Neretai šie bandymai atrodo komiškai, tačiau kartais net ekspertams tenka pasukti galvą dėl paveikslų autorystės. Apie įdomiausius garsiausio Lietuvos dailininko darbų klastojimo atvejus dienraščiui pasakojo muziejaus atstovai. Tad kaipgi atpažinti tikrą M.K.Čiurlionį?

Parašo subtilybės

Pasak M.K.Čiurlionio skyriaus muziejininkės Julijos Račiūnaitės, labiausiai stebina atvejai, kai klastotė sugeba pasiekti aukcionus ar antikvariatus. Pavyzdžiui, 2013 m. už 8 000–10 000 eurų Paryžiaus aukciono namuose "Artcurial" bandyta parduoti suklastotą M.K.Čiurlionio paveikslą "Pasaka" (II) (1907). Darbas buvo nukopijuotas kartu su parašu apatiniame dešiniajame kampe. Tai pirmoji netikro Čiurlionio indikacija, kadangi kūrėjas savo darbų nepasirašydavo. Tik dviejuose jo tapybos darbuose galima rasti dekoratyviai įkomponuotus inicialus.

"Ant klastotės aptiktas parašas buvo nukopijuotas iš M.K.Čiurlionio laiškų. Beje, kūrėjo parašą muziejuje turime išdidintą per visą sieną, tad žinome kiekvieną jo linkį, – pasakojo J.Račiūnaitė. – Kai parašas skrupulingai įrašomas kampe, aišku, kad tai tikrai ne Čiurlionis. Stebina ir tai, kad klastotojai nepasidomėjo, kad šis kūrinys labai garsus, o jo kūrėjui skirtas visas jo vardu pavadintas muziejus."

Tad Paryžiuje gyvenantis, M.K.Čiurlioniu besidomintis menotyrininkas Serge'as Fauchereau muziejaus prašymu apsilankė aukcione ir jo rengėjams nurodė, kad paveikslas – klastotė. Panaši situacija buvo ir 2015 m., kai Šveicarijos "Dobiaschofsky" aukciono namuose buvo parduodama M.K.Čiurlionio paveikslo "Fantazija (Demonas)" (1909) klastotė. Vėlgi – su parašu. Tad ilgai sukti galvos dėl autorystės, užklausą gavusiam muziejui nereikėjo. "Netgi yra pasitaikę atvejų, kai ant paveikslo kirilica tiesiog užrašoma: Čiurlionis", – komiškas situacijas prisiminė J.Račiūnaitė.

Ilgametis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovas, muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus muziejininkas Osvaldas Daugelis pastebėjo, kad žmonės linkę per daug pasikliauti parašu, nors jį gali nukopijuoti bet kas. "Iš tikrųjų parašas nieko neįrodo. Analizuojant paveikslą derėtų atkreipti dėmesį į kitas detales – techniką, medžiagas, drobę. Kas kita, jeigu parašas neužrašytas, o įrėžtas į piešinį – tada matyti, kad jis vienalaikis su paveikslu", – atskleidė jis.

O.Daugelis tokiu būdu patvirtino ir muziejaus įsigyto rusų tapytojo Jono Chruckio paveikslo autorystę. Atlenkus darbo "Šventoji Katerina" kampą, pasirodė į dažų sluoksnį įrėžta autoriaus pavardė ir metai – 1849-ieji.

"Norint plagijuoti M.K.Čiurlionį, derėtų vietoj parašo sugalvoti ką nors naujo, – juokėsi specialistas. – Jeigu aptiktume kūrinį, tarkime, su tapytojo mylimosios Sofijos Kymantaitės inicialais, kaip reikiant suktume galvas. O kai išvystame "autoriaus" parašą, abejonių nelieka."

Norint plagijuoti M.K.Čiurlionį, derėtų vietoj parašo sugalvoti ką nors naujo.

