Dėl vagystės mokykloje apkaltinamas neturtingas mokinys. Norėdamas apginti jo garbę, kaltę prisiima draugas. Į tariamą vagį sminga patyčių strėlės, jį išduoda dauguma draugų, savo įvaizdžiu besirūpinantys giminaičiai. Nepelnytą bausmę jaunuolis išgyvena tik dėl stipraus charakterio.

Ne, tai ne dar vienas siužetas iš kriminalizuotos nūdienos Lietuvos mokyklos gyvenimo. Tokią situaciją, atitinkančią klasikinę patyčių švietimo įstaigoje schemą, savo pjesėje "Atžalynas" pavaizdavo poetas Kazys Binkis.

Įveikė laiko išbandymus

Ne sykį teatro scenoje atgiję "Atžalyno" veikėjai sugrįžta vėl: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Jono Vaitkaus režisuotas "Atžalynas". Simboliška, kad antrosios premjeros dieną, praėjusį šeštadienį, garsus tarpukario poetas prisimintas ir Kaune: tėvo kapas Petrašiūnuose priglaudė urną su neseniai mirusio garsiojo keturvėjininko sūnaus Gerardo Binkio palaikais.

Lapkričio 16 d. bus minimos 120-osios K.Binkio gimimo metinės, o išvakarėse naujausią "Atžalyno" versiją galės išvysti ir kauniečiai.

1937 m. sukurtą "Atžalyną", kurį sėkmė lydėjo nuo pat premjeros 1938-aisiais, yra statę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Penkių veiksmų pjesė ypač populiari buvo XX a. viduryje ir antroje pusėje.

Šįkart "Atžalynas" subūrė beveik keturias dešimtis skirtingų kartų aktorių, tarp kurių – ir Saulius Balandis, Eimutis Braziulis, Povilas Budrys, Adrija Čepaitė, Marius Čižauskas, Jolanta Dapkūnaitė, Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Rasa Rapalytė, Ramutis Rimeikis, Arūnas Sakalauskas ir kt.

Daug vilčių teikusi karta

Dalis naujojo "Atžalyno" kūrybinės grupės dar birželį lankėsi pas G.Binkį – aktyvų rezistencijos judėjimo dalyvį, tremtinį ir politinį kalinį. Jausdamas silpstančias jėgas poeto sūnus manė nebesulauksiąs premjeros.

"Jau slenka aštunta dešimtis metų nuo to laiko, kai mano tėvas Kazys Binkis sukūrė savo dramą "Atžalynas". Jaunimas, galima sakyti, buvo mano tėvo meilės objektas. Labai juo domėjosi, netgi mylėjo. Jam buvo svarbi auganti naujoji karta. Man tada buvo 16 metų. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo, visai mūsų nevaržydamas (o tai jis labai mokėjo), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavome gimnazistišką žargoną", – "Atžalyno" sukūrimo aplinkybes atsiminė G.Binkis.

Pjesėje pavaizduota karta, anot poeto sūnaus, buvo išties išskirtinė. "Tai buvo nuostabi atžalyno karta. Tuo nereikia stebėtis – šį atžalyną augino nuostabūs tėvai. Gimę dar spaudos draudimo laikais, "Aušros" ir "Varpo" pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, jie sugebėjo pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti.

"Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis, – dažnai sakydavo mano tėvelis. – Galite mokytis savo gimtąja kalba. Išeisite universitetus ir užbaigsite Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome", – ir po pusšimčio metų aktualius tėvo žodžius persakė G.Binkis.

"Atžalyne" aprašoma karta žlugo. Jai teko toks likimas. Liko pavieniai, kurie didelės įtakos jau negali padaryti. Pabėgusių jaunuolių šeimos – vaikai ir anūkai – šiandien jau yra ne Lietuvos piliečiai. Vadinasi, Lietuvai jie yra žlugę", – tai buvo paskutinės G.Binkio mintys apie tėvą Kazį Binkį.

Paralelės su nūdiena

Ėmęsis "Atžalyno" temos, režisierius J.Vaitkus neslėpė matąs prasmę grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia.

"Gal ji iš mūsų taško žiūrint gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami "Atžalyne", yra kažkokio spindėjimo. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas jos link, neigimas tampa jau neįdomus, savotiškai net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra šiame kūrinyje", – sakė režisierius.

J.Vaitkus įžvelgė ne tik akivaizdžias paraleles tarp situacijos tarpukariu ir nūdienos. "Kūrinyje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nedaug, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – žengimas, o kaip tik tai mes dabar matome", – anot J.Vaitkaus, šios žirklės rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, jog "Atžalynas" šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.

KAS? LNDT premjera "Atžalynas".
KUR? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
KADA? Lapkričio 13 d.

Skaityti literatūros klasiką – tai tarsi vartyti senus šeimos albumus. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo keistai senoviška, sentimentalu, kartais net juokinga. Ypač – žmonių drabužiai, šukuosenos, laikysena. Vis dėlto pažvelgęs į veidus, pamatai žibančias akis, atpažįsti mylimus žmones.

