Pamoka muziejuje

Kauno Juozo Urbšio katalikiškos pagrindinės mokyklos aštuntokai lietuvių kalbos pamoką iškeitė į ekskursiją. Mokiniai ir mokytoja nusprendė, kad Maironio lietuvių literatūros muziejus – tinkamiausia vieta praleisti pamokų laiką, todėl "Kauno dienos" žurnalistai nutarė prisijungti prie ekskursijos ir pabūti nebyliais stebėtojais, sužioti, kas mokiniams labiausiai patinka tokioje kultūros įstaigoje.

Dauguma moksleivių Maironio muziejuje apsilankė pirmą kartą, todėl įdėmiai klausėsi gido pasakojimų apie rašytojo butą ir jo gyvenimo detales. Iš pradžių vaikai neatrodė labai aktyvūs. Nežinia, gal drovėjosi ko nors paklausti ar bijojo, kad nepataikys atsakyti, o gal tiesiog buvo nejauku išsišokti, spengiant tylai. Atrodė, kad aštuntokai iš pradžių stebėjo aplinką ir prie jos pratinosi.

Tarpukariu buvo madinga žaisti kortomis. Inteligentiški vyrai susėsdavo ir žaisdavo. Tai nereiškia, kad Maironis buvo azartiškas, tačiau neatsiliko nuo anų laikų madų.

Ekskursiją vedusi gidė vis užduodavo jauniesiems muziejaus svečiams klausimų apie Maironį ir jo gyvenimą. Vaikus suintrigavo klausimas apie nedidelio staliuko paskirtį. Tačiau mįslės neįminę, mokiniai paragino gidę pasakyti tikrąją šio baldo paskirtį.

"Tarpukariu buvo madinga žaisti kortomis. Inteligentiški vyrai susėsdavo ir žaisdavo. Tai nereiškia, kad Maironis buvo azartiškas, tačiau neatsiliko nuo anų laikų madų", – pasakojo ekskursijos vadovė.

Smalsu buvo sužinoti ir apie nemėgstamiausią Maironio daržovę. Vaikai, šiek tiek paspėlioję, vis dėlto įminė – poetas nepakentė kopūstų. Tada gidė papasakojo, kad rašytojo sesuo Marcelė labai mėgdavo raugintų kopūstų sriubą, bet ją virdavo tik tada, kai Jono Mačiulio nebūdavo namuose. Ji virtuvėlėje užsidarydavo duris ir vatos gabalėliais užkamšydavo tarpus, kad tik kopūstų kvapas po visus namus nepasklistų.

Antrą kartą negrįžtų

Įsidrąsinę mokiniai patys ėmė klausinėti, kam reikalingi kiti baldai, kam buvo naudojamas vienas ar kitas ekspozicijoje išdėliotas daiktas. Vis dėlto aktyviai besidominčiųjų Maironio gyvenimu buvo vienetai.

Toliau mokiniai aplankė kitus rašytojo kambarius, apžiūrėjo jų puošybos elementus. Ganėtinai trumpoje ekskursijoje lankytojai išgirdo apie išlikusias autentiškas detales, poeto pomėgius bei ant sienų kabančius portretus, tačiau ar tai tikrai buvo įdomu mokiniams?

"Antrą kartą neičiau, juk jau buvau, tai tą patį papasakotų", – sakė viena moksleivių.

Klasės draugas pritarė, kad į kitą tokio pat stiliaus muziejų eitų tik tada, jei ekskursija vyktų pamokų metu, tačiau pats vargu ar apsilankytų. Peršasi nuomonė, kad šiuo metu Kauno jaunimui tradiciniai muziejai nėra įdomūs, todėl dauguma jų eina, nes taip reikia.

Patiko žaisti

Vis dėlto, nors dauguma klasės aštuntokų stipraus ryšio su lietuvių literatūros klasiku nepajuto, buvo ir tokių, kurie stengėsi kiekvieną iš gidės išgirstą detalę įsiminti – taip lavintis ir pagilinti savo žinias.