Padėjo istorinės žinios

Įdomų galimo plagijavimo atvejį prisiminė ir muziejaus M.K.Čiurlionio skyriaus vadovė Vaiva Laukaitienė. "Ilgai ieškoję trečiojo "Ramybės" paveikslo varianto, iš JAV sulaukėme tariamo originalo nuotraukos. Tačiau klausimų mums sukėlė kūrinio dydis. – pasakojo ji. – Žinome, kad paveikslas buvo užsakytas Vileišių šeimos, o jie pageidavo, kad darbas būtų didesnio formato, nei iki tol buvę serijos paveikslai. Tačiau nuotraukoje matome, kad darbas labai mažas. Ar tikrai Čiurlionis būtų tapęs mažo formato darbą, jei buvo užsakytas didesnis?"

J.Račiūnaitė pridūrė, kad būtent istorinės žinios, o ne specifiniai tyrimai dažnai padeda nustatyti, ar darbas – M.K.Čiurlionio. Taip buvo išaiškinta ir viena į muziejų atnešta klastotė. Paveikslas buvo nutapytas ant plono kartoninio aplanko – leidinio viršelio, kurio kitoje pusėje rastas sunkiai išskaitomas užrašas. Kūrinį analizavęs O.Daugelis galiausiai perskaitė, kad aplankas buvo skirtas 1910 m. pabaigoje mirusiam Levui Tolstojui atminti, todėl galėjo būti išleistas ne anksčiau kaip 1911 m. M.K.Čiurlionis mirė 1911 m. balandį ir paskutiniais metais jau nekūrė, todėl akivaizdu, kad kūrinys tapytas ne jo.

O.Daugelis atskleidė, kad nemažai sumaišties gali įnešti ir žymiojo dailininko gerbėjai. Pavyzdžiui, 1923–1928 m. Rusijoje veikė jaunų menininkų grupė "Amaravella", save laikę M.K.Čiurlionio pasekėjais. "Tokie pasekėjai neretai prikuria daug gražių dalykų, kurie vėliau muziejininkus priverčia sukti galvas dėl tikrosios kūrinių autorystės, – pasakojo jis. – M.K.Čiurlioniu buvo susižavėjęs ir Nikolajus Benois, žymaus dailininko ir meno kritiko Aleksandro Benois sūnus. Tėvas vėliau apie jį net rašė: Kolenka išėjo iš proto ir pritapė daug Čiurlionių."

Tad šiandienos meno ekspertai privalo būti akyli ne tik dėl anuometinių M.K.Čiurlionio gerbėjų, bet ir nusikalstamų grupuočių, kurios įsigilina į menininko braižą, ir klastodamos jo darbus sėkmingai lobsta.

O kiek išvis yra ekspertų, išmanančių M.K.Čiurlionio kūrybą? Pasak O.Daugelio, situacija yra sudėtingesnė, nei gali pasirodyti. "Kai kurie ekspertai yra iš akademinės aplinkos – išmano menininko kūrybą, intencijas. O muziejininkai čiupinės popierių, analizuos drobę, dažus – kokio jie senumo. Trečias ekspertas į visa tai numos ranka ir pasakys – žiūrėkit, yra parašas, o menininkas nepasirašinėdavo", – paaiškino jis.

J.Račiūnaitė pridūrė, kad idealiausia turėti ir istorinių, ir meninių žinių. "Jeigu paveikslas yra nutapytas ant leidinio, išleisto po autoriaus mirties, tai akivaizdi klastotė. Tad šioje vietoje praverčia elementarios menininko biografijos žinios, taip pat žinojimas, kur kūrėjas tada gyveno, ką tapė, kaip keitėsi jo kūrybiniai periodai, su kuo jis bendravo, ką mylėjo", – vardijo ji.

Kalbant apie platesnį autoriaus biografijos išmanymą, V.Laukaitienė prisiminė "Demono" atvejį. "Šią klastotę nustatėme pagal parašą. Tačiau buvo ir dar vienas svarbus požymis. Paveikslas pieštas pastele, o tuo metu M.K.Čiurlionis šia technika nebedirbo ir niekada prie jos nebegrįžo. Turbūt asmuo, kuris plagiavo, žinojo apie pastelės etapą tapytojo kūryboje, bet neišsiaiškino, kada tiksliai šis periodas baigėsi."

