Nacionalinio Kauno dramos teatro grimo kambarys, Eglė Mikulionytė ir "Barboros" alsavimas į nugarą. Aktorės emocinė gelmė, kūrybinė jėga ir tikėjimas spektaklyje užkoduota mintimi nesąmoningai nuveda prie suvokimo, kad žiūrovas galimai taps tiesiog nepajėgus ignoruoti šiuo spektakliu užduodamų klausimų apie tikrąją šiuolaikinio žmogaus egzistencijos prasmę.

– Šis spektaklis apie Aktorę, suprantančią Barboros likimą ir tampančią ja. Kaip galėtumėte apibūdinti savo transformacijos eigą? Pirmiausia buvo dramos skaitymas ar pokalbis su režisieriumi apie spektaklio koncepciją?

– Kai režisierius nusprendė pasirinkti mane šiam vaidmeniui, buvau pakviesta individualiam pokalbiui. Nors žinojau, kad režisierius statys spektaklį pagal Juozo Grušo "Barborą Radvilaitę", buvau labai nustebinta, nes tikėjausi visai ko kita. Režisieriui pasakiau, kad mestas tikrai drąsus iššūkis. Tada Kaune prasidėjo dramos skaitymai.

– Kaip manote, kodėl režisierius pasirinko būtent tokią spektaklio koncepciją?

– Iš pradžių klausiau savęs, kodėl režisierius paėmė tokią medžiagą, kuri ne kartą rodyta teatro scenoje. Tačiau kartą, prisimenančią šią istoriją, keičia jauni žmonės, kurie legendą supranta kitaip. Tai, manau, labai tikslinga – priminti legendą šiuo pastatymu.

– Ar pats kūrybinis procesas buvo jums sudėtingas?

– Labai sudėtingas, kadangi pjesė yra adaptuota ir jaučiamas ryškus Aušros Marijos Sluckaitės konceptas. Iš pradžių buvo nelengva prisijaukinti tą poetinį tekstą, kupiną eiliuotos ritmikos ir pereiti prie Aušros proziško teksto. Šiuos momentus ir sunkiausia buvo atrasti, įsižeminti juos taip, kad nebūtų patetikos.

– Anot režisieriaus, šis spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui. Kaip apibūdintumėte svarbiausius spektaklio tematikos akcentus?

– Sudėtingiausiais aspektais išryškinama akimirka, kai žmogus tampa tokios būsenos, kurią vadiname liga. Šis spektaklis apie XXI a. vėžį. Apie kovą su būtimi, aiškų žmogaus suvokimą, kiek jam liko, ką dar gali padaryti ar pasakyti, kokia yra satisfakcija su Aukščiausiuoju, apie kylančius egzistencinius klausimus.

– Kuo skirtųsi Barbora, jei režisierius būtų pasirinkęs jauną aktorę, atitinkančią tikrąjį Barboros amžių?

– Man atrodo, bandė režisierius ir jaunas merginas, tinkančias šiam vaidmeniui. Ir atrodė visai gražu. Gal ir būtų padarę, reikėjo bandyti.

– O gal tai tiesiog dar vienas režisieriaus sprendimas, akcentuojantis novatorišką žvilgsnį į Barboros Radvilaitės istoriją?

– Iš tikrųjų niekas nežino. Tai Aušros iškeltas klausimas: kaip Barbora jautėsi tuo metu, kai ją užklupo liga ir kai tapo staiga karaliene.

– Galbūt jaunas žmogus tiesiog negalėtų to perteikti?

– Jaunam žmogui galbūt mažiau rūpi egzistenciniai dalykai. Jis lengviau tai išgyvena. Turbūt jis ir nekelia sau tų egzistencinių klausimų, tik vėliau susimąsto, kodėl jam tai įvyko.

– O tai ateina su gyvenimiška patirtimi...

– Patirtis juk nušlifuoja visus ragelius.

– Viename interviu minėjote, kad jaudinantis ir tragiškas vaidmuo buvo spektaklyje "Apsivalymas", nes jūsų herojė, norėdama išlikti, parduoda savo artimąjį. Kokia yra jūsų Barbora?

