Šiųmečiame festivalyje žiūrovams bus pateikta ypatinga muzikinė mozaika: liepos 5-osios spektaklyje gražiausios valsų karaliaus Johanno Strausso melodijos susipins su klasikinio baleto gracija, o gala koncerte liepos 6-ąją skambės populiariausios melodijos iš animacinių kino filmų. Į būsimos muzikos šventės užkulisius palydi festivalio vyr. dirigentas, aranžuotojas, mažųjų koncertų muzikos vadovas Jonas Janulevičius (J. J.) ir koncerto „Gražiausios animacinių kino filmų melodijos“ režisierė, idėjos ir vizualizacijų autorė Viktorija Streiča (V. S.).
– Pernai festivalio „Operetė Kauno pilyje“ žiūrovus lepinote rimtąja muzika – klausėmės Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“, kurią atliko Lietuvos ir Japonijos solistai. Užpernai garbė teko miuziklo žanrui, o dar prieš metus triumfavo operetė. Šįmet liepos 5-ąją mėgausimės Johano Strausso baletu „Kita Pelenės istorija“. Taigi pagaliau atėjo eilė ir šokiui?
J. J.: Pirmasis festivalio koncertas tradiciškai vadinamas koncertu-svečiu. Kiekvienais metais publikai rodome vis ką nors naujo, dar nematyto. Norime, kad svečias visuomet būtų kitas, nes tie patys juk kelia nuobodulį, ar ne? Jei palandžiotume po šio festivalio archyvus, pamatytume, kad baletas buvo rodytas jau gana seniai. Todėl, manau, jam atėjo pelnyta eilė, juolab kad baletas – irgi mūsų teatro žanras, turintis gerbėjų ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Ta proga paintriguosiu, kad mūsų teatras rudenį pristatys premjerą – naują baleto spektaklį – George’o Bizet ir Radiono Ščedrino „Karmen“, kurio choreografė – Anželika Cholina. Su baletu „Kita Pelenės istorija“ jau atsisveikiname, tad žiūrovai, kurie dar nespėjo jo pamatyti teatro scenoje, dabar turi puikią progą išvysti festivalyje. Įėjimas, kaip ir kasmet, nemokamas. Ši graži pasaka tebus skambus atsisveikinimo su šiuo spektakliu fejerverkas.
– Pasaka apie Pelenę tinka visiems laikams ir tikrai – tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ar skaitėte ją vaikystėje?
V. S.: Žinoma! Pelenės istorija buvo mano vaikystės palydovė – skaičiau ją vos ne kiekvieną vakarą, daug kartų žiūrėjau seną filmą, o kai pasisekdavo – animacinę versiją per televizorių. Prisimenu, su draugėmis vaidindavome „Pelenę“ per gimtadienius ir kitas šventes. Pelenė – archetipas, tapęs kone šiuolaikinės popkultūros pamatu. Ši istorija skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems. Ji žada tai, ko negauname realybėje, – kad užtenka būti geram, kad likimas pastebės, o gyvenimas atlygins. Vaikai pasaką žiūri su nuostaba, o suaugusieji – su ilgesiu. Juk gyvenimas, deja, parodo, kad Pelenės istorija – ne teisingumo pasaka, o laimėjimo gyvenimo loterijoje metafora. Vis dėlto galbūt mums visiems kartais reikia būtent tokios iliuzijos, kad išgyventume kasdienybę.
J. J.: Pasaka apie Pelenę bėgant metams jau tapo alegorinė, vardas Pelenė iš tikrinio – bendriniu. Ją galima pritaikyti daugeliui gyvenimiškų situacijų. Kuo ta pasaka man brangi? Tai buvo viena tų pasakų, kurią sovietiniais laikais galėjome skaityti. Mano dukros ją irgi mėgo, užaugo su ja. Ne tik skaitė, bet ir žiūrėjo šios pasakos ekