiurlionio paveikslų nuotraukas, kurios buvo užrašytos binariniu kodu, ištirpdytos rūgštyje ir užaugintos baltymų tirpale. Taigi DNR šiame kontekste tapo informacijos laikmena, kuri buvo sukurta laboratorijoje. Mokslininkai paruošė tirpalą, kurį menininkas sumaišė su dažais ir tuo mišiniu nutapė kūrinį.
M. K. Čiurlionis – ne vienas
Kuratorės ne tiek eksponavo M. K. Čiurlionį, kiek jį išlaisvino. Jos leido jam būti ne muziejinio archyvo objektu, bet vėl tapti gyvu ir aktualiu kūrėju. Parodoje – daugiau nei 100 kūrinių. Daugiau nei pusė jų – M. K. Čiurlionio, kitų autorių kūriniuose rasime kūrybos aidų, atspindžių, analogijų, panašų požiūrį – į žmogaus, kūrybos ir, be abejo, amžinųjų tiesų traktuotę.
Darbai atgabenti iš Tate’o, Pompidou, Orsė, Baltijos šalių muziejų, privačių kolekcijų. Paroda, anot organizatorių, brangi ne tik finansine prasme, bet ir koncepcija, kuri leidžia M. K. Čiurlioniui pagaliau kalbėti su tais, su kuriais jis niekada nesusitiko, bet visada bendravo mintimis. Tai drąsus bandymas peržengti muziejinės nostalgijos ribas ir perprasti M. K. Čiurlionį kaip svarbų šiuolaikinės kultūros dalyvį, pasakoti ne tik apie kūrėją, bet ir apie mus pačius – mūsų vietą pasaulyje, santykį su gamta, technologijomis, istorija ir ateitimi.
M. K. Čiurlionį suprantame ne kaip išskirtinį autorių, bet kaip centrinę kūrybos ašį, apie kurią sukasi daugybė idėjų, vizijų ir meninių sprendimų, tarp regimo, įžvelgiamo ir nujaučiamo. Ši paroda – ne atsakymas, o klausimas – quo vadis? Tad į muziejaus salę galime žvelgti kaip į vidinę šventyklą, kurioje M. K. Čiurlionis atrandamas pasauliniame kontekste ir tampa praeities vizija apie ateitį, jungiančia dabartinę mūsų kultūrą su tuo, kas dar tik bus.
Šią temą pratęsia ir prisiminimais dalijosi architektas S. Valius. „Teko lankytis 1992 m. Diuseldorfe, kai Namas June’as Paikas rengė didelę parodą Hanso Mayerio galerijoje. Autorius pasikvietė mane į uždarą vakarėlį pas galerininką. Atmosfera buvo VIP-inė ir keista. Hansas susidomėjo Lietuva – juk tuomet buvo praėję tik keleri metai po geležinės uždangos griūties, emė klausinėti apie meną Lietuvoje“, – pasakojo S. Valius.
Saulius atsakė, jog jaučia, kad jo ir jo tėvų karta stovi ant tvirto akmens – M. K. Čiurlionio. „Minėdamas jo pavardę nebuvau tikras, ar ji ką nors sako žymiam galerininkui. Jis patylėjo ir pasakė sakinį, kuris ir dabar skamba mano ausyse: „Jūs nežinote, ką turite.“ Matydamas mano nustebusį veidą pakartojo: „Taip, taip, jūs nežinote, ką turite.“ Galvodamas, kad aš tai priimu kaip savotišką komplimentą, tęsė: „Jeigu jūsų valstybė leistų sau parduoti tris–penkis Čiurlionio kūrinius Sotheby’s ar Christie’s meno aukcionuose, po dešimties metų jis kainuotų milijonus, o po 20 metų – ne mažiau nei Van Goghas. Tuomet tęsė komentarą teigdamas, kad tai retas atvejis, kai tokios ryškios asmenybės 90 proc. kūrinių yra viename muziejuje. Tai didžiulis pranašumas specialistams, nes viską randi vienoje vietoje, tačiau didžiulis trūkumas meno rinkos kontekste, nes M. K. Čiurlionio joje nėra“, – pasakojo S. Valius.
Kuo daugiau aktualizavimo, tuo mažiau tylos, kurios jam taip reikėjo ir tebereikia.
Šiuos žodžius jis priėmęs kaip asmeninę galerijos vadovo poziciją. „Prieš porą metų pas tuomet muziejaus direktorę D. Kamarauskienę atvyko Amsterdamo Van Gogho muziejaus direktorius, kuris Arlyje rengė labai svarbią Van Gogho parodą ir jos neįsivaizdavo be M. K. Čiurlionio. Jis šiaip ne taip išprašė M. K. Čiurliono „Rex“. Šiuo atveju buvo derinami autoriai, kurie savo laiku atliko tam tikrą meninį proveržį, nepaisant, kad jų stiliai skirtingi, kaip, beje, ir šioje parodoje“, – pastebėjo S. Valius.