– Nemanau, kad galima lyginti Barborą ir "Apsivalymo" heroję, nors pastaroji taip pat patiria transformacijų. Bet "Apsivalyme" transformacijos aiškios, ryškios, o čia taip subtilu – nors neaišku, kada yra Aktorė, kada Barbora, bet vis tiek išlaikoma labai stipriai Aktorės linija ir viskas perteikiama per jos pasąmonę. Renesansinio laikotarpio atmosferoje itin svarbūs visi herojės pakilimai, išėjimai.

Dailininkų darbas šiame spektaklyje milžiniškas – kostiumais ir įvairiais scenografiniais sprendimais jie sudėlioja spalvinius akcentus taip, kad išryškėtų Barboros legenda. Legenda yra ne kažkoks pasakiškas momentas – ji tiesiog tvyro šiame spektaklyje. Ji išryškėja per tam tikrus nerealius įvaizdžius. O įvaizdžiais yra kuriamas ne kostiuminis, bet šiuolaikinis, Renesansu kvepiantis spektaklis.

– Simbolikos šiame spektaklyje daug?

– Yra simbolikos. Bet tai labiau atsiskleidžia per vidinį aktoriaus mąstymą ir jo monologą.

– Kaip aktorius įsijaučia į vaidmenį, kai scenoje nėra scenografijos?

– Nuogoje scenoje aktoriams yra labai sudėtinga. Ypač sudėtinga, kai vaidyba tampa analitinė. Kuo labiau ryškėja analitinis protas, tuo stipresnę vaidybinę liniją perteikia aktorius. Tai visiems aktoriams ir yra sunkiausia. Ir "Barboros" – taip pat.

– Kiek šachmatų lentos motyvas yra svarbus spektakliui?

– Teigiama, kad Barbora Radvilaitė žaidė šachmatais. Šiame spektaklyje neakcentuojama jos gaivališka aistra medžioti – pasirenkama atskleisti ją kaip labai racionalaus mąstymo moterį. Tikiuosi, kad Barbora, kaip ir Bona, atvežusi į Lietuvą labai daug gerų dalykų, nebuvo kvaila. Ji pati mokėjo dėlioti savo gyvenimą, nors broliai Radvilos dėliojo visą jos likimą. Tik jie žaidžia ne figūrėlėmis, o jos gyvenimu. Spektaklyje žaidžiama gyvenimas, o ne šachmatais.

– Žmonės tapo figūromis?

– Taip, žmonės tapo figūromis. Galbūt tai ir siutino Barborą, nes ji, net ir nenorėdama, pasidavė meilės jausmui. Ji pasidavė ne dėl Radvilų politinių žaidimų, o dėl įsižiebusios meilės Žygimantui Augustui. Ji nebuvo kvaila, nebuvo marionetė. Bet kadangi tai buvo tikra meilė – ji sutiko. Barborą taip pat galėjo paveikti ir tai, kad Bona jos nelaikė saviške. Juk Barbora buvo išdidi, ją veikė tam tikros moteriškos ambicijos.

– Dar 2002 m. vaidinote Barborą Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. Kuo skiriasi šie pastatymai?

– Labai daug kuo. Pirmiausia – masteliais. Pas J.Jurašą labai rimtai ruošiamasi aktoriniam darbui. Gal būtų galima ir pasislėpti, kaip sako aktoriai, atrasti aktorinį prisitaikymą, o čia nepasislėpsi. Nori nenori turi išsakyti savo supratimą, savo aiškią poziciją filosofine prasme, parodyti, kiek suvoki savo egzistencinį pradą būdamas šiuo metu šiam žemės taške. Būtent tai labiausiai iškeliama šiame spektaklyje.

– Režisierius J.Jurašas leidžia aktoriams ieškoti savo vaidmens?

– Be jokios abejonės, kad leidžia. Jis pats nori to tikslumo, bet improvizacija yra labai aiškiai sudėliota. Turi aiškiai suvokti, ką kalbi, ką nori pasakyti. Yra tam tikrų minties viražų, mąstymo vingių, ne mizanscenos ar pan. "Mintis yra greitesnė nei žodis", todėl ir atsiranda tokių stambių štrichų, kurie neleidžia bėgioti pernelyg po sceną. Labai tiksliai sudėliota arba labai tiksliai sukaupta, ir turi išreikšti tą mintį, o ne tik ištarti žodžius. Tai yra sunkiausia. O kai nueini į primityvų pavaidinimą, susiduri su suvokimu, kad tai yra netiesa. Teatre negali koketuoti.

