Dukart teko bėgti iš namų
Elmira šypsodamasi prisistato esanti Krymo totorė. Iki 2014-ųjų ji su šeima gyveno Krymo pusiasalyje, Eupatorijos kurortiniame mieste prie Juodosios jūros. Turėjo savo verslą – nedidelį suvenyrų kioską, džiaugėsi gyvenimu, kol...
„Kol Putinas nepadarė to, ką daro ir dabar. 2014 m. kovo mėnesį, po Viktoro Janukovyčiaus nušalinimo, jis įvedė į Krymo teritoriją Rusijos karius. Paskui surengė pseudoreferendumą, kuris parodė, kad už Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos pasisako apie 96 proc. visų balsavusiųjų. Kas vyko toliau, jau žinote, – Krymo aneksija“, – giliu atodūsiu palydi savo pasakojimą E.Bielialova, po minėtų įvykių kartu su šeima pasitraukusi į žemyninę Ukrainos dalį.
„Pasitraukėme į Lvivą visi: aš, vyras, sūnus, dukra su šeima. Anūkė buvo gimusi Kryme, o štai sūnelio dukra susilaukė jau būdama Lvive“, – aiškina Elmira.
Apsigyvenusi Lvive, auksarankė moteris siuvo pagal privačius užsakymus, rengė autorines Krymo totorių siuvinėjimo auksu ir ornek ornamentais parodas. „Norėjau parodyti žmonėms, kokią unikalią kultūrą turime. Ją ilgus metus, jau nuo pat Rusijos imperijos žlugimo, Krymo totoriai bandė visaip išsaugoti“, – didžiuodamasi sako E.Belialova.
Kai vasario pabaigoje Rusija paskelbė Ukrainai karą, moteris suprato, kad netrukus ir vėl gali tekti bėgti, tik šįkart – dar toliau nuo gimtinės. Prasidėjus karui, Lvive nuolat aidėjo sprogimų garsai, per dieną po keliolika kartų gaudė oro pavojaus sirenos.
Netoli jų namų Lvive buvo mokykla, kurioje laikiną prieglobstį rasdavo pabėgėliai. Elmira ėmė savanoriauti: padėjo nuo karo bėgantiems žmonėms, ieškodavo jiems butų Lvive.
„Labai skausminga būdavo matyti žmones su lagaminais, krepšiais, mažais verkiančiais vaikais būriais traukiančiais į Lvivą. Tai priminė mus pačius, kadaise palikusius savo gimtuosius namus Kryme. Tos jų akys – liūdnos, baikščios, tarsi klausiančios, už ką?!“ – dalijasi išgyvenimais pašnekovė.
Pažintis: atvykusi paviešėti pas Lietuvoje gyvenančią dukrą E.Bielialova tuščiai laiko neleido – domėjosi mūsų krašto tradicijomis ir sukūrė visų etninių regionų ir čia gyvenančių tautinių mažumų kostiumus lėlytėms.
Gimtadienio staigmena
Nebegalėdama pakelti slogios atmosferos Lvive, Elmira nusprendė paviešėti pas dukrą Lietuvoje. Kadangi visą gyvenimą mėgo daryti staigmenas, vizitą suplanavo per Elviros gimtadienį.
„Mano dukra Elvira jau šeštus metus gyvena Lietuvoje. Birželį – jos gimtadienis, tad nutariau padaryti staigmeną. Tik ji vos visko nesugadino“, – juokiasi prisiminusi, kaip dukra, kalbėdama telefonu su Lenkijos pasienį pasiekusia mama, nugirdo automobilių ūžimą. Išsigandusi ėmė klausinėti, kur yra mama, kas nutiko, nes paprastai juk sėdėdavo namie ir siūdavo. Vis dėlto Elmirai pavyko neišsiduoti. Staigmena pavyko – kiek džiaugsmo buvo dukrai, žentui, abiem anūkams.
„Rugsėjo 1-ąją palydėjau savo mylimą anūką į pirmą klasę – kaipgi galėjau praleisti tokį svarbų momentą?!“ – linksmai sumosuoja rankomis Krymo totorė, kuriai Kaune teko likti ilgesniam laikui. Mat, vos sužinoję apie jos auksines rankas, dukros draugai pasiūlė čia surengti parodą.
Kūryba vėl gelbsti – pasirengimas parodai bent trumpam išblaško niūrias mintis, kurios ją puola nuolatos, nes Ukrainoje liko jos vyras, sūnus, daug artimų giminaičių.
