Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pasirodęs olandų teatro kūrėjas, režisierius ir aktorius Pieteris Postas visada kelia sau iššūkių ir ieško įdomių temų. „Įdomios temos nelengvos“, – priduria jis ir prisimena dieną, kuri šiandien jam kelia šypseną. „Kai prieš kelerius metus pirmą kartą rodžiau spektaklį „The Turtle“, po dešimties minučių iš 50 žiūrovų liko tik vienas – mano draugas. Išeinantys žiūrovai vienas po kito kartojo: „Įdomu, bet per lėta, per nuobodu“, – juokiasi Pieteris. Prireikė laiko, apmąstymų, bandymų, nuobodulio ir šiandien Pieteris, pasirodydamas su vėžliu ir pasakodamas apie nuobodulį, kausto dėmesį ir kelia lūpų kampučius.

Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris apie nuobodulį rašė kaip apie traukinio laukimą mažo miestelio traukinių stotyje: kai atėję dar turime laiko, dairomės, kur galėtume nukreipti savo dėmesį, bet nieko nėra, todėl laukiame ir taip nuobodžiaujame. Laukimas iš tiesų yra puikus būdas patikrinti, kaip gerai mokame nuobodžiauti. Kaip tyčia, prieš vieną iš „The Turtle“ pasirodymų nupylė vasariškas lietus, todėl pasiruošimas užtruko šiek tiek ilgiau nei įprastai. Po lietaus reikėjo nusausinti pakylą, kad vėžlys galėtų saugiai judėti ir numatyta eilės tvarka sudėti 35 knygas, kuriose slypi įvairūs nuobodulio tyrimų atradimai ir išmintis. Žiūrovai turėjo dešimt minučių panuobodžiauti, o tai nelengva. Belaukiant net nugirdau komentarą: „Pabandyk nieko neveikti, bet net neskrolinti – žiauriai vargina.“ Mintyse pagalvojau, kad Pieteris neabejotinai pritartų – mūsų pokalbį jis pradėjo pristatydamas nuobodulį kaip vieną sunkiausių (psichologiškai ir fiziškai) ir kartu intelektualiausių veiklų. Tada nėrėme į jo pasakojimą apie pasirodymo kūrybą ir asmeninį ryšį su nuoboduliu.

Galbūt mums taip sunku nuobodžiauti ir mes nuolatos ieškome stimuliacijų ir veiksmo, nes baiminamės išgirsti savo išgyvenimus?

„Ilgą laiką turėjau problemų dėl nuobodulio. Tikriausiai kaip ir visi, būdamas vaikas, skųsdavausi mamai, vos tik neturėdavau ką veikti. Juk mūsų niekada niekas nemoko, kaip reikia nuobodžiauti! Suaugęs tapau amžinai užsiėmęs. Neįsivaizdavau, kaip galima tinginiauti, nuobodžiauti ir nieko nedaryti. Kartą parduotuvėje pamatęs vėžlį nusprendžiau jį nusipirkti. Jis aštuonerius metus gyveno ant mano darbo stalo ir tapo pasirodymo „The Turtle“ įkvėpimo šaltiniu.

Kone visais laikas filosofai rašė apie nuobodulį ir jo svarbą žmogui. Daugelis menininkų kalba apie nuobodulį kaip apie būtiną sąlygą kūrybai. Pavyzdžiui, tapytoją Kazimirą Malevičių nuobodulys įkvėpė vienam garsiausių jo darbų „Juodas kvadratas“. Tačiau aš esu gatvės artistas, o pasirodymas gatvėje turi būti įtraukiantis ir greitas – kitaip žmonės tiesiog praeis. Žiūrėdamas į vėžlį išsikėliau sau iššūkį: koks lėtas gatvės artistas galėčiau būti? Kaip būti lėtam, bet įdomiam? Kūrybos pradžia tikrai buvo sudėtinga – siekiau, kad lėtas pasirodymas netaptų greitesnis, bet įdomesnis.

Man atrodo, kad dabartinis Vakarų kultūros pasaulis žmogui yra per greitas. Penkių darbo dienų savaitė, aštuonių darbo valandų diena, be to, dar šalia krūva įsipareigojimų ir pastangų būti geru žmogumi artimiesiems – nuoboduliui visai nėra vietos. Kad ir kiek daug skaičiau apie nuobodulį, su juo susidraugauti vis dar nelengva. Tačiau išvengti šito pasaulio beprotybės, kuriame visuomenė yra apsėsta produktyvumo, man užtenka kartkartėmis savęs paklausti: kodėl aš darau tai, ką darau? Galbūt mums taip sunku nuobodžiauti ir mes nuolatos ieškome stimuliacijų ir veiksmo, nes baiminamės išgirsti savo išgyvenimus? Kitas dalykas: nežinau, ar tai yra nuobodžiavimas, galbūt labiau būdas nurimti, bet man labai patinka vaikščioti. Kartais išeinu iš namų ir einu, kur akys mato, per daug negalvoju, nei kur, nei kaip ilgam. Atrodo, judant kūnui, galva nuobodžiauja.

Kai sakau, kad norėdamas sukurti pasirodymą „The Turtle“ turėjau gerokai panuobodžiauti, visai nejuokauju. Man atrodo, kad nuobodžiaujant tikrai gimsta geriausios idėjos, o daugiausia jų mane aplanko būtent einant. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad geriausios idėjos gimsta duše arba prieš miegą. Idėjos iš tiesų ateina, kai nebandome jų kviesti, o nuobodulys visai nėra laiko švaistymas – tai būdas atsiskleisti mūsų vidui.“