– Kiek teko matyti repeticijų, jūsų vaidybos paveikumas ir šiame spektaklyje yra neįtikėtinas. Plastika, gestai, balsas, mimika. Kiek yra talento, o kiek aktorinio įdirbio?

– Net nežinau, kaip čia atsakyti. Šiam spektakliui reikia labai didelio susikaupimo ir stipraus centro. Tai vaidina ne aktorius, ne žmogus, o centras. Kiek aktorius jo turi, kiek stiprina jį, tiek tas centras praplečia aktoriaus įsijautimą.

– Kas yra tas centras?

– Ne kalbėjimas žodžiais, o meditatyvi akimirka.

– Jūs jį galite pasiimti iš aplinkos ar tik iš savęs?

– Iš aplinkos neparanku, nes jeigu tik paleidi centrą – viskas byra. Kiekvienas žmogus turi savo ritmiką, savo kalbėjimą. Tad visada reikia laikyti įtampą, nesustojančią vertikalę, kitaip viskas ima byrėti.

– Pritartumėte teiginiui, kad aktorius, nulipęs nuo scenos, negali kurį laiką atsiriboti nuo vaidmens?

– Priklauso nuo spektaklių. Turint omenyje "Barborą", nėra taip lengva atsiriboti. Visi aktoriai mintyse pagalvoja apie savo pasakytus tekstus ir kur galėjo suskambėti geriau.

– Viename interviu esate sakiusi, kad vadinate save teatro vienuole. Kitaip tariant, jūsų atsidavimas teatrui yra betarpiškas?

– Čia net ne atsidavimas, toks yra likimas. Taip įvyko. Aš specialiai jokio atsidavimo teatrui neskyriau. Jau esu ne kartą sakiusi, kad niekada nemąsčiau apie aktorystės profesiją. Tačiau vieną dieną, perskaičiusi Fiodoro Dostojevskio "Baltąsias naktis", sugalvojau stoti į aktorystę.

– Kada nors gailėjotės?

– Ne, nesigailėjau. Kad daugiau nieko ir nemoku. O stoti į universitetą ar kur nors kitur, jau per vėlu.

– Oscaras Wildas yra pasakęs: "Artistas – arba šventovės tarnas arba pajacas." Sutinkate su tuo?

– Taip, arba tu tas, arba anas.

– Manau, tokia tendencija ypač pastebima šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Arba tave aktorius visiškai įtikina, arba jaučiamas dirbtinumas ir paviršutiniškumas.

– Tai ir yra baisiausia. Aktorius tikrai nenorėtų demonstruoti to paviršutiniškumo, tapti pajacu. Nors gali būti ir labai gilus pajacas. Bet juk tiek daug aktorių kasmet įgyja aktoriaus profesiją, tai kur jiems realizuotis? Gerai, kai yra tokie režisieriai kaip J.Jurašas, kurie visais įmanomais būdais bando pasiekti tą tikrą aktoriaus buvimą scenoje, o ne paviršutinišką. Aktoriai galbūt ir yra atpratę nuo to, nes jiems norisi lengvai pasiekiamo rezultato, o tai padaryti yra labai sudėtinga. Tai reikalauja didelio aktorių meistriškumo, aukšto lygio. Tuomet ir atsiranda lengvumas, sodri "nenupajacinta" mintis ir jėga. Visi, tiek aktoriai, tiek režisieriai, nori teatre kurti ne teatrą-žaidimą, bet siekia buvimo teatre, kadangi jis apima viską – pakilimus, praradimus, skaudulius, džiaugsmus, meilę, atradimus. Tai yra teatro pilnatvė. Turime gatvėse daugybę teatro vaizdinių, o kad pakiltum iki poetinio lygio, reikia meno šaknies, leidžiančios žmogui atsipūsti nuo rutininio teatro. Visi kalba apie tą poetiką, tą vertikalę. Bet negali to suprasti, net kai į ją patenki. Tai aukštesni metafiziniai dalykai nei horizontalus gulėjimas paplūdimyje. Nelabai gal ir mėgsta žmonės apie juos kalbėti, bet jie egzistuoja.