Įkvėpimas ir įvaizdžio infliacija
Nepaisant tikrai geros parodos ir kuratorių bei architektų pastangų, šiandien M. K. Čiurlionis taip išpopuliarintas, jog kartais susidaro įspūdis, kad jo metinės ar jubiliejai švenčiami nuolat. Kartu su jais nuolatos vyksta ir įvairios adoracijos, meninės duoklės, vadinamieji omažai mūsų modernistinės kultūros pradininkui. Rengiami muzikos vakarai, leidžiamos paveikslų reprodukcijos, gaminami suvenyrai: prijuostės, kuprinės, kosmetinės, pirkinių maišeliai, akinių dėklai. Veikia privatūs iniciatyvūs projektai, tokie kaip „Angelų takais“, leidžiami komiksai (pvz., Dalios Bieliūnaitės „Kastuko istorijos“), organizuojami plenerai, jam dedikuotos juvelyrikos parodos, tekstiliniai motyvų perdirbiniai.
Muziejaus fojė puošia ir vienas iš įdomesnių kūrybinių eksperimentų – Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D stereograma, interpretuojanti ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių elementus. Vienas čiužinių gamintojas siūlo patalus, dekoruotus menininko darbais, o jų oficialus puslapis siūlo tokią poetinę patirtį: „Čiurlionio kolekciją skiriame tiems, kuriems norisi pabūti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba, neskubėti, matyti, girdėti. Ji papuoš miegamąjį ir pakylės jį virš kasdienybės.“ Ir iš tiesų – kai M. K. Čiurlionio kūrybos motyvų pilna ant šalikų, rankinių ir kitokių buities rakandų, lieka vos vienas žingsnis iki... apatinio trikotažo kolekcijos. Kodėl gi ne? Vyriški apatiniai „Rex“, moteriškas maudymosi kostiumas „Jūratė“ (idealu, jei dar su įkomponuota partitūra, – būtų konceptualu), paplūdimio skėčiai „Žvaigždžių sonata“ ir patiesalai „Jūra“, purškalai nuo erkių „Miške“ – su specialiai sukurtu aromatu, įkvėptu M. K. Čiurlionio paveikslų, ledai „Piramidė“, kedai moterims „Sonata“, vyrams – „Demonas“, akinių linija „Zodiakas“. Galima būtų įkurti ir restoraną „Karalių pasaka“ – vizualas jau tarsi pats piešiasi ant sienų.
Nesu cinikas, kaip kad galėtų pasirodyti, tiesiog noriu pasakyti, kad M. K. Čiurlionis savo kūrybos stiliumi, asmenybės asketizmu ir motyvų traktuote niekuomet nebuvo popkultūros herojus. Jis – ne Andy Warholas, kuriam vaizdo masinė gamyba buvo natūrali kūrybos forma. Todėl bet kokia bandymo estetika paversti spausdinimo mašina, kuri štampuoja įvaizdžius, kelia pagrįstą nerimą. Ypač kai ta mašina, regis, veikia be stabdžių. Kartais tampa net baugu – artėja dar vienas M. K. Čiurlionio gimtadienis ir jau nujauti, kaip pasipils visa serija abejotinų, imituojančių, prisiplakančių prie čiurlioniados renginių ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir gilioje periferijoje. Kuo daugiau aktualizavimo, tuo mažiau tylos, kurios jam taip reikėjo ir tebereikia.
Džiugu, kad įvairių kartų menininkai, kultūros gerbėjai, prodiuseriai savaip interpretuoja M. K. Čiurlionio kūrybą. Problema – kaip suprantate, ne pats Čiurlionis. Jis ir toliau lieka išskirtinis, tačiau tylus, už save ir savimi kalbantis kūrėjas, kurio darbai personifikuoja begalybę. Problema prasideda tada, kai jo vardas ir kūrybos fragmentai tampa universalia dekoracija, be saiko kišama visur: ten, kur reikia, ir ten, kur galbūt nederėtų.
Galbūt būtų kur kas prasmingiau, sekant Monikos Grašienės-Žaltės pavyzdžiu, kuri šioje parodoje audė jūrą žakardu, leisti kuriam nors gamintojui išleisti tapetų kolekciją su ritminiais M. K. Čiurlionio rastrais ar minėtomis stereogramomis. Tuomet bent trumpam pasijustume ne reklaminės kampanijos vartotojais, o būties – buities simfonijos dalyviais.
Netikėti susitikimai
Ten, kur gintaras dar šiltas nuo Jūratės rankos, o žvaigždė dar nepasiekta, tačiau spindinti minties horizonte, ten prasideda M. K. Čiurlionis.
Visų parodos autorių neįmanoms sutalpinti tekste. Tad siūlau pakalbėti apie hipotetinius ir tikrus susitikimus, kurie, būtų turėję įtakos M. K. Čiurlioniui. Ne tiek šiose salėse, kiek gyvenime.
