Laikotarpių skirtumai
Skirtingais XX a. laikotarpiais kuriantys žmonės patekdavo į įvairias išbandymų pinkles, nes dažniausiai knygos ateidavo ne kaip kūryba, o kaip praeities pamokos ateičiai, kaip kūriniai pagal tam tikras instrukcijas, kurių nevalia pažeisti.
Parodoje – knygos iš XX a. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių, pasakojančios tikrus istorinius įvykius ir aprėpiančios visą XX a. Parodos idėja – parodyti kaip knygos keitėsi per kelis dešimtmečius, kokios jos buvo skirtingais laikotarpiais, sako projekto vadovė Rasa Vaikutytė.
Paroda buvo atradimas ir jai pačiai. "Mano vaikystės literatūra buvo sovietinė, o, pavyzdžiui, visų tarpukario ar išeivijos autorių aš neskaičiau, todėl man pačiai buvo įdomu sužinoti", – sako R.Vaikutytė.
Parodoje pristatomos trys temos, išsišakojančios į gausybę potemių, charakterizuojančių kūrybos laiką, formą ir dvasią: senoji knyga kaip identiteto paieškos (1900–1918), lietuviška knyga išeivijoje (1944–1990) ir knyga mažiesiems Lietuvoje (1945–1990).
Anot Druskininkų muziejaus darbuotojos Aušros Sedlevičiūtės, parodos tikslas – atskleisti kiekvienu dešimtmečiu vyravusį santykį su skleidžiamu žodžiu, kad kiekvienu Lietuvai sudėtingu periodu kūrėjai kurdavo pagal tam tikrus reikalavimus.
"Vieniems žmonėms tai bus nostalgiška paroda, nes jie prisimins savo vaikiškas knygeles ir jų iliustracijas, kitus paroda paskatins apmąstyti, kaip buvo ugdoma jaunoji karta", – sako R.Vaikutytė.
Anot jos, retrospektyvinėje parodoje akcentuojamas literatūrinio žodžio grožis.
Vieniems žmonėms tai bus nostalgiška paroda, nes jie prisimins savo vaikiškas knygeles ir jų iliustracijas, kitus paroda paskatins apmąstyti, kaip buvo ugdoma jaunoji karta.
Svarbiausi akcentai
Nors tėvai kartais nė nesusimąsto, tačiau vaikystės knygos formuoja jų atžalas. Tačiau, kaip pabrėžė R.Vaikutytė, knygas rašo suaugusieji, tad jiems ir tenka atsakomybė prieš ateities kartas.
Aiškindama parodos pavadinimo reikšmę, R.Vaikutytė primena, kad šios knygos yra vaikiškos knygos – apie gėlytes, medelius, vabzdelius, paukštelius ir t.t. Tačiau tai – tik viena medalio pusė.
"Tie suaugėliai, kurie rašė šias knygas, užslėpė jose savo intenciją – tai, ką norėjo pasakyti. Tad ta knygutė nėra visai jau tokia ir nekalta", – šypsosi R.Vaikutytė. Taip, kaip rašytojai tuo metu matė pasaulį, tokiu būdu ir stengėsi formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą.
Parašytas žodis atspindi patį žmogų – skirtingais laikotarpiais kurtų knygų skirtumus aiškina R.Vaikutytė. Pavyzdžiui, parodoje pristatomos XX a. pradžios knygos, išleistos nuo 1900 iki 1918 m., – elementoriai, skirti mokytis skaityti. Šiose nedidelės apimties, su aiškiu tikslu išleistose knygelėse yra svarbus religinis aspektas ir tautiškumas. "Kas aš? Aš esu Dievo vaikas ir aš esu lietuvis. Kai skaitai šias knygeles, labai ryškiai pajauti šiuos akcentus", – pirmąjį parodoje pristatomą laikotarpį apibūdina R.Vaikutytė.
Tarpukariu buvo akcentuojamas dorinis ugdymas ir lietuviškumas – knygoms skirta pilietinio ugdymo funkcija. Vienas pavyzdžių – vaikiškose knygelėse akcentuojamos politinės aktualijos, kova dėl Vilniaus krašto. Rašytojas Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) parašė daug eilėraščių, susijusių su šiuo laikotarpiu. Anot R.Vaikutytės, šie vaikams skirti kūriniai buvo labai ryškūs – poetas drąsiai kalbėjo apie Vilniaus atgavimą.
Nors iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo carinė valdžia slopino lietuvių tautinę savimonę, krašto žmonės liko patriotais. R.Vaikutytė šį slopinimą lygina su sėklomis, daigeliais, kurie šaltą žiemą negali sudygti, tačiau vėliau, pavasarį, išsprogsta. Lygiai taip pat nutiko ir tarpukario rašytojams, kurių kūryba prasiveržė galinga jėga, o išleistos vaikiškos knygelės – spalvingos, su gražiais tekstais.
"Skaitydama šias knygas labai stebėjausi, nes man ši literatūra buvo labai nežinoma, o eilėraščiai labai gražūs – pavyzdžiui, apie draugystę", – asmeniniais atradimais dalijosi R.Vaikutytė.
Išugdyta lietuvybė
Lietuvybės puoselėjimu rūpinosi ir priverstinėje emigracijoje atsidūrę tautiečiai. Jie skatino lietuvybę, puoselėjo lietuvių mokyklas, palaikė Dainų šventes, siuvo tautinius drabužius. "Išvyko žmonės, užaugę su lietuviška literatūra", – stipraus išeivių tautinio sąmoningumo jausmo priežastį aiškino pašnekovė.
Išeivijoje leidžiamų knygų tekstams svarbi lietuvybė – Lietuva, tauta, vyrauja nostalgiška nuotaika, eilėraščiuose kalbama apie laisvę ir meilę tėvynei, net ir svetur gyvenantiems lietuviams brangi sava gamta – miškai, paukščiai.
Kaip klasikinį išeivijos literatūros pavyzdį ir asmeninį atradimą ji mini Juliaus Kaupo "Daktarą Kripštuką pragare", Česlovo Grincevičiaus "Vyskupo katiną".
Parodoje eksponuojamos išeivijoje išleistos knygos atgabentos iš Čikagos, Los Andželo, kur būta labai stiprios lietuvių bendruomenės.
Tarp eilučių
Prisimindama sovietmetį, R.Vaikutytė kalba apie laikus, kai dominavusi sovietinė ideologija nuo mažens skatino dirbti ir paklusti. Į iš naujo perskaitytus vaikystės kūrinius ir ji pati sako žvelgianti kitomis akimis. "Kai buvau maža, neatsakinėjau sau į klausimus, kas mane formuoja ir kuo aš būsiu ateityje – traktoristė, spaliukė ar pionierė", – sako ji.
Vis dėlto net ir ano meto rašytojams, dailininkams pasisekdavo apeiti ideologinius nurodymus: nors ir būta cenzūros, kūrėjams pavykdavo sukurti unikalių, gražių tekstų, knygas iliustruodavo garsūs menininkai.
Parodą pašnekovė vadina vizualiai įspūdinga. "Sovietinių laikų literatūroje daug dailininkų saviraiškos – mane vaikystėje tie piešiniai liūdindavo, – pastebi R.Vaikutytė. – O tarpukario literatūros vaikų kūriniuose daug modernizmo."
Kas? Paroda "Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesųjį rytojų".
Kada? veikia iki rugsėjo 6 d.
Kur? M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje.
Naujausi komentarai