Sugrįžimas – po 80 metų

Ne visos klastotės išaiškinamos paprastai. Kai kurioms prireikia ir išsamesnės ekspertizės. Anot J.Račiūnaitės, tokiu atveju už ekspertizę sumokėti turėtų kūrinio savininkas. Deja, klastotę parduoti ketinantis asmuo greičiausiai to nedarys.

"Muziejus finansuotų tyrimą tik tada, jei planuotų paveikslą įsigyti. Tad kitais atvejais besiteiraujantiems dėl autorystės mes galime tik išsakyti savo nuomonę, rekomendacijas. O kur paveikslas vėliau nukeliauja, mes nežinome. Tad gali būti, kad po pasaulį pasklidę netikrų čiurlionių kūriniai toliau keliauja po privačias kolekcijas", – paaiškino muziejininkė. Iš tikrųjų ant kartoninio viršelio tapytas paveikslas, nors muziejų paliko nepripažintas, vėliau atsidūrė vienoje kolekcijoje.

Vis dėlto, besiaiškinant netikrų čiurlionių atvejus, muziejui pavyko atrasti ir seniai pradingusiais laikytų originalų. Vienas tokių – 2008 m. į Lietuvą po 80 metų dingimo sugrąžinta "Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata) Andante" (1909). Anuomet į muziejų netikėtai atkeliavo laiškas iš Olandijoje gyvenančio buvusio Rusijos diplomato anūko P.Pustoškino. Jis M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojų straipsnyje apie dingusius dailininko kūrinius atpažino savo senelio kolekcijos paveikslą.

"Nekilo abejonių, kad tai prarastasis paveikslas. Šios šeimos istorija yra žinoma, nebuvo jokių neatitikimų, – pasakojo paveikslą į Lietuvą parvežęs O.Daugelis – P.Pustoškino senelis buvo Rusijos imperijos diplomatas, tikras bibliofilas. Po bolševikų revoliucijos visa jo šeima pasitraukė į Vakarus, ten ir pasiliko.

"Piramidžių sonatą" mums pirkti siūlęs P.Pustoškinas ją įvardijo kaip keisčiausią senelio turėtą paveikslą. Tačiau kažkodėl ilgai jo nepardavė, nors visi kiti kolekcijos kūriniai buvo išparduoti", – likimu stebėjosi pašnekovas. Susirašinėjimas su paveikslo savininku truko dvejus metus, kol galiausiai muziejaus atstovai išsiruošė į Olandiją. Kelionėje būta nemažai nerimo – o jeigu savininkas persigalvos ar užkels kainą? Įsigijus vertingąjį kūrinį kilo ir klausimų, kaip didelį, įstiklintą paveikslą nekliudomai pervežti per sieną. Tačiau virš 100 tūkst. eurų nekainuojantis užsienio dailininko darbas oro uosto darbuotojų nesudomino.

"Į komišką situaciją pakliuvome ir veždami paveikslą į Lietuvos ambasadą Olandijoje, – prisiminė O.Daugelis. – Buvome įsitikinę, kad kūrinį paliksime saugoti ambasadoje, o kitą rytą jį pasiimsime ir keliausime į oro uostą. Į ambasadą mus vežė atašė, o mes su vyriausiąja fondų saugotoja tuo metu tarėmės, kokia suma drausime paveikslą. Pasiklausęs mūsų, atašė atsiprašė negalįs priimti tokio brangaus kūrinio į savo kabinetą. Tad paveikslą galiausiai padėjome viešbučio kambaryje po stalu", – filmo vertą istoriją prisiminė O.Daugelis.

