Į muziejų – savarankiškai

Muziejaus kultūrinių ir socialinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė pasakoja, kad iki šiol lankytojams su negaliomis buvo pritaikytos tik tam tikros edukacinės programos. Pavyzdžiui, edukacija „Matyti širdimi“, leidžianti M. K. Čiurlionio kūrinius patirti lytėjimu.

Tačiau naujuoju banduomuoju projektu, inicijuotu LR kultūros ministerijos pagal programą „Muziejai žmogaus gerovei“, siekiama lankytojams su regos, klausos, intelekto ir fizinėmis negaliomis suteikti daugiau galimybių savarankiškai apsilankyti muziejuje. Pokyčiai buvo įgyvendinti trijose nuolatinėse muziejaus ekspozicijose ir bendrose erdvėse.

Pasak pašnekovės, įgyvendinant projektą, buvo remiamasi Estijos ir Suomijos muziejų pavyzdžiais. Daug konsultuotasi su muziejaus lankytojais, turinčiais negalių, kurie tapo projekto patirčių ekspertais. Ši suburta speciali ekspertų taryba talkino testuojant tam tikrus sprendimus ir padedant geriau suprasti, ko muziejuje reikia neįgaliajam.

Projekto komunikacijos specialistės Donatos Bocullo teigimu, siekiant muziejų labiau pritaikyti lankytojams su negalia, patirčių ekspertų įsitraukimas buvo itin svarbus. „Jei projektą būtų vykdę tik muziejaus darbuotojai, kurie spręstų, kur pastatyti informacinius stendus ar kokios tekstūros turi būti taktilinės informacijos lentelės, rezultatas nebūtų sėkmingas. Todėl patys lankytojai mums išsakė, kas jiems muziejuje svarbu, kokių patirčių laukia, kas trukdo jaustis saugiai, – atskleidė ji. – Taip atsirado elementų, kurie padeda žmonėms su negalia lengviau orientuotis muziejuje, ir eksponatų 3D modeliai, leidžiantys lytėjant susipažinti su meno kūriniais. Pastaruosius labai teigiamai įvertino patirčių ekspertai su regėjimo negalia, besidžiaugiantys, kad nuo šiol muziejaus eksponatus galės pamatyti ir jie.“

J. Mocevičiūtės nuotr.

Svarbios naujovės

Siekiant, kad muziejus būtų atviras kuo įvairesnėms lankytojų grupėms, visų pirma buvo sukurta nauja interneto svetainės skiltis, parašyta lengvai suprantama kalba. Pasak R. Klevaitės, ši skiltis informaciją apie muziejų ir jame vykstančias parodas padės lengviau suprasti žmonėms su intelekto negalia ar besimokantiems lietuvių kalbos užsieniečiams. Svarbiu informacijos šaltiniu pačiame muziejuje tapo nauja ženklinimo sistema ir naujai parengti taktiliniai planai, įrengti prie muziejaus prieigų ir jo viduje.

Stengėmės, kad į muziejų atėjęs žmogus su negalia galėtų kiek įmanoma savarankiškiau naudotis jo paslaugomis.

„Stengėmės, kad į muziejų atėjęs žmogus su negalia galėtų kiek įmanoma savarankiškiau naudotis jo paslaugomis. Mūsų tikslas buvo kuo aiškiau pateikti visą reikalingą informaciją ir palengvinti fizinį muziejaus prieinamumą, – pasakojo R. Klevaitė. – Tam, kad neįgaliojo vežimėliu besinaudojantiems žmonėms būtų lengviau patekti į pastatą, prie pagrindinių durų buvo įrengtas nuolydis. Ant laiptų, vedančių į antrąjį aukštą, įrengtas keltuvas, kurio iki tol nebuvo. Tad dabar vežimėliu besinaudojantis žmogus į muziejų gali patekti pro paradines duris, o ne per pagalbines patalpas, kaip anksčiau. Muziejaus išorėje įrengta daugiau nuorodų, skirtų žmonėms su judėjimo negalia, išleistas lankstinukas, kuriame galima rasti ne tik informaciją apie parodas, bet ir judėjimo schemų, padedančių lengviau orientuotis muziejuje.“

Pašnekovės teigimu, nuo šiol garsui jautrūs žmonės kasoje gali pasiskolinti specialias triukšmą slopinančias ausines. Silpniau girdintys gali pasinaudoti čia įrengta garsą stiprinančia indukcine kilpa, kuri padės lengviau susišnekėti su kasininke. Muziejuje pasikeitė ir ženklinimo sistema, kuri dabar didesnė ir aiškiau matoma, nes parengta pagal kontrasto principą. Tai svarbu ne tik žmonėms su regos sutrikimais, bet ir visiems kitiems lankytojams. Siekiant lankytojams su regos negalia padėti geriau orientuotis muziejuje, įrengta ir daugiau naujovių.

