Virš durų – kanklės

Tvarkomos Rotušės aikštės kaimynystėje stovintis, dėl išrausto grindinio šiandien sunkiau prieinamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus pastatas šioje vietoje iškilo XVIII a. Jame veikė karo ligoninė, per 1863-iųjų sukilimą – karo lauko teismas.

„Prieš atsikraustant Maironiui, čia buvo rusų kareivinės. Pirmas aukštas buvo paverstas arklidėmis, viskas buvo labai neprižiūrėta. Jonas Mačiulis-Maironis užtruko metus, kol jo iniciatyva viskas buvo suremontuota“, – 1909-aisiais įsigijęs, po metų įsikūręs tautos atgimimo dainius, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekskursijų vadovo Tado Jakubausko, savo namų duris atvėrė ir svečiams. Juose gan dažnai buvo galima sutikti vadinamąją šalies grietinėlę: poetą Vincą Mykolaitį-Putiną, filosofą Aleksandrą Dambrauską-Adomą Jakštą, kompozitorių Juozą Naujalį ir kt. Kiekvienas jų įeidamas vidun ant kabyklos palikdavo skrybėles ir paltus, o įspūdingoje rokoko stiliaus vazoje ant pasagos formos stalelio, šalia Žalgirio mūšio paveikslo kopijos, kurią nutapė Juozas Ignatavičius, – vizitines korteles. Muziejininkai yra sukaupę daugiau kaip 660 vizitinių kortelių kolekciją, kurią plečia ir šių dienų Maironio namų svečiai. Paruoštus klasikinio, 90x50 mm, dydžio popieriaus lapelius jie gali užpildyti norimu tekstu, o baigtą kortelę dėti sau į piniginę arba palikti muziejuje.

T. Jakubauskas sakė, kad prieškambaryje užtrukdavo ne tik svečiai, kuriems tekdavo išklausyti namų šeimininko pasakojimus, Žalgirio mūšio paveiksle pavaizduotų žmonių istorijas, bet ir Maironio dukterėčios. Joms labai patikdavo prie įėjimo įrengtas skambutis-kanklės, todėl kai tik dėdė negirdėdavo, jos imdavo varstyti duris, kad muzikinis instrumentas prieškambarį užlietų savo skambesiu.

Potyris: taip, kaip anuomet Maironis, rankas prie jo lovos galite nusiplauti ir jūs. Regimanto Zakšensko nuotr.

Slapta kunigo aistra

„Nesvarbu, kur norėdavo vestis savo svečius, jiems tekdavo kirsti darbo kambarį, – T. Jakubausko žodžius lydėjo rankos mostas, nurodantis tolesnę kryptį. - Kambario pavadinimas aiškiai pasako, kad ši erdvė buvo skirta profesinei veiklai ir oficialiems priėmimams. Savo svečius Maironis sodindavo ant žalio aksomo baldų.“

Įspūdingi ne tik minkštasuoliai aplink medinį stalą, bet ir sienos. Dažytos pastelinėmis spalvomis, dekoruotos geometrinėmis figūromis ir aerodinamiškomis formomis jos atspindėjo tuo metu madingą art deco stilių, o ant stalo išrikiuoti daiktai – ryšį su studentais. Maironis buvo griežtas ir reiklus, gerais pažymiais veltui nesišvaistė. Nepaisant to, studentai jį gerbė, mylėjo ir dovanų įteikdavo. Kambarys iki šiol saugo sidabrinį, Kauno seminaristų ir medžioklės deivės Dianos figūra puoštą laikrodį, kurį padovanojo Peterburgo dvasinės akademijos studentai.

„Nors kambarys skirtas darbui, čia galima rasti baldų, naudotų poilsiui. Tarkime, šis Michaelio Thoneto prekių ženklo supamasis krėslas“, – T. Jakubauskas atkreipė dėmesį į neįprastą baldų gamybos procesą. Pagal iš Vokietijos kilusio baldininko ištobulintą technologiją apvalūs arba keturkampiai buko strypai buvo mirkomi karštame vandenyje, garinami. Vėliau suformuotos detalės jungiamos varžtais, džiovinamos, poliruojamos, kartais dekoruojamos raižytais, išdegintais ar įspaustais ornamentais. Dėl paprastos konstrukcijos, pigumo, patvarumo ir masinės gamybos M. Thoneto baldai paplito visame pasaulyje.

Jonas Mačiulis-Maironis užtruko metus, kol jo iniciatyva viskas buvo suremontuota.

„Šio prekių ženklo kūrėjai, reklamuodami savo baldus, kėdę numetė nuo Eifelio bokšto. Žinoma, ji nesulūžo“, – pirštais brūkštelėjęs per krėslą, kuriame po dienos darbų įsitaisydavo namų šeimininkas, T. Jakubauskas pasiūlė išbandyti kitą, labai panašų, esantį vos už kelių metrų.

Darbo kambaryje eksponuojamas stalas-pultas, prie kurio stovėdavo ir kurdavo Maironis. Prie vienos sienos prisispaudęs gerokai mažesnis medinis stalelis, išduodantis apie dainiaus aistrą, regis, nesuderinamą su dvasininko pašaukimu.

„Maironiui patiko žaisti kortomis. Mėgstamiausi žaidimai buvo „Pasjansas“ ir „Vintas“. Šis įprotis tęsėsi maždaug iki 1924 m., vėliau Maironio draugas, poetas ir kunigas Mykolas Vaitkus, jo namuose ėmė organizuoti tokius menininkų pobūvius. Labiausiai Maironis aprimo tada, kai jo amžininkas, itin griežtų pažiūrų A. Jakštas net parašė pašaipų eilėraštį: „Kortų išjuokimui dainius eilės rašo, bet svečių sulaukęs, tuoj prie „Vinto“ prašo“, – filosofo kūryba suskambo T. Jakubausko lūpose.

Linija: anot T. Jakubausko, patirtinė ekskursija skirta ne Maironiui, o salonų aukso amžiaus gyvenimui pažinti. Regimanto Zakšensko nuotr.

Keistuolis veidrodis

Iš darbo kambario – į mažąją svetainę. Neretai vadinama Raudonuoju salonu, ši erdvė buvo laikoma gražiausia tuomečiame Kaune. Įrengta prabangiu rokoko stiliumi, svečių dėmesį ji kaustė auksuotais sienų apvadais, baltų koklių krosnimi su Amūru centre, puošnia niša ir dangaus mėlio sienomis.

Čia buvo skaitoma poezija, aptariami bažnyčios, visuomenės, kultūros reikalai. Sėdėdamas ant sofos, čia Maironis pozavo dailininkui Jonui Januliui, kuris jį pavaizdavo ir kaip poetą, ir kaip kunigą. Kambaryje – Maironio sesers Marcelės rankdarbiai, nuotraukos, paveikslai ir įspūdingas veidrodis, sumontuotas kiek neįprastame aukštyje. Į Raudonąjį saloną atėjusios damos jame savo atvaizdą galėdavo pamatyti nebent tik smarkiai pasistiebusios, užtai priešais esančio lango atspindys trijų dalių veidrodyje vizualiai padidindavo kambarį.

„Maironis į mažąją svetainę kviesdavo ir aktorius po premjerų. Žinodamas, kad dalyvaus ir A. Jakštas, Maironis moterų aktorių prašydavo apsirengti kukliau, kad bičiulis nepyktų, – T. Jakubauskas žengė arčiau kabyklos, ant kurios to meto puošeivos paliko savo skrybėlaičių ir skarų pečiams uždengti. – Dabinkitės tarsi Maironio laikais, fotografuokitės.“

Kita erdvė, į kurią kviečiami patirtinės ekskursijos dalyviai, – sesers Marcelės kambarys. Dukart mažesnis nei prieškambaris, savo paprastumu neprilygstantis nei Maironio darbo kabineto, nei Raudonojo salono puošnumui ir modernumui. Mėlynos kelių kvadratinių metrų kambario sienos puoštos Marcelės rankų darbo kilimu, langas – jos pačios nertomis užuolaidomis.

„Kambaryje matote elementarioms reikmėms reikalingus baldus. Vienintelis iš jų išsiskiriantis – kraičio skrynia. Tokias anuomet turėdavo visos jaunos merginos. Marcelė niekada neištekėjo, todėl savo kraičio skrynią atsivežė čia, o turtus atidavė broliui, kad jis įsigytų šiuos rūmus“, – ekskursijos vedliui kilstelėjus senos medinukės dangtį, susirinkusieji darsyk įsitikino, kad viduje nieko nėra.

Baldai: ant garsiojo Maironio krėslo sėsti negalima, užtai kiekvieno svečio laukia esantis kiek tolėliau. Regimanto Zakšensko nuotr.