Bandau siūti taip, kad į mano lėlytes pažvelgęs žmogus iš karto suprastų, kokiam kraštui jos atstovauja.
Viduje verda pyktis
„Atrodo, Lietuvoje gyventi gera, ramu, saugu, bet galvoje nuolat sukasi klausimas – o kas toliau, kas bus rytoj?!“ – atvirauja ji, puikiai suprantanti, kad dabartinėje situacijoje ne tik Lvivas, ne tik kiti Ukrainos miestai, bet ir visa Europa negali jaustis saugiai.
Prasidėjus karui, beveik pusantro mėnesio Elmiros šeima gyveno rūsyje. „Būdavo, siuvu, išgirstu oro pavojaus signalą – ir tekinom į rūsį, pakeliui kažką prigriebusi. Paskui net sugalvojau persikraustyti į rūsį su visais savo siuviniais – vis tiek namuose normaliai dirbti negalėjau“, – prisimena ji.
Siuvimas jai padėdavo bent šiek tiek atsipalaiduoti ir kiauras dienas negalvoti apie tai, kas vyksta aplinkui. Vyko tikrų tikriausias karas. Iš pradžių buvo labai baisu.
„Tačiau dabar aš nebebijau. Manyje liko tik du jausmai – pyktis ir neapykanta. Žmogus, matyt, toks jau sutvėrimas, kuris ilgainiui pripranta prie visko – ir karo žiaurumų, ir išniekintos mirties vaizdo. Niekada nemaniau, kad šitaip kalbėsiu, bet… kai per žinias skelbia žuvusių rusų karių skaičių, man jų negaila. Aš į rusų kareivius žiūriu kaip į monstrus, kurie atėjo žudyti taikių ukrainiečių. Ir nuo tokių minčių man darosi truputį baisu“, – atvirauja jau beveik pusmetį Lietuvoje esanti Elmira.
Dabar ji gyvena tik šia diena. Kas rytą keliasi, pusryčiauja, paskui eina pasiimti anūko iš mokyklos, vakare meldžiasi už Ukrainą (Krymo totoriai yra musulmonai – aut. past.) ir eina miegoti. Tik ir sapnai neatneša ramybės.
„Kažkoks absurdas, – liūdnai šypteli pašnekovė. – Būnant čia, Kaune, pas dukrą, anūkus, man labai gera. O vis tiek viduje verda slaptas pyktis. Gal jis manyje gyvena dar nuo tų laikų, kai mano tėvai po karo buvo deportuoti, o štai dabar ir mes turėjome bėgti net du kartus…“ – garsiai mąsto Elmira ir dar sykį primena skaudžią Krymo totorių istoriją.
Sovietų valdžios apkaltinti bendradarbiavimu su naciais per Antrąjį pasaulinį karą, visi Krymo totoriai 1944 m. buvo deportuoti į Centrinę Aziją – daugiausia į Uzbekiją. Uždrausta spauda jų kalba, neleista minėti tautos pavadinimo. Maždaug apie 1967-uosius, nors kaltinimai buvo panaikinti, tremtiniams dar kurį laiką neleido grįžti į gimtąjį Krymą. Situacija pasikeitė tik paskutiniais SSRS gyvavimo metais.
„Ši genocido politika ne tik man, mano tėvams, bet ir visiems Krymo totoriams padarė milžinišką žalą“, – pasakoja Elmira.
Siuvėja nuo penkerių
Pagal išsilavinimą E.Belialova – siuvimo inžinierė-technologė. Pradėjo siūti nuo penkerių. „Kartą suskaičiavau, kad siuvėja esu jau 59-erius metus! Kadangi tėvai buvo deportuoti, gyvenau su močiute ir teta. Jos abi siuvo. Močiutė – tik mėgėjiškai, užtai teta buvo tikra savo amato žinovė, o paslaptimis dalijosi ir su manimi. Oi, kaip lepino jos mane… Kur nelepins: buvau likusi jų vienturtė!“ – pasakoja Elmira, po mokyklos baigimo išvykusi pas mamą į Uzbekistaną, kur bandė stoti į Menų akademiją. Nebespėjo – stojamieji buvo pasibaigę.
Tada įstojo į profesinę siuvimo mokyklą Samarkande. Jos diplominiu darbu vyriausia technologė buvo tiesiog sužavėta. Diplomantė siuvo suknelę su mamos dovanotais tuo laiku deficitiniais mezginiais. Jau tada egzaminų komisija merginai prognozavo puikią profesinę ateitį.