– Kitaip tariant, nuo režisieriaus itin priklauso jauno aktoriaus meistriškumas?

– Taip.

– Jeigu nėra daug reikalaujama, nėra ir aktoriaus progreso?

– Taip, tuomet netobulėjama ir aktoriui sunku atrasti tas tikrąsias tiesas būnant scenoje. Nereikia scenoje vaidinti. Scenoje reikia būti ir visi tai žino. Tai sunkiausia. Gyvenime mokame atsikelti iš lovos ir mums nereikia to vaidinti. Savaime būni. Tu negalvoji, kaip atsikelsiu pavaidindamas. O čia reikia apmąstyti kiekvieną žingsnį. Ir jeigu žingsnis kreivas – prarandi ir jėgą, ir tėkmę. Tas pats su žodžiu, judesiu ir garsu. Linas Rimša – Lietuvoje tinkamai neįvertintas kompozitorius ir teatro atradimas. Jis tobulas, genialus ir jam žemai lenkiuosi.

– Šiam spektakliui daug suteikia jo sukurti muzikiniai intarpai?

– Taip, kiekviename žingsnyje jis ištraukia tą metafiziką, kurią nori pasiekti J.Jurašas.

– O jums asmeniškai ar svarbi spektaklio muzika?

– Taip, muzika veikia.

– Bet svarbiau yra visų elementų visumos harmonija?

– Kai viskas (garsas, žodis, vaizdas) sueina į vieną visumą, suskamba visi elementai ir pasiekiamas aukščiausias lygis, vadinamasis dzen. Jeigu sueina – suskamba net tuštuma, esi skaidrus, sąmonė švari ir aiškiai žinai, ką darai. Nesueina – nepagausi savo proto, būtinai sutriksi, suklysi ir tai bus pastebėta. Jeigu visi elementai sutampa, žiūrovas tai supranta, kad ir koks būtų vaizdinys. Jeigu tik susikabins visos dalys – tai bus įrodymas, kad teatro scenoje įvyko retas reiškinys, – kalbama labai aukštu lygiu. Labai aukštas pilotažas yra ta poetika, kuri visus traukia. Juk žinome, koks talentingas buvo Charlesas Baudelaire'as ir visi poetai, kurie suprato, kaip teisingai išdėlioti žodžius.

– Kokį minčių chaosą turėtų žiūrovui sukelti "Barbora", kad būtų pateisinti jūsų lūkesčiai?

– Jeigu pavyktų taip įgyvendinti, kaip aš suprantu ir įsivaizduoju, tai idealiausia būtų, jeigu žiūrovas atsigręžtų į save ir suprastų, kodėl apskritai šitoje žemėje esame. Tai liečia visas temas, bet ką. Svarbiausia yra atsakyti į egzistencinius klausimus: kodėl esu čia, kas aš esu. Jeigu po spektaklio žiūrovas tai išsineš – tikslas bus pasiektas. Net ne tikslas, savaiminis priminimas kiekvienam – žiūrovui, man, aktoriams, režisieriui, dailininkui, – visiems ateina ta minutė, ta valanda, kai išgyvename akistatą su savimi ir tenka susidurti su visa palete nugyventų darbų, žingsnių, veiksmų, išgyvenimų. Tiesiog akistata ties slenksčiu pas šv. Petrą.

– Ar dabartinis žiūrovas gali teisingai suprasti šiame spektaklyje užkoduotą mintį?

– Sunku pasakyti, ką žiūrovas supras. Aš lyg ir suvokiu, ko reikia tam, kad šiuo pastatymu prisibelstum į žiūrovo pasąmonę. Sudėtinga suprasti tokią sunkią versiją, kadangi niekam nesmagu kalbėti apie ligą, niekam tai nėra malonu. Bet tai egzistuoja ir dažnas susiduriame su tuo. Šiame spektaklyje žiūrovui nėra primygtinai primenama liga, kančia. Tai yra tik žodžiai. Labiau susiduriama su realybe.

Kas? Spektaklio "Barbora" premjera.
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Rugsėjo 27, 28 d.