Atsitiktinumų virtinė

2013 m. muziejaus atstovai vyko ir į Ustyluho miestelį Ukrainoje, kur ieškojo M.K.Čiurlionio paveikslo "Baladė (Juodoji saulė)" (1908), dingusio 1910 m. Žinoma, kad tuometis jo savininkas – rusų kompozitorius Igoris Stravinskis įsigijo paveikslą Sankt Peterburge, o vėliau su juo išvyko į Ukrainą. Deja, paieškos nebuvo vaisingos, nors viltis išlieka gyva.

"Visas miestelis, kuriame gyveno daugybė žydų, sudegintas per Antrąjį pasaulinį karą. Netgi bažnyčia buvo išsprogdinta ir sulyginta su žeme. Kas gali išlikti tokioje aplinkoje? – retoriškai klausė O.Daugelis – Tačiau lieka viltis, kad I.Stravinskis paveikslą galėjo išsivežti su savimi atgal į Peterburgą ar kitur", – vylėsi jis.

Muziejaus atstovai tikisi kada nors susigrąžinti ir M.K.Čiurlionio dienoraštį, kurio pėdsakai išnyksta Antrojo pasaulinio karo metais. "Prasidėjus karui, dienoraštis buvo kultūros veikėjo J.Šlapelio žinioje, o paskui dingo. Negalime atskleisti daug, bet radome labai įdomių pėdsakų, vedančių link dienoraščio. Tikiu, kad ateityje jį susigrąžinsime. Kultūros lauko žmonėms tai būtų ne mažesnis įvykis nei Nepriklausomybės Akto radybos", – intrigavo J.Račiūnaitė.

Vis dėlto, pasak muziejaus atstovų, įdomiausia yra paveikslo "Žinia" (1904) radimo istorija. Būtent šis kūrinys pradeda muziejaus ekspoziciją. Į muziejų jį pargabeno M.K.Čiurlionio sesuo Valerija Karužienė, o jai padėjo visa virtinė laimingų atsitiktinumų. "1926 m. V.Karužienė Kaune lankėsi pas gydytoją J.Stonkų ir pamatė ant sienos kabančią "Žinią". Pasirodo, gydytojas paveikslą nusipirko tiesiai iš Antrosios lietuvių dailės parodos, – pasakojo J.Račiūnaitė. – Prasidėjus karui, ji vėl užsuko pas Stonkus patikrinti paveikslo būklės, tačiau namas stovėjo tuščias, ir niekas nežinojo, kur išvyko šeimininkai."

1971 m. V.Karužienė sugebėjo išvykti į JAV, kur surado J.Stonkaus sūnų. Paveikslo jis su savimi neturėjo, tačiau papasakojo visą jo istoriją. "Laiške jis rašė, kad paveikslas ilgus metus kabojo Stonkų name Gedimino gatvėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeimai teko trauktis į Rusijos gilumą. Po beveik trejų metų grįžę į Kauną, Stonkai rado namą ištuštintą", – atskleidė J.Račiūnaitė.

Vis dėlto po kurio laiko, per visišką atsitiktinumą, Stonkuvienė "Žinią" pastebėjo viename miesto sandėlių, paliktą tarp baldų. Paveikslas vėl grįžo į Stonkų namus ir čia kabojo iki pat 1940-ųjų. "Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šeima išvyko į Žemaitiją, kūrinį perduodami saugoti Antanui ir Birutei Navickams, kurie tuo metu gyveno Kaune, P.Vaičaičio gatvėje, – painią istoriją narpliojo J.Račiūnaitė. – Navickai iš Lietuvos išvyko tais pačiais metais, o paveikslas liko jų bute. 1972 m. grįžusi iš JAV, V.Karužienė nuėjo į buvusius Navickų namus ir pamatė ant sienos kabančią "Žinią". "Paveikslas tą pačią dieną atsidūrė muziejuje", – pasakojimą baigė muziejininkė.

"Tam, kad sužinotų, jog paveikslas kabo kaimynystėje, M.K.Čiurlionio seseriai teko net nuvykti į JAV. Gyvenime pilna stebuklų ir keistų atsitiktinumų. Todėl tikime, kad pavyks atskleisti dar ne vieno paveikslo paslaptį", – vylėsi O.Daugelis.