Pavyzdžiui, ant kasos ir drabužinės krašto priklijuota speciali pilka juosta, leidžianti silpnaregiui suprasti, kad čia yra erdvės kraštas. Ant laiptų turėklų priklijuotos specialios juostelės su Brailio rašto užrašais, padedančiais neregiams orientuotis.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Pažinti garsu

Muziejuje buvo įrengti vedimo takeliai, padedantys žmogui su regos negalia savarankiškai keliauti specialiu maršrutu. Kasoje lankytojas gali pasiimti garsinio vaizdavimo principu parengtą audiogidą ir juo naudodamasis pasivaikščioti po muziejų dviem maršrutais. Audiogidas padės lankytojui orientuotis muziejuje, susipažinti su eksponatais ir lytėjant apžiūrėti kelias jų kopijas.

Pasak R. Klevaitės, neregiams buvo pritaikytos trys nuolatinės muziejaus ekspozicijos: „Lietuvos dailė XV–XIX a.“, „Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII–XX a.“ ir „M. K. Čiurlionio kūryba“.

Pirmasis audiogido maršrutas yra skirtas M. K. Čiurlionio tapybos ekspozicijai. Norėdamas ją apžiūrėti, lankytojas su regos negalia turi paprašyti muziejaus darbuotojo, kad jį palydėtų į ekspozicijos salę, o čia atkeliavęs gali pasiklausyti audiogido pasakojimo apie M. K. Čiurlionio paveikslus. Svarbu, kad pasakojimai parengti garsinio vaizdavimo principu ir leidžia neregiui aiškiau suprasti, kaip atrodo paveikslai ir apie ką jie pasakoja.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Taktiliniai eksponatai

„Antrojo maršruto pradžia yra pirmame aukšte, netoli paradinių durų. Čia įrengtas vedimo takelis, kuris padės lankytojui lengviau orientuotis. Klausydamasis audiogido žmogus iš pradžių išgirs visą reikalingą informaciją apie tai, kaip jis galės keliauti po muziejų, orientuodamasis vedimo takeliu ir papildomais taktiliniais planais. Pirmiausia audiogidas ir vedimo takelis nuves lankytoją apžiūrėti Senosios Lietuvos dailės ekspozicijos. Salėje lankytojas galės perskaityti čia įrengto taktilinio žemėlapio informaciją“, – pasakoja R. Klevaitė.

Pirmasis eksponatas, prie kurio žmogus prieis ir galės paliesti jo 3D kopiją, yra Žygaičių liūto skulptūra. „Per audiogidą lankytojas išgirs įvadą apie šią ekspoziciją ir skulptūros istoriją. Eidamas tolyn susipažins su tapybos darbu „Memento mori“ ir liečiama šio paveikslo kopija. Šalia  galima rasti žmonėms su intelekto negalia parengtą magnetinę dėlionę paveikslo tematika. Visus šiuos sprendimus įgyvendinome konsultuodamiesi su neįgaliųjų grupėmis“, – sakė pašnekovė.

Apžiūrėjus tapybos darbą, lankytoją maršrutas ves susipažinti su skulptūra „Veliuonos Madona“ ir liečiama jos 3D kopija. Keliaujant nuo eksponato prie eksponato, audiogidas pasakos apie ekspoziciją, paaiškins, kaip orientuotis aplink. Klausydamasis audiogido, lankytojas  gali rinktis, kokį eksponatą jis toliau norės apžiūrėti.

Priėjęs tam tikrą kryžkelę, lankytojas gali pasirinkti keliauti į Archaikos ekspoziciją arba apžiūrėti muziejaus 3D maketą. Pasirinkusį keliauti į ekspoziciją lankytoją audiogidas supažindins su čia eksponuojamais eksponatais, galės juos paliesti, o jei pavargo, bus kviečiamas patogiai prisėsti. Šioje ekspozicijos erdvėje galima rasti magnetinę lentą, kurtą kartu su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. Ant šios lentos iš brūkšnelių ir taškelių galima sukurti lietuvių liaudies raštų, puošiančių puodynes.