"Man patiko pasakojimas apie tai, kaip buvo gyvenama anksčiau, koks stilius, ką poetas pats puoselėjo", – sakė Patricija. Moksleivė pridūrė, kad įspūdį paliko pats Maironio namas ir jo dizainas, tačiau gyventi aštuoniuose kambariuose pati tikrai nenorėtų, nes užtruktų, kol  viską sutvarkytų.

Vaikai prisipažino, kad smagiausiu apsilankymo Maironio lietuvių literatūros muziejuje akcentu tapo žaidimas. Pasivaikščioję po poeto butą, paklausę pasakojimo apie klasiką, J.Urbšio mokyklos aštuntokus gidė pakvietė pažaisti. Viename kambaryje buvo patiestas didelis kilimas, ant kurio sužymėtos svarbios Maironio gyvenimo detalės. Vaikai, pasiskirstę komandomis, ėmė varžytis, kuris pirmas nueis visą žaidimo kelią. Mokiniai rideno didelį kauliuką ir, užlipę ant klaustuko, turėjo atsakyti į įvairius klausimus.

Aštuntokai suko galvą, kuo Maironis susijęs su pirmuoju laikraščio "Aušra" numeriu, kokie yra šio rašytojo muziejaus padaliniai, kiek brolių ir seserų jis turėjo ir pan. Žaidimą laimėjo greičiausiai visą kelią nuėję vaikai. Ši veikla aštuntokams labai patiko.

"Žaidimas padėjo geriau įsiminti, ką mes jau esame mokęsi. Kitokia forma galima įsiminti informaciją, o ne tik per knygas ar pamokas, bet ir per unikalius žaidimus", – nuomone pasidalijo Patricija.

Kai kurie mokiniai po ekskursijos apgailestavo, kad įvairių žaidimų galėjo būti daugiau. Jų nuomone, jei kiekviename Maironio kambaryje būtų leidžiama prisiliesti prie daiktų, ekskursija muziejuje iš karto būtų buvusi įspūdingesnė. Tai galbūt net paskatintų antrą kartą čia sugrįžti.

"Tokių žaidimų daugiau reikėtų, jei kiekviename kambaryje būtų galima prie daiktų prisiliesti, geriau būtų", – diskutavo keli klasės draugai.

"Prisiliesdamas prie daiktų, tu gali labiau suvokti tą amžių, kuris  dabar atsispindi muziejuje. Kai neleidžia prisiliesti, nepajauti, kas buvo anksčiau, nes kai pasakoja, tiesiog sužinai istoriją, bet jos neišgyveni, o žaidimas buvo įdomus, labiau prisimeni, ką pasakojo", – mintimis pasidalijo J.Urbšio katalikiškos mokyklos aštuntokė Kamilė.

Žinios apie Maironį

Kol kas moksleiviams Lietuvos tautos simbolis dar nėra labai įdomus. Jie yra šiek tiek susipažinę su Maironio kūryba, tačiau autoritetu jo nelaiko.

"Esu skaičiusi Maironio eilėraščius. Poeto eilėraščių žodžiai labai gražūs, ugdo išsilavinimą", – sakė Kamilė.

"Dar Maironis nėra man toks autoritetas, kad eičiau ir eičiau į muziejų", – replikavo vienas aštuntokas.

Vis dėlto aštuntokai pripažįsta, kad poetas tikrai vertas pagarbos ir yra išsilavinusios Lietuvos simbolis.

"Su savimi aš Maironio  nesiečiau, nes savo ateitį kitur matau. Tačiau Lietuvos simboliu jis tikrai gali būti, nes jo eilėraščiai atskleidžia Lietuvos istoriją, gal gamtą, ar kažką panašaus, bet jis tikrai buvo išsilavinęs, santūrus, kultūringas žmogus", – savo nuomonę išsakė Patricija.