Ar prognozės išsipildė? Ne visai… Elmira įsimylėjo, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o tuomet abu su vyru nusprendė grįžti į gimtąjį Krymą – savo tautos istorinę tėvynę. Deja, realybė buvo tokia, kad deportuotų tėvų vaikų niekas čia niekas nelaukė, nenorėjo priimti į darbą.
„Nieko nepadarysi – taip buvo. Teko suktis iš padėties, baigti pedagoginius mokslus, po kurių man žadėjo darbą pagal specialybę. Tai ir padariau jau būdama 51metų. Tapau siuvimo inžiniere-technologe su dar vienu – pedagogės – diplomu“, – šypsosi Elmira, savo profesinę karjerą pradėjusi nuo siuvimo būrelio vadovės ir kopusi karjeros laiptais aukštyn.
Pristato: E.Bielialovos lėlėms sukurtus Baltijos šalių tautinius drabužius galima pamatyti jos darbų parodoje Kauno tautinės kultūros centre.
Pasak jos, jei žmogus turi svajonę ir nori ją realizuoti, jis tai ir padarys. Taip, kaip palaikoma vyro ir vaikų, savo svajonės siūti siekė ji.
„Buvau ir esu labai darbšti. Kai Kryme valdžia po truputį ėmė grąžinti žemes, mano vyras išvyko ten. Likau viena su mažamete dukrele ir ką tik gimusiu sūneliu ant rankų. Rytais priimdavau siuvimo užsakymus, naktimis siūdavau. Kai paskui vyrą galiausiai atvykau į Krymą ir šešis metus negavau darbo pagal specialybę, rankų nenuleidau“, – šypsosi Elmira.
Ilgus metus stovėjo turguje už prekystalio, kartais tekdavo išklausyti ir rusakalbių užgauliojimų. „Privažiavo čia visokių perpardavinėtojų…“ – piktai išplūdusi, ją labai įskaudino viena turgaus lankytoja.
Daug vargo ir neteisybės gyvenime mačiusi Elmira iki šiol prisimena paauglės dukros žodžius, kai galų gale gavo išsvajotąjį darbą pagal profesiją. „Kaip džiugu, mama, kad pagaliau tu gali stovėti jau kitoje prekystalio pusėje!“ – džiaugėsi laiminga dukra.
Kai Krymo totoriams pagaliau buvo leista pasirūpinti savo istoriniu ir kultūriniu paveldu, Elmira su didžiuliu entuziazmu ėmėsi tradicinio Krymo totorių siuvinėjimo meno, pelnė „Auksinių rankų“ apdovanojimą.
„Kryme mano siuvinėjimus žino, nes mokiausi pas garsios meistrės mokinę“, – sako pašnekovė, net dešimt metų dirbusi neįgaliųjų reabilitacijos centre. Žmonės, turintys negalią, į šią įstaigą atvažiuodavo iš visos Ukrainos įgyti papildomos specialybės, kuri vėliau padėdavo jiems užsidirbti pragyvenimui.
„Aš buvau jų siuvinėjimo mokytoja, – pasakoja Elmira, jau tada pastebėjusi, kad likimo nuskriausti žmonės – kur kas žmogiškesni, jautresni, empatiškesni nei tie, kuriems Aukščiausiasis nepagailėjo nei rankų, nei kojų, nei akių, nei smegenų. – Jų dėka į pasaulį aš ėmiau žiūrėti visiškai kitaip.“
Dėkinga už palaikymą
Kai gyveno Kryme, Eupatorijos mieste, Elmiros šeima turėjo nedidelį suvenyrų kioską. Kadangi tradiciniai siuviniai su aukso, sidabro siūlais būtų labai brangūs, moteris sugalvojo siūti lėlytes ir aprengti jas tautiniais Krymo totorių kostiumais.
Viešėdama pas dukrą Kaune Elmira gavo pasiūlymą daryti tą patį ir savo siuviniais populiarinti Krymo totorių kultūrą Lietuvoje. Juk tautinis kostiumas – tarsi kiekvienos tautos vizitinė kortelė. „Bandau siūti taip, kad į mano lėlytes pažvelgęs žmogus iš karto suprastų, kokiam kraštui jos atstovauja“, – aiškina auksarankė.