Lubose – kosmosas

Visas Maironio butas skiriamas į dvi dalis – privačią ir viešąją. Pastarajai atstovavo ir Didžioji svetainė, savo pavadinimu nusakanti ir erdvės dydį, ir čia vykusius renginius. Kambaryje, kurio lubose pavaizduotas kosmosas, o sienose – tautiniai raštai, svečiai rinkdavosi tik ypatingomis progomis – per Kūčias, Kalėdas, Velykas, Maironio gimtadienius ir vardadienius. Čia vykdavo ir didieji Kauno kunigų seminarijos priėmimai. Susirinkusieji klausydavosi fortepijono, gramofono, gerdavo arbatą, vaišindavosi šokoladu lietais grybukais. Toks pats Didžiosios svetainės ritualas laukia ir visų patirtinės ekskursijos svečių.

„Žinome, kad Marcelė gamino nuostabų „Krupniko“ gėrimą. Visi, kurie rašydavo laiškus Maironiui, būtinai perduodavo linkėjimus Marcelei. Deja, receptu ji nepasidalijo – išsinešė su savimi anapilin. Jei ir būtų palikusi, vaišinti, deja, šiuo gėrimu negalėtume“, – rankomis skėstelėjo T. Jakubauskas.

Didžiosios svetainės puoštos Maironio tėvų – Aleksandro Mačiulio ir Onos Kurmauskaitės-Mačiulienės – nuotraukomis, Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ kopija. Virš durų nupieštas Žemaitijos herbas.

„Amžininkai mena, kad Maironis nelabai mėgdavo save vadinti žemaičiu. Draugams paklausus apie kilmę, jis imdavo išsisukinėti. Tai stebino jo seserį Marcelę. Maironis nebuvo nusistatęs prieš Žemaitiją, bet norėjo būti ne tik jos, bet visos Lietuvos“, – įdomių detalių apie dvasininką, profesorių ir lietuvių romantizmo poetą atskleidė ekskursijų vadovas.

Drąsiau: damų skrybėlaitės laukia, kol jas kas nors pasimatuos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nemėgo kopūstų kvapo

Koridoriumi pasileidome įkandin Tado. Dar keli žingsniai ir atsidūrėme nedidelėje virtuvėje, kur išsidalijome skaniųjų grybukų recepto lapus, o tada – šeimos valgomajame.

Puoštas linine staltiese stalas šios erdvės viduryje leido įtarti apie anuomet čia vykusius jaukius šeimos narių ir pačių artimiausių draugų susibūrimus. Maironis, kaip netrukus sužinojome, mėgo virtinius su mėlynių padažu, bulves su rūgpieniu, tačiau negalėjo pakęsti kopūstų. Priešingai nei Marcelė. Todėl kai tik ši virdavo kopūstų sriubą, jos brolis prašydavo gerai apkamšyti visus plyšius, kad tik daržovės kvapas nepasiektų jo nosies. Nežinia, kiek tai pavykdavo padaryti, nes Maironio miegamasis buvo iškart už kitų durų.

„Maironis nemėgo naktinėti. 22 val. norėdavo gulėti lovoje“, – ekskursijų vadovas atvėrė priešpaskutinio kambario duris. Už jų – nedidukė lova, kurioje saugodamasis nuo kylančio rėmens jis užmigdavo beveik sėdomis. Virš lovos – vaizdą keičiantis paveikslas, kuriame vaizduojama Marija ir Jėzus. Šalia lovos – klūpykla, dubuo, ąsotis vandens procedūroms ir kelios knygos apie sodininkystę, kurias Maironis skaitydavo, kai nepavykdavo greitai užmigti. Paskutinėje patalpoje suskaičiavome keturias medines knygų spintas. Muziejininkai jose rado 795 septyniomis kalbomis rašytas knygas. Maironis buvo poliglotas – mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, graikų, lotynų ir hebrajų kalbas. Ant stalo paskleisti akmenukai iš kelionių, kvietimai į įvairius viešus renginius, rankraščių nuotraukos, to meto spauda, žurnalas „Romuva“.

„Telefonas tarpukariu buvo retai sutinkamas prietaisas, bet Maironis jį turėjo. Virš telefono – 1930 m. išleistas Lietuvos abonentų sąrašas“, – vartydamas knygą T. Jakubauskas stabtelėjo ties 70 puslapiu, kuriame įrašytas ir Maironio telefono numeris. „Dar vienas dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį, – angos duryse. Kaip manote, kam jos skirtos? Maironis pasistatydavo kėdę, palypėdavo ir žiūrėdavo, kas už jų stovi. Mes namus apėjome ratu. Kai atversime duris, grįšime ten, kur pradėjome“, – ekskursiją baigęs T. Jakubauskas vylėsi, kad sykį čia pabuvę dar sugrįš.