Šokėjas primena, kad kūnas gali būti ne tik kūrybiškas, bet ir statiškas. Jis gali būti labai sąmoningas (ir tai nereikš nekūrybiškumo) arba, priešingai, – pamirštas (kai kūnas nelabai suvokiamas ar į jį nekreipiame dėmesio). „Įsivaizduokite, ryte atsikeliate ir valandą šokate. Šokate ne šiaip judėdami, o atlikdami tam tikras užduotis, galvojate, kaip sujungti koją su ranka, naudojate visus pojūčius. Per valandą savo kūnui suteikiate tiek informacijos, kad kūnas stipriai patobulėja!“ – apie tai, kad kūną, kaip ir smegenis, svarbu maitinti žiniomis ir įgūdžiais, aiškina menininkas. Pasak jo, taip lavinamas ir kūrybiškumas.

Genialumas vos gimus

Kaip geriausią kūrybiško kūno pavyzdį menininkas pateikia kūdikius. Jie negali atlikti tam tikrų judesių, kol jų galvoje ir kūne nesusiformavę tam tikri procesai, tačiau, po truputį atrasdami savo kūno dalis, jomis tyrinėja aplinką. O vėliau – augdami ir suaugę, dėl to, kaip organizuojame pasaulį ir civilizaciją, savo kūno išsižadame ir tarsi gyvename savo galvoje.

„Kūdikio kūnas pats modeliuojasi ir labai žavu stebėti, kaip kūdikiai atranda savo koją ir ką gali su ja daryti. Dažnai per dirbtuves paprašau dalyvių artikuliuoti kojomis atkėlus pėdas nuo žemės ir jiems tai keista, nes įprasta įsivaizduoti tik tai, kaip jomis einame nuo taško A į tašką B. Esame pamiršę, kad pėdomis galime judėti ore ar atsigulę ant žemės ir tyrinėti erdvę. Tai puikiai daro kūdikiai, jie yra tiesiog genialūs kūrybiški kūnai, instrumentai. Pokytis atsiranda septintaisiais gyvenimo metais, kai pradedama žengti į akademinį pasaulį. Mokytis yra puiku, tačiau kartu nubraukiamas mažiau susistemintas pasaulio suvokimas, jis tampa racionalizuotas, visus reiškinius bandome paaiškinti loginėmis sekomis, ir kūnas natūraliai praranda tą kūrybiškumą...“ – sako M.Pinigis. Jis priduria, kad kūrybiškumas persikelia į kitas platformas, tačiau kūnas nebebūna mūsų išraiškos priemone, nebent tampama sportininkais, šokėjais ar aktoriais: „Mes visi esame kūrybiški, tačiau dėl to, kaip mes organizuojame savo pasaulį ir civilizaciją, tiesą pasakius, po kažkurio laiko paneigiame savo kūną... Svarbu, kad netaptume tik gyventojais savo galvoje, o kūnas – tik transporto priemone.“

Marius Pinigis

Pasitikėti kūnu – pasitikėti savimi

Žvelgdamas į žmonijos istoriją pašnekovas pastebi, kad šokis – tai neatsiejama kultūros dalis. Jis tarnauja ne tik kaip scenos menas, kuriuo yra pavirtęs, bet ir kaip komunikacijos priemonė, būdas pasakoti istorijas. Puikus pavyzdys – Afrikos genčių tradicijos, kur šokis toks pat įprastas kaip pasakos prieš miegą vaikams.

Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi. Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.

Menininkas teigia, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, judėti gali visi: „Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi. Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.“

Jis pastebi, kad šokį dažnas įsivaizduoja kaip suskaičiuotus žingsnelius ir judesius, tačiau išties tai kūrybiškoji žmogaus pusė, kuri egzistuoja kiekviename: „Mes visi esame kūrybiški, kai gimstame, ir vienodai kūrybiški ir gyvybingi galime būti prieš pat numirdami.“ Kalbėdamas apie kūrybiškumą M.Pinigis pastebi, kad dažnai savimi ar savo kūnu nepasitikima, tai ypač būdinga paaugliams: „Dažniausiai keičiasi jų kūnas ir judinti klubus ar dubenį jiems yra keista – smagu ir linksma, bet kartu ir juokinga ar net gėda. Savęs priėmimo klausimas yra labai svarbus, todėl dirbdamas skleidžiu žinutę – nebijokime atrodyti kvailai ar kitaip, nei įpratę. Atlikdami judesį dirbtuvių dalyviai kartais sako: „Kokią nesąmonę čia darau“, tačiau nesąmonė šiame kontekste yra gerai, nes sąmonės išoriniame pasaulyje yra labai daug. Suprasti ir priimti dalykus mes įpratę racionaliai, per protą, būtinai juos paaiškinti. Kartu mes bandome paaiškinti ir sau patiems bei atrasti pretekstą, kodėl mes judame... Tačiau kartais vyksta ir labai pasąmoningi ar nesąmoningi dalykai. Filosofas Albert‘as Camus yra pasakęs, kad gyvenime prasmės gal ir nėra, bet ją sukurti turime mes patys, manau, taip yra ir šokyje“, – samprotauja menininkas.

Kalbėdamas apie kūrybiškumą pedagogas kviečia priimti chaosą, nes, kai leidi skleistis kūrybiškumui, šis pasireiškia labai įvairiomis formomis. „Išmokus judesių – vienas, du ir trys – visi atkartoja ir padaro, viskas tyliai ir gražiai. O kai užduotys kūrybiškos, žmogus į jas reaguoja labai įvairiai – ir juokiasi, ir pyksta, vadina nesąmone ar panašiai...“ – aiškina M.Pinigis ir priduria, kad šokio dirbtuvės galėtų būti puikia praktika ir mokytojams, kaip akademines žinias galima pateikti kitaip nei įprasta, naujomis formomis, kai šiandieniame pasaulyje moksleiviams itin trūksta judėjimo.

Profesionalaus šokio meno sklaidos projektas „PROmetėjas“ iki spalio 30 d. Kauno regione.

Mariaus Pinigio rezidencija-seminaras „Kūrybiško kūno anatomija“ spalio 18–29 d. Domeikavos laisvalaikio salėje.