Jūra. Gintarinis sapnas. Galingas alsavimas, nešantis šimtmečių ilgesį. M. K. Čiurlionio „Jūros sonata“ – ne marinistinis peizažas, o archetipinis sielos kraštovaizdis. Šioje parodos dalyje M. K. Čiurlionis susitinka su menininkais, kuriuos gyvenimas ir kūryba taip pat traukė prie jūros kaip prie nepažintos prigimties gelmės. Tarkime, Casparas Davidas Friedrichas, vokiečių romantikas, stovintis vienišas priešais jūros horizontą, regis, kvėpuoja tuo pačiu oru kaip ir M. K. Čiurlionio metafizinės figūros, ištirpstančios vandenyje. C. D. Friedricho žmogus žvelgia į jūrą nuo kranto – M. K. Čiurlionis ją įsivaizduoja žmoguje. Vienas klausia, kitas jau žino, bet abu vienodai tylūs. Kontempliacija.
Parodos vidurinė dalis – „Navigacija“ – tarsi sielos kompasas, vedantis mus nuo pažįstamo pasaulio į nežinomą. Čia M. K. Čiurlionis virsta keliautoju be krypties, bet su tikslu. Jis artimas Odilonui Redonui, prancūzų simbolistui, kurio būtybės skrenda be sparnų, o gėlės žydi sapnų tamsybėje. O. Redonas, kaip ir M. K. Čiurlionis, naviguoja tarp tikrovės ir vaizduotės, tarp šviesos ir šešėlio.
Skyriuje „Navigacija“ svarbūs ir tie, kurie keliauja ne tik per idėjas, bet ir per medijas. Štai Georges’o Méliès’o 1902 m. filme „Kelionė į Mėnulį“ raketa sminga tiesiai į kosminę akį – tai vaizdas, kuris neabejotinai būtų sujaudinęs M. K. Čiurlionį. Navigacija čia tampa ir vaizdo, ir žinojimo, ir intuicijos kelione.
Laivas, gan retas M. K. Čiurlionio kūrinių motyvas, tampa dvasinės migracijos simboliu. Laivas keliauja per erdves, bet dar labiau – per sąmonės būsenas.
Parodoje dalyvauja ir šiuolaikiniai kūrėjai. Anselmo Kieferio drobės alsuoja dulkėmis, civilizacijos likučiais. Jo materija – žemė, bet jo žvilgsnis – jūrinis, ieškantis gilumos. A. Kieferio kūriniai šioje parodoje tarsi grąžina jūrą ne į romantikos, o į katastrofos lauką – ten, kur žmogaus troškimai ir gamtos stichijos susiduria nebe poezijoje, o realybėje. M. K. Čiurlionio jūra lieka nepasiekiama, kaip ir jo jūriniai peizažai – abstraktūs, fragmentiški. Jis įžvelgia jūroje ne geografinį faktą, o amžiną sielos bangavimą.
Kosmosas M. K. Čiurlioniui buvo ne atradimų objektas, bet būsenos atspindys. Jam tai ne mokslinė schema, o vidinio dangaus žemėlapis. Jo „Pasaulio sutvėrimas“ nėra chronologinė pasaulio pradžia – tai pasaulio išjaustas pradėjimas. Jis kalba apie visatą kaip apie garsą, kurį gali išgirsti tik jį nutylėjęs.
Čia paroda galėtų pasiekti kulminaciją. Jei M. K. Čiurlionis susitiktų su Jamesu Turrelliu, šviesos menininku, kurio instaliacijos primena portalus į tai, kas neturi formos, abu kalbėtų apie tai, kaip perteikti nematoma. Šalimais – Katie Paterson, kuri bendradrbiauja su NASA, jos menas, kaip ir M. K. Čiurlionio, – tarpdisciplininis: mokslas, romantika, melancholija, kosmosas. M. K. Čiurlionis, būdamas XIX a. vaikas, kalbasi su XXI a. menininkais taip, tarsi niekas jų neskirtų.
Dar vienas ryškus balsas – Emilija Škarnulytė. Jos kūryboje dominuoja kūriniai apie vandenyno gelmes, požeminius branduolinius bunkerius ir galaktines struktūras. Jos įtraukia į tą pačią kosminę būseną, kurioje gyveno M. K. Čiurlionis. Autorė jungia ekologiją su kosmologija, tarsi pratęsdama M. K. Čiurlionio mintį apie pasaulį, kuris neatskiriamas nuo žmogaus sielos vibracijos.
Ši kelionė nesibaigia už muziejaus durų – ji prasideda kiekviename, kas sugeba nors akimirką sustoti, pažvelgti į M. K. Čiurlionio estetizuotą meditaciją, įsiklausyti ir leisti jai prabilti.
Verta pamatyti šią parodą. Verta paklysti tarp drobių, eskizų ir vidinių peizažų, kuriuos kiekvienas susikuria pats. Verta išjausti tai, ką M. K. Čiurlionis paliko neužbaigta, kas skirta augti mumyse. Verta sugrįžti, nes ši paroda nėra pabaiga, o tik žemėlapis, kuriame kiekviena kryptis veda arčiau mūsų pačių.
Kas? Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M.K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“.
Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Kada? Veikia iki spalio 12 d.
Naujausi komentarai