Nauji kūrybos iššūkiai
Teatralizuotų koncertų režisierė – kauniečiams puikiai žinoma dainininkė Kristina Siurbytė, ne kartą Kauno teatralų apdovanojimų „Fortūna“ laureatė, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė operos ir operetės kategorijoje.
Šįsyk ji kartu su teatro kolegomis kviečia pasimėgauti dviem muzikiniais projektais. Vieną jų, „Barokiniai paveikslėliai“, bus galima išvysti gruodžio 5-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje.
„Nors mūsų išvaizda – kostiumai, baltas grimas, išpūsti to laikmečio perukai – primins manieringojo Baroko epochą, neapsigaukite: tai ne barokinės muzikos koncertas, – perspėja K. Siurbytė. – Baroką mes primename tik vizualine prasme.“
„Barokinių paveikslėlių“ siužetą, kuriame – nesibaigiančios meilės peripetijos, amžinas tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas – ji vadina lengvu, žaismingu teatralizuotu koncertu, kuriame skamba žiūrovą jau nuo pirmųjų natų įtraukianti muzika iš operų, operečių, miuziklų, kino filmų ir populiariosios muzikos lobynų.
KVMT solistai atvirauja, kad atėję į jų koncertus žiūrovai gerokai nustemba. Kodėl? Nes iš muzikinio teatro artistų tikisi klasikos.
„O čia jie išgirsta įvairių muzikos kūrinių ištraukų pynę, suvertą ant tam tikros siužetinės linijos siūlo“, – aiškina jie ir giria kolegės K. Siurbytės pirmuosius režisūrinius bandymus.
Paklausta, gal ateityje norėtų išmėginti režisierės duoną ir KVMT scenoje, Kristina šypsosi. Sako, kad režisierių teatrui ir be jos užtenka.
„Savo kūrybos aš nevadinčiau didele režisūra. Tiesiog kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną. Visa kita mano draugai jau žino ir daro savaime“, – juokiasi ji.
Žiūrovas turi sekti siužetą
Nors spektaklyje tik dainuojama – nėra tiesioginės kalbos intarpų, siužetinę liniją galima lengvai suprasti iš atitinkama seka sudėliotų muzikos kūrinių. Žiūrovui tereikia sekti jų mintį, emocijų pakilimus ir nusileidimus.
Atlikėjai dalijasi, kad kai kurie intarpai yra vos 30–40 sek. trukmės, todėl jų paskirtis yra gražiai vesti klausytoją nuo vienos temos, emocijos prie kitos.
„Kiekvienas kūrinys turi tam tikros informacijos, tam tikrą nuotaiką, kuri nuolat kaitaliojasi. Iš viso „Barokiniuose paveikslėliuose“ – net 35 skirtingi kūriniai, tad, jei rinktumėmės ilgesnes jų ištraukas, viskas labai išsitęstų“, – aiškina artistai.
Įdomu ir kiek netikėta, kad čia šalia Antonio Vivaldi, Johanno Strausso, Jacques’o Offenbacho, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų garsių kompozitorių netikėtai pasigirsta ir Kastyčio Kerbedžio hitai. „Ką jis čia veikia?“ – po spektaklio klausia dainininkų žiūrovai. „Dainuoja apie meilę“, – paaiškina R. Laureckis. Jam irgi smagu matyti, kad ne vienam klausytojui kūrinių mišrainė iš pradžių sukelia šoką.
„Tačiau jeigu jie aktyviai dalyvauja koncerte – nemiega (juokiasi), įsikerta į spektaklio konstrukciją, tai, patikėkite, mūsų teatralizuotas koncertas susiklauso labai skaniai“, – šypsosi atikėjas.
Be K. Kerbedžio dainų, čia skamba ir daugiau šiuolaikinės muzikos hitų – popdivos Madonnos „Vogue“ iš jos antrojo garso albumo „I’m Breathless“.
Siužete – kartų konfliktas
Paprašyta praskleisti muzikinių paveikslėlių uždangą plačiau, K. Siurbytė pasakoja, kad juodu su Raimondu vaidina vyresnės kartos atstovus – tėvus, o Rokas su Akvile yra jų vaikai. Štai kodėl prireikia ir šiuolaikinės populiariosios muzikos.
„Kadaise dvaruose būdavo rengiami tokie vakarai, kur aukštuomenės didikų dukros parodydavo svečiams, kaip gražiai jos moka groti ar dainuoti. Spektaklyje mes kuriame aliuziją ir į tai“, – aiškina A. Garbenčiūtė-Bučienė.
Ketvertukas džiaugiasi, kad jų gretose yra ir vienas televizinis veidas, kurį žiūrovai išsyk pažįsta, nors ir kiek slėptųsi po baltai nupudruota barokinio įvaizdžio kauke. Tai KVMT solistas, grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis, kuriam, kaip pats sako, smagu išbandyti save įvairiausiuose amplua.
Kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną.
„Nors iš po balto grimo tikrasis Roko veidas nelabai matyti, iš unikalaus balso tembro klausytojai jį vis tiek atpažįsta“, – sako jo kolega Raimondas.
Formos ir turinio ieškojimai
Įdomu, kad ieškodami sodresnių ano laikmečio spalvų „Barokinių paveikslėlių“ kūrėjai daugelį miuziklinių kūrinių, kaip patys sako, „paturbino“, t. y. žiūrovai čia išgirs skambant ir arfą, ir aristokratiškąjį klavesiną.
„Šių instrumentų tembrai išsyk diktuoja ir visai kitokią informaciją“, – pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė. Anot jos, dauguma teatralizuotame koncerte skambančių ištraukų iš klasikinių operų, operečių, miuziklų dar turi ir gyvą akompanimentą – Rūta Blaškytė čia groja fortepijonu.
Kadangi siužetą kuria keturi veikėjai, jie labai gražiai siejasi su A. Vivaldi „Keturiais metų laikais“ (kūrinio aranžuotė taip pat pritaikyta keturiems balsams).
„Mes pasiskirstėme, kad kiekvienas atstovautume skirtingam metų laikui. Todėl tie mūsų paveikslėliai tarsi sudaryti iš keturių dalių. Kristina, vaidinanti griežtą motiną, pagal savo charakterį yra žiema. Jos atliekami kūriniai – šalti, rafinuoti. Aš atstovauju vasarai, Rokas – pavasariui, Raimundas – rudeniui“, – dalijasi Akvilė.
Virsmas: teatralizuotame koncerte „Vardan sosto“ solistai tampa šachmatų figūromis. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
Neišvengė kuriozų
Paprašyti prisiminti prisvilusius blynus po pirmųjų premjerų, KVMT solistai prapliumpa juoku.
„Kristinos suknelės labai ilgas šleifas, o spektaklyje yra toks choreografinis momentas, kai visi keturi einame vienas paskui kitą ratu. Štai tada Rokas ir užlipa ant jos prabangiojo šalio…“ – kvatojasi kolegos. „Ir ne vieną kartą…“ – kaltai nudelbęs akis netveria juoku ir pats įvykio kaltininkas.
Kaip išsilaikyti nesusijuokus? „Išversti kuo didesnes akis“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina K. Siurbytė, kol jos kolegė Akvilė pasakoja kitą komišką vaizdelį, nutikusį ketvertukui Kauno botanikos sode.
„Ten vaidinome atviroje erdvėje, gamtos apsuptyje. Rokas tiesiog turėjo pasitraukti nuošalėn ir palaukti, kol bus jo eilė, tačiau nukeliavo per toli ir paskui, kad grįžtų atgal pas mus, turėjo apeiti tvenkinį“, – prisimena Kristina, tąkart spėliojusi, ar spės kolega atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir atlikti dueto partiją su Akvile.
Džiugina ryšys su žiūrovais
„Po vieno „Barokinių paveikslėlių“ koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje prie mūsų priėjo jauna mergina, prisistatė esanti pianistė ir papasakojo mums, kaip ji suprato mūsų spektaklį. Buvo iš tiesų labai įdomu išgirsti jos interpretaciją, kuri, beje, visiškai nesutapo su mūsiške“, – vienas per kitą dalijasi teatralizuoto koncerto herojai.
„Neseniai „Barokinius paveikslėlius“ rodėme Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur sulaukėme dar įdomesnių komentarų. Vilniečiai džiaugėsi ir dėkojo, kad visi mūsų pasirinkti kūriniai skambėjo lietuvių kalba“, – stebisi jų reakcija KVMT solistas R. Baranauskas.
Dažnai klasikos kūriniai atliekami originalo kalba, kuri ne kiekvienam suprantama. Matyt, vilniečiai pasigedo paprastumo, ką dosniai dalijo Kauno artistai, patys vertę kūrinių arijas ir dainavę jas lietuvių kalba.
Barokinis įvaizdis – nepatogus
Paprašyti įvardyti didžiausią „Barokinių paveikslėlių“ iššūkį, pašnekovai sako, kad tai yra dainavimas non stop, o muzikinio teatro scenoje artistas, atlikęs savo partiją, turi laiko atsikvėpti, pailsėti.
„Kiekvienas iš mūsų čia dainuoja labai daug. Ne tik po vieną, bet ir kvartetu. O juk, sutikite, keturbalsis dainavimas – nedažnas reiškinys koncertuose“, – aiškina Raimondas ir Rokas.
