Naktinė kelionė po Pirmojo pasaulinio karo palikimą

Randa "siurprizų"

"Nesvarbu – liūtis ar sniegas, žygis vis tiek įvyks. Juk karas šiose apylinkėse vyko nepriklausomai nuo oro sąlygų", – praneša Rimutė Mikalavičienė, ekskursijos po Kauno IV fortą gidė, ir tiksliai perteikia žygio nusiteikimą bei nuotaiką.

Kelionė po Pirmojo pasaulinio karo palikimą prasideda jau sutemus. R.Mikalavičienė dalyvius pasitinka saugiausioje forto vietoje – užnugaryje. Nors ekskursija saugi ir pritaikyta vaikams, gidė įspėja, kad čia lankytis patartina tik su puikiai apylinkes ir jos istoriją pažįstančiu asmeniu.

"Fortas yra išminuotas, tačiau vis tiek kiekvieną pavasarį čia randama "siurprizų", – šmaikščiai nusišypso žygio vadovė.

Išskirtiniai akcentai

Ekskursija dalyvius grąžina į praeitį, kai statinys priklausė carinės Rusijos imperijai ir buvo skirtas nuo priešų ginti vakarinę jos dalį. Forto išsidėstymas primena keturkampį. Tai požeminiai labirintai, sudaryti iš ilgų tunelių – poternų. Statinį supančiame gynybiniame griovyje yra skliautinė siena, o jo užnugaryje – eskarpas.

IV fortas turi du išskirtinius akcentus – tai centriniai vartai bei pagal pulkininko Lichačiovo brėžinius pagamintas pireššturminio pabūklo keliamasis mechanizmas, kuriuo būdavo keliamos patrankos į šaudymo poziciją. Prieš išrandant keltuvą, sunkiasvoriai ginklai būdavo išjudinami rankomis stumiant apareles.

Antroji ekskursijos stotelė – pirmasis forto aukštas. Dabar viduje pro raudonas plytas sunkiasi drėgmė, tačiau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje įrengtos vėdinimo angos palaikydavo idealią temperatūrą karininkams. Nepaisydami klaustrofobiškos erdvės dydžio, žygio dalyviai įdėmiai tyrinėja neįtikėtinai siaurą tunelį.

Nesvarbu – liūtis ar sniegas, žygis vis tiek įvyks. Juk karas šiose apylinkėse vyko nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Istorijos pamokos

Požemio labirinte yra nedidelių kambarėlių, kuriuose anksčiau stovėdavo patrankos. Pro sienoje žiojinčią skylę išlėkdavo sviediniai, o lubose esanti anga buvo skirta išeiti susikaupusiems dūmams. Šie kas keletą metrų išsidėstę skliautai primena apie vieną iš dviejų istorinio palikimo tamsių dėmių – iš IV forto būdavo šaudoma ne tik į priešus vokiečius – kulkos pasiekdavo ir savus. Kai rusų kariai suprato, kad jų laukia pralaimėjimas, bėgo pasiduoti vokiečiams į šalia esantį jų pulką. XX a. pirmoje pusėje nebuvo kokybiškų susisiekimo priemonių, tad apie tokį sprendimą nieko nežinojo IV forto kariai, kurie manė ir toliau šaudantys į priešų pulkus.

Forto koridoriuose galima aptikti šulinių, kurių gylis siekia net 60 m, bei laiptų, vedančių į viršų ar žemyn. Vieni jų – tai telikę šlapi subyrėję akmenys, kiti – iki šiandien išlikę taisyklingi, ilgų metų nepaliesti XX a. architektūros kūriniai. Nepabijojus jais nusileisti žemyn, atsiveria vaizdas į tamsią požeminę pelkę – kadaise tai buvo puolimo pozicija, nuo kurios karininkai šaudydami susidurdavo su priešu akis į akį.

Gausu šikšnosparnių

Antrasis forto aukštas buvo skirtas pasislėpti nuo pylimo nusileidusiems kareiviams. Perkopę abu forto aukštus ir su gidės priežiūra išvengę neuždengtų lauko šulinių, ekskursijos dalyviai apžvelgia statinį iš viršaus. Tuomet R. Mikalavičienė prabyla apie dar vieną juodą IV forto dėmę. Vakarinėje jo dalyje, jau Antrojo pasaulinio karo metu buvo pasiglemžta 2 tūkst. Kauno žydų gyvybių. 1941 m. inteligentijos atstovai gavo melagingą informaciją, kad bus gabenami dirbti į archyvus, tačiau moterys, pasiekusios IV fortą, buvo sušaudytos kulka į nugarą, o vyrai žuvo žvelgdami į juos tiesiai nukreiptus šautuvus.

Viena paskutinių aplankytų ekskursijos vietų labiausiai primena, kad kadaise čia virė gyvenimas. Kareivinėse būta atskirų kambarių – virtuvių, tualetų, maisto sandėlių ir vietų, skirtų kopūstams rauginti. Tokie patogumai buvo rusų armijos pranašumas, o dauguma priešų palūždavo būtent dėl jų stygiaus. Maisto atsargos čia buvo tokios didelės, kad, net vokiečiams užėmus šalį, Pirmojo pasaulinio karo metu žmonės turėjo ką valgyti – maistą ėmė iš fortuose esančių sandėlių.

Beklaidžiojant raudonų plytų labirintais neretai pro akis pralekia nuolatiniai forto gyventojai – šikšnosparniai. Siekiant nedrumsti jų ramybės šaltuoju metų laiku, ekskursijos čia nevyksta nuo spalio iki pat gegužės mėnesio. Tad fortas, kadaise buvęs rusų armijos buveine, šiandien jau tapo šikšnosparnių namais.