Sunkiausia buvo gauti pačių lėlyčių. Anksčiau Elmira pirkdavo barbes ir aprengdavo jas pačios siūtais Krymo totorių kostiumais, o Lietuvoje panoro surasti meistrą, kuris lėlytes išdrožtų iš medžio.
Automobilio neturinčiai siuvėjai problema tapo ir medžiagos, ir įvairūs mezginiai, reikalingi drabužėliams papuošti, – reikėjo jų rasti Kaune, kurio dar gerai nepažino. Elmira pasišovė sukurti visų trijų Baltijos šalių, taip pat visų mūsų krašto etninių regionų ir tautinių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, kostiumus lėlėms.
„Noriu pasiūti tradicinius tautinius kostiumus šešiolikai porų lėlyčių. Drabužėliai bus tiek vyriški, tiek moteriški. Iš viso 32! Parodą galėsite išvysti Kauno tautinės kultūros centre nuo spalio 16 d.“, – entuziastingai kalba ji.
Elmira be galo dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, kuri suteikė jai paramą ir skyrė trijų mėnesių stipendiją. Todėl ji, kaip ir kiti Lietuvoje prieglobstį radę Ukrainos kultūros ir meno kūrėjai, galėjo atsiduoti kūrybai.
„Gražus tikslas – palaikyti mūsų, nuo karo nukentėjusių ukrainiečių, kūrybinę veiklą ir skatinti bendradarbiavimą su Lietuvos kultūros bendruomene įvairiose meno srityse, – sako E.Belialeva ir tikina, kad atlygis už darbą neturi didelės reikšmės. – Man svarbiausia matyti susižavėjusias žmogaus akis. Kai jos taip žvelgia į mano darbą – lėlytes ar siuvinius, tarsi dėkoja už mano rankomis sukurtą grožį.“
Žentas – lietuviškų šaknų
Elmiros dukters Elviros Drozdovos istorija irgi nepaprasta. Kartu su šeima į Ukrainą Elvira atvyko 1995-aisiais. Kryme lankė vidurinę mokyklą, baigė universitetą, įgijo du aukštuosius išsilavinimus, tapo pripažinta menininke. Čia ji susipažino ir su savo būsimu vyru Jaroslavu, kuris, pasirodo, turi ir lietuviško kraujo (Jaroslavo močiutė kilusi iš Lietuvos, Žiežmarių, – aut. past.).
Tolesnę jaunos moters istoriją galima puikiai nuspėti – 2014 m., prasidėjus neramumams Kryme, vyro įkalbėta, sutiko vykti su vaikais į Lietuvą. E.Drozdova be galo dėkinga Lietuvos vyriausybei už Ukrainos piliečiams suteiktus biometrinius pasus, su kuriais jos artimieji galėjo dažnai pas ją svečiuotis be vizų.
Meniškos prigimties moteris lankė privačias pamokas pas dailininką Eupatorijoje, o paskui pasuko mamos pėdomis – įgijo siuvėjos profesinį išsilavinimą. Dabar 38-erių moteris yra Eupatorijos miesto meistrų artelės narė, profesionali siuvinėtoja, ypatingą dėmesį skiria Krymo totorių siuvinėjimo auksu technikai ir ornek ornamentams. „Menas taip pat gali būti ginklu“, – įsitikinusi ji, jau kurį laiką puoselėjanti svajonę surengti didelę tradicinių, Krymo totoriams būdingų siuvinėjimo raštų ir ornamentų parodą Kaune.
Ilgesys: „Laimė“, „Švelnumas“ – E.Drozdovos siuvinėtuose ornamentuose atsispindi tai, ko šiandien labiausiai trūksta karo niokojamai gimtinei.
Anot jos, ornek menas įtrauktas į nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Kiekvienas simbolis čia pasakoja atskirą istoriją, o visame ornek ornamente susijungia kelios dešimtys smulkiausių detalių – botaninių ir geometrinių, kuriems siuvinėti naudojami aukso ir sidabro siūlai.
„Iš pradžių pasidarau ornamento eskizą. Paskui pagal jį piešiu ant drobės arba siuvinėju. Nesutinku su tais, kurie sako, kad meninis siuvinėjimas – tai ne dailė. Pamėginkite išsiuvinėti paveikslą taip, kad jis atrodytų tarsi tapytas aliejumi – su visais subtiliais spalvų tonais ir pustoniais“, – šypsosi mamos pėdomis sekanti Elvira, adata ir siūlu, o dažnai ir teptuku kurianti gražiausius Krymo totorių kultūrai būdingus ornamentus.