Vyrai mini ir dar vieną iššūkį – nepatogų barokinį įvaizdį. „Moterys įpratusios būti gražios ir grimuotis veidus – tai jos daro ir šiais laikais, o mums su Roku dėvėti tas siauras ano laikmečio pėdkelnes, kurios kanda, yra tiesiog nepakeliama našta. Tačiau ko nepadarysi dėl žiūrovų“, – šmaikštauja R. Baranauskas.
Jis vienintelis iš viso ketvertuko norėtų pagyventi XVI a. pabaigos Italijoje, kur ir pradėjo formuotis pirmosios baroko kultūros užuomazgos.
Kviečia susimąstyti
Antrasis projektas, kurį K. Siurbytė vadina muzikine rokiruote, vadinasi skambiai – „Vardan sosto“. Solistai čia tampa šachmatų figūromis.
„Net turime savo šachmatų lentą, kurioje veikia du balti ir du juodi personažai. Iš pradžių atėję į pasaulį, t. y. atsistoję ant šachmatų lentos, visi būname švarūs, tyri, bet užaugame, įgyjame socialinį statusą, ir pažiūrėkite, kas nutinka, kai žmogus gauna karūną: valdžią ir pinigus?“ – retoriškai klausia K. Siurbytė.
Štai čia ir pradeda virti visokios slaptos aistros, peripetijos, intrigos – karaliai net užsimano apsikeisti savo karalienėmis! Galiausiai, nuėję ilgą išbandymų kelią, spektaklio herojai suvokia, kad karūna neatneša laimės. Kas jiems, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė? – nebyliai klausia „Vardan sosto“ artistai. Ar ištikimybė amžinosioms žmogiškosioms vertybėms gali padaryti mus laimingus? Į šį klausimą kiekvienas atsakymą turi rasti pats.
Dainininkai juokiasi, kad žaisti šachmatais iš jų ketvertuko moka tik Raimondas, pastarąjį kartą stumdęs šachmatų figūras prieš keletą metų.
Skamba grupės ABBA dainos
Kadangi ant šachmatų lentos stojasi KVMT solistai – žiūrovas vėlgi tikisi klasikinio muzikinio fono. Tačiau stebi dar vieną rokiruotę – ypatingą šachmatų ėjimą su grupės ABBA dainomis.
Kodėl būtent ABBA? Nes jos nariai Benny ir Björnas 1984 m. sukūrė miuziklą „Chess“ („Šachmatai“), kuriame skamba nuostabi jų muzika.
„To miuziklo istorija – apie šachmatininką, kuris dėl meilės norėjo bėgti iš buvusios Sovietų Sąjungos, o sistema neleido, – mums netiko, tačiau visi vienbalsiai nusprendėme pasinaudoti jos melodingomis dainomis“, – pasakoja K. Siurbytė.
Muzikinės rokiruotės „Vardan sosto“ premjera įvyko pernai žiemą Užutrakio dvare, o šio muzikinio spektaklio idėja A. Garbenčiūtei-Bučienei į galvą šovė labai netikėtai.
„Kai po „Barokinių paveikslėlių“ visi nuvykome pas R. Laureckį pažiūrėti, kaip jis įsikūrė naujuose namuose, kažkas garsiai paklausė: o kas toliau? Tuomet Akvilė garsiai leptelėjo: šachmatai!“ – prisimena Kristina.
Meilė – varomoji jėga
Tąkart visi smagiai pasijuokė iš kolegei netyčia išsprūdusio žodžio, bet jis ilgam įstrigo Kristinos galvoje.
„Grįžusi namo ėmiau galvoti – o jei tikrai šachmatai?! – dalijasi ji. – Teko gūgle išsinagrinėti, kas ir kaip su tais šachmatais, o jau tuomet imtis siužetinės linijos ir intrigos, kuri būtų aktuali mūsų dienoms.“
K. Siurbytė prisipažįsta, kad siužetas ir čia neapsiėjo be meilės linijos, nes meilė – varomoji jėga, verčianti suktis pasaulį, keistis jo epochas.
„Akies krašteliu visada stebiu žiūrovą ir matau, kaip nuoširdžiai jis reaguoja į personažų teisingus ar neteisingus žingsnius“, – kalba R. Baranauskas.
„Kai Užutrakio dvare, baigiantis spektakliui, pasigirdo užburianti grupės ABBA „Happy New Year“ melodija, ašaras šluostėsi ne tik moterys, bet ir vyrai. Ši daina – tarsi mūsų muzikinės rokiruotės atomazga. Klausytojai kantriai sekė siužetą, todėl spektaklio pabaigoje stipriai išgyventos emocijos virto ašaromis, o jie patys tarsi patyrė katarsį“, – susijaudinusi pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė.
Naujausi komentarai