Jau penktą kartą vykstantis renginys "Kaunas mene" šiais metais pateikia naują idėją, pavadintą "Sklaida. Pažintys". Pažintys ir (idėjų) sklaida vyksta ne tik tarp skirtingų šalių menininkų, kurie atvyko į Kauną pasidalyti savo kūryba. Pažintys bei (minčių, veiksmų) sklaida vyksta ir su pačiu menu bei įvairiausiomis jo formomis – fotografija, performansais, daile.

Galerijoje "Meno parkas" veikiančioje parodoje "Mitas ir menas" pristatomi kūriniai nebuvo ilgų ir kankinančių dienų bei nemiegotų naktų rezultatas. Ir idėja nebuvo generuota itin ilgai. Viskas, ką matysite šioje parodoje – laboratorijos analogija, kur nei organizatoriai, nei patys menininkai aiškiai nežinojo, kas iš visos šios laboratorijos išeis.

Parodoje dalyvauja devyni menininkai. Kiekvienas jų, žinoma, skirtingas. Su skirtingomis pasaulėžiūromis, skirtingomis meno sampratomis ir skirtinga kūrybos maniera. Tačiau šioje parodoje jie randa vieną bendrumą – analizuoja "mito" ir "meno" bendrumus arba jų skirtumus.

Šalia darbų galima rasti mažytes anotacijas, kuriose parašyta, ką kiekvienas kūrėjas mano apie mito ir meno santykį. Nuomonės, žinoma, skiriasi, tačiau galų gale prieinama prie vienos išvados – mito ir meno sąsajos yra akivaizdžios. Tampa įdomu, kaip šias sąsajas menininkai įgyvendino savo kūriniuose.

Didžiausią mastelį galerijos erdvėje užima Povilo Ramanausko skulptūra-objektas, pavadinimu "Kokonas". Autorius mito ir meno sampratas sulygina: "...mitas ir menas yra iš esmės tas pats reiškinys." Menininko sukurtas objektas – kokonas – viduje slepia paslaptį, gyvastį, kuri bando išsinerti iš auksinės/pilkos drobinės odos ir pasinerti į kitą pasaulį. Objektas žavus tuo, kad jį galima apžiūrėti iš visų pusių, kiekvienoje atsiveria vis kitokie gyvasties bandymų išsiveržti laukan kampai.

Gimė iš apmąstymų

Priešais P.Ramanausko skulptūrą – dvivėrės durys. Vienos jų dažytos juodai, nuo jų ant baltų grindų paliktos pėdų žymės, taip pat juodos spalvos. Ant kitų durų nutapytas nuogas vyras, keistai, tarsi mažas vaikas, sučiaupęs lūpas. Šios instaliacijos, kuri pavadinta "Jis yra, kuris yra", autorius – Vytautas Tautkevičius.

Parodos anotacijoje apie šį darbą rašoma, kad instaliacija kilusi iš apmąstymų apie naująjį žmogaus mitą. Mite bandoma apibrėžti šiuolaikinio žmogaus būtį. Instaliacijos pavadinimas kilęs iš biblinio teksto, kuriame Dievas apreiškė Mozei savąjį vardą. Juodomis savo pėdomis šiuolaikinis žmogus išeina apmąstyti savo būtį.

Itin muziejiškai atrodo Julijos Pociūtės darbas "Skūra". Muziejiškas todėl, jog darbas įsikūręs po stiklu. J.Pociūtė paima medžio kamieno žievę, visą sudžiūvusią, kai kur jau spėjusią aptrupėti ir suskilinėti. Žievėje akyla akimi galime pamatyti daug įvairių išraižymų, kurie tampa gerokai svarbesni nei pati medžio žievė. Pavadinimas "Skūra" sukelia ne itin malonių asociacijų – tai tarsi ir oda, tačiau jau negyva, nuplėšta nuo gyvasties ir palikta viena žūti.

Išsiskiria tapybiškumu

Kristinos Mažeikaitės kūriniai "Naktis irgi šviesa" – tapybiškiausi iš visų, pristatomų parodoje. Kabo du paveikslai. Tiek iš toliau žiūrint, tiek priėjus itin arti darbai primena lietuvių liaudies audinių raštus. Tai patvirtina ir anotacija – menininkė darbus ir kūrė atsispyrusi nuo vadinamųjų divonų (patiesalas, užtiesalas, kilimas).

"Nusiaudžiu savo pasaulį, tapau savo naktį", – rašo K.Mažeikaitė. Darbuose vyrauja žalia, ruda, tamsiai oranžinė, kai kur net juoda spalva. Itin žemiškos ir net lietuviškos, niūrokos spalvos.
Tapybiškumu išsiskiria ir Simono Kuliešiaus kūriniai: trys paveikslai be pavadinimų. Čia spalvos jau gerokai ryškesnės – raudona, žalia spalva su savo atspalviais, mėlyna, žydra. Kiekviename neįvardytame paveiksle dėmesį labiausiai patraukia linijos ir jų kuriami vaizdai. Tiesios linijos turėtų kurti aiškumo ir tvarkingumo įspūdį, tačiau čia viskas priešingai – viskas atrodo suskaidyta. Taip kiekvienas paveikslas įgauna kelis skirtingus žiūros taškus, kelias skirtingas pasakojimo erdves.

Vertinga žodžio galia

S.Kuliešiaus kūrinių anotacijoje rašoma, kad autorius "tapo šiuolaikinio žvilgsnio peizažus". Šių darbų anotacija geriausiai paaiškina kūrinius: "Vienas dabar atrodo kaip balkonas su brūzgynais <...> Kitas darbas primena pievą <...>, centras (paveikslo) ima priminti arbūzą. Trečiame darbe matau negyvenamą salą ir tarsi elektros lemputė šviečiančią palmę..."
Nebūtinai reikia kliautis tuo, kas parašyta anotacijose. Su teiginiais, esančiais jose, galima ginčytis, žinoma, galima ir drąsiai jiems pritarti. Svarbiausia tampa komunikacija ir kalbėjimas. Kita vertus – darbų aprašymai arba padėjimas suprasti, kas pavaizduota kūriniuose, šiuolaikinėse parodose itin retai sutinkamas dalykas. Žiūrovas aiškiau supranta, kodėl menininkas kūrė šį darbą ir ką tiksliai nori juo pasakyti.

Kas: jaunųjų menininkų projektas "Mitas ir menas".
Kur: galerijoje "Meno parkas".
Kada: veikia iki liepos 18 d.