Aplankius Archaikos ekspoziciją, audiogido vedamas žmogus gali nukeliauti prie muziejaus pastato 3D maketo ir jį paliesti. Pasak R. Klevaitės, audiogide yra šiam maketui skirtas specialus garsinio vaizdavimo principu sukurtas maršrutas, susidedantis iš dviejų dalių. Klausantis pirmosios dalies, pasakojančios apie pastato architektūrą ir struktūrą, žmogus kviečiamas apeiti aplink maketą jį liečiant. Antrosios pasakojimo dalies metu lankytojas vėl gali apeiti aplink maketą, klausydamasis muziejaus pastato istorijos.

Dimensijos: muziejaus 3D modelis. / J. Mocevičiūtės nuotr.

Džiugina pokyčiai

Vykdant projektą buvo remiamasi ir užsienio muziejų pavyzdžiais. Pasak R. Klevaitės, skirtingi muziejai užsienyje skirtingais būdais užtikrina didesnį prieinamumą lankytojams su negalia. Vieni muziejai stengiasi savo patalpas pritaikyti kuo įvairesnėms grupėms, o kiti daugiau susikoncentruoja į vieną ar dvi lankytojų grupes. Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiria žmonėms su regos negalia.

„Besidomėdami užsienio muziejų patirtimi, matėme tiek liečiamų eksponatų kopijų, tiek vedimo takelių ar neregiams skirtų audiogidų. Tačiau nepakanka tiesiog pritaikyti užsienyje pamatyto sprendimo. Svarbu, kad muziejaus darbuotojai jaustųsi užtikrintai ir būtų pasiruošę priimti įvairias lankytojų grupes ir jas aptarnauti. Visiems atviras muziejus yra gilaus ir nuoseklaus proceso rezultatas, kai mes visi nuolat dirbame šia kryptimi, vis atrandame naujų sprendimų ir juos pritaikome", – neabejoja ji.

Muziejininkė džiaugėsi, kad patirčių ekspertai, su kuriais konsultuotasi, įvertino jų pastangas. „Vienas iš mus konsultavusių silpnaregių, Virginijus, pasakė, kad svarbiausia šiame projekte yra tai, kad nuo šiol jis gali drąsiau jaustis muziejuje, nes mato, kad kad čia yra laukiamas, dėl jo stengiamasi. Muziejaus pastato 3D maketą testavusi regėjimo negalią turinti Irma labai džiaugėsi pagaliau galinti lytėdama pamatyti šį gražų istorinį pastatą, kuriame tiek kartų lankėsi“, – sakė pašnekovė.

Ypač svarbu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejuje įgyvendintas visas pokyčių komplektas, kadangi po vieną šios priemonės tiesiog neveiktų.

R. Klevaitė ir D. Bocullo džiaugiasi, kad Kauno kultūros erdvės tampa vis labiau pritaikytos žmonėms su negaliomis. „Įgyvendindami projektą ne tik konsultavomės su patirčių ekspertais, bet ir dalyvavome prieinamumo mokymuose. Kartu su mumis mokėsi ir kitų kultūros įstaigų, kurios jau įgyvendino panašius projektus arba ruošiasi juos įgyvendinti, atstovai. Matau, kad kultūra išties tampa vis labiau prieinama įvairioms visuomenės grupėms, ir džiaugiuosi, kad esame šio proceso dalis“, – sako D. Bocullo.

Jaučiasi laukiami

Kauniečiai Laura Stadalninkaitė ir Virginijus Jucius įgyvendinant projektą teikė konsultacijas, kaip muziejų efektyviau pritaikyti neregiams ir silpnaregiams. L. Stadalninkaitė džiaugiasi, kad muziejui pavyko įgyvendinti svarbių pokyčių ir jis tapo labiau prieinamas.