Kaip jaudina akimirka, kai senelio ar prosenelio veide aptinki savo bruožų. Tada ir suvoki, kad istorija (šeimos, tautos, literatūros) – ne išnykęs dūmas, o realus, tvirtas pagrindas, kurį suklojo buvusios kartos tam, kad būtų šiandiena. Kaip praeitin nugrimzdę giminaičių veidai ir vardai sudaro giminės pagrindą, taip ir literatūros klasikos kūriniai, sugulę į eilutes ir posmus, kuria mūsų kultūros klodus.

Apie patyčias – tik tarpukariu

K.Binkio kūryba gerai pažįstama nuo mokyklos suolo, tačiau privaloma tvarka perskaityti kūriniai retai palieka gilesnį įspūdį. Jį atradau daug vėliau, domėdamasi tarpukario Lietuvos kultūra ir literatūra. Pirmiausia kaip poetą keturvėjininką, vėliau – kaip prozininką ir dramaturgą. Štai tada drama "Atžalynas", mokykloje tik greituoju būdu įveikta, sužibo visai naujomis spalvomis.
K.Binkis suteikia mums puikią progą pabuvoti tarpukario Lietuvoje. "Atžalyne" dramaturgas supažindina su įvairias žmonėmis: gimnazistais ir mokytojais, poniomis ir inžinieriais, siuvėjais ir jų pameistriais. Sužinome, kuo jie gyvena, kokios jų problemos, džiaugsmai ir viltys.

Rašytojas šmaikščiai šaiposi iš poniučių tuštybės ir nuoširdžiai žavisi atsidavusių mokytojų darbu. Jaunieji gimnazistai kuriami su didele meile. Jie idealizuojami kaip didelių, aukštų siekių kupina jaunoji karta, kuri kurs Lietuvai puikią ateitį. Girdime to laikotarpio kalbą, matome papročius. Šalia grožinės literatūros kūrinio suteikiamo emocinio malonumo, šiuolaikinis skaitytojas dar gauna unikalios informacijos apie seniai paėjusį laiką.

Nubraukus nuo "Atžalyno" retro šydą (kad ir kaip būtų – vis dėlto K.Binkis rašė beveik prieš šimtą metų), aprengus ponias "Gucci" ir "Versace" drabužiais, įdėjus į moksleivių lūpas šiuolaikinį slengą, išeitų visiškai moderni istorija. Patyčios mokykloje – turtingų tėvelių vaikai šaiposi iš nepasiturinčio bendraklasio; pamotė, kuriai aukščiausia vertybė – jos padėtis visuomenėje, o savirealizcija susiveda į tai, kaip perspjauti kitas ponias apdarais, baldais, puotomis. Ar šiandien tokių personažų reikia toli ieškoti?

Iškalbingi nutylėjimai

"Atžalynas" – apie amžinas temas: kaltę ir bausmę, pasiaukojimą ir išdavystę, meilę ir draugystę. Nuo Williamo Shakespeare‘o laikų jos nesikeičia. Tačiau K.Binkis apie jas kalbėjo savaip. Kūrinio nuotaika rami, santūri, įtampa auga pamažu. Net aukščiausiame kulminacijos taške herojų emocijos atvirai nerodomos, o tik nuspėjamos.

Drama labai trumpa, siužetas itin glaustas. Minimaliomis meninėmis priemonėmis rašytojas sugebėjo pasiekti stiprų įspūdį. Lakoniškumas itin būdingas šio menininko kūrybai – gal tai japonų meno įtaka (K.Binkis ir pats rašė haiku), o gal – lietuviško charakterio santūrumas.

Vienai ar kitaip, "Atžalyne" daug kas lyg ir nutylėta, palikta didelė erdvė skaitytojo vaizduotei. Štai kad ir visiškai neišplėtota pagrindinio herojaus meilės tema. Dramoje neištariamas nė vienas meilės žodis. Viskas tik numanoma ir nuspėjama iš šykščių užuominų.

Kūrinio santūrumas, autoriaus gebėjimas meninėmis priemonėmis perteikti herojų jausmus, jų neaprašant, – vienas patraukliausių didelio K.Binkio talento bruožų.

Nemarusis idealizmas

Kalbant XXI a. terminais, galima sakyti, kad drama "Atžalynas" kelia vertybių problemą. Pagrindinis herojus priima teisingą sprendimą, nes jo vertybinės orientacijos yra teisingos.
Gal idealizuotas absoliučiai teigiamo jaunuolio paveikslas šiandien mums atrodo kiek naivus, pritemptas ir dirbtinis, bet nereikia pamiršti, kad K.Binkis kūrė tada, kai visuomenėje buvo daug idealizmo, o moralinės vertybės iš tiesų buvo vertinamos labiau nei materialinės. Tokius žmones rašytojas norėjo matyti gyvenančius ir kuriančius jaunoje Lietuvos valstybėje.
Dabarties ir ateities žmogui "Atžalynas" aktualus tiek, kiek aktualios ir šios vertybės – garbė, sąžiningumas, ištikimybė, draugystė. Šiandienėje visuomenėje, tiesa, jos nelabai aukštai kotiruojamos, tačiau tikėkimės, kad visada taip nebus. Ir mes vėl su malonumu pažinsime K.Binkį ne tik kaip privalomą mokyklos programos autorių.