„Džiugu, kad muziejuje atsirado neregiams skirti vedimo takeliai, kuriais eidami galime keliauti nuo vieno objekto iki kito. Svarbios liečiamos eksponatų kopijos ir audiogidas, kuris ne tik apibūdina eksponatus, bet ir suteikia instrukcijų, kaip orientuotis ekspozicijos salėje. Džiaugiuosi, kad muziejuje nuo šiol yra kiekvieno aukšto taktiliniai planai, padedantys geriau suprasti, kaip atrodo erdvė, kurioje esi. Orientuotis padeda ir naujosios Brailio rašto žymos ant laiptų turėklų. Visų šių elementų kombinacija padeda neregiui muziejuje judėti savarankiškiau ir labiau užtikrintai. Jaučiamės, kad esame čia išties laukiami ir galime be įtampos keliauti muziejaus erdvėmis, – pokyčius teigiamai įvertino ji. – Iš tikrųjų muziejuje buvo įgyvendinta tiek naujų sprendimų, kad vieną kartą jame apsilankyti tikrai nepakanka. Man atidžiau susipažinti su muziejaus naujovėmis pritrūko laiko, tad reikės dar kartą užsukti ir viską apžiūrėti atidžiau.“

Pasak L. Stadalninkaitės, ypač svarbu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejuje įgyvendintas visas pokyčių komplektas, kadangi po vieną šios priemonės tiesiog neveiktų. „Kai kuriuose kituose muziejuose įrengti vedimo takeliai, bet nepritaikyti eksponatai, arba jeigu jie pritaikyti, nėra vedimo takelio ar audiogido. Tokiu atveju neregiui nėra tikslo eiti į muziejų, nes jis eksponatų apžiūrėti vis tiek negalės, – atkreipė dėmesį pašnekovė. – Smagu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejus žengė didelį žingsnį į priekį ir tapo lyderiu, įgyvendinti pokyčius skatinančiu ir kitus. Šio muziejaus pavyzdys įrodo, kad, turint noro ir motyvacijos, išties galima pritaikyti erdves lankytojams su negalia.“

J. Mocevičiūtės nuotr.

Pokyčiai naudingi visiems

V. Jucius gyrė muziejaus sprendimą projekto nevykdyti vien savo nuožiūra ir į jo įgyvendinimą įtraukti suinteresuotų grupių atstovus.

„Anksčiau būta projektų, kai muziejai įgyvendindavo pokyčius ir tik vėliau pakviesdavo lankytojus juos įvertinti, o tada taisydavo padarytas klaidas. Smagu, kad šiuo atveju į konsultacijas iš anksto buvo pakviesti neregiai ir silpnaregiai, kurie suteikė praktinių įžvalgų. Tada kurti sprendimų maketai, kurie buvo dar kartą įvertinti, ir tik vėliau įgyvendinti galutiniai pokyčiai. Tai leido pasiekti greitesnių ir efektyvesnių rezultatų“, – pastebėjo jis.

Anot V. Juciaus, M. K. Čiurlionio muziejuje yra nemažai tamsių erdvių su tamsiomis grindimis, laiptais ir kitomis architektūrinėmis detalėmis. Tad silpnaregiams ar prasčiau matantiems vyresnio amžiaus žmonėms būdavo gana sunku susiorientuoti, nes jie aplink tiesiog matydavo daug tamsos. Atsiradęs aiškus laiptų ir kraštų žymėjimas, ryškesnės informacinės lentelės dideliu šriftu tapo svarbiais pokyčiais.

„Šaunu, kad informacija muziejuje nuo šiol pateikiama įvairiais būdais – tiek ryškesnėmis lentelėmis, tiek taktiliniais stendais ir garsiniu formatu. Naujajame audiogide ne tik pasakojama apie eksponatus, bet ir nusakomas maršrutas, įvardijamos kelyje laukiančios kliūtys. Pavyzdžiui, informuojama apie laiptus ir jų skaičių. Silpnaregiams ir neregiams tai be galo aktualu, – atkreipė dėmesį jis. – Nors projektas skirtas mažesnei grupei žmonių, džiugu, kad muziejaus pokyčiai bus naudingi, įdomūs ir plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, atsiradęs muziejaus pastato 3D modelis sudomins visus lankytojus ir padės aiškiau pamatyti ir įvertinti jo architektūrą. Didesnio šrifto informacinės lentelės muziejuje saugiau jaustis padės ne tik silpnaregiams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms.“

Pašnekovo manymu, muziejuje atsiradę taktiliniai stendai ir Brailio rašto žymos taip pat kiek labiau priartins neregių ir silpnaregių bendruomenę prie plačiosios visuomenės. „Naujieji pokyčiai greičiausiai sudomins daugumą lankytojų, kurie darbuotojų galbūt paklaus, kam skirtos šios brūkšneliais išmargintos lentelės ar įrengti vedimo takeliai. Taip lankytojai galbūt geriau supras iššūkius, su kuriais susiduria neregiai“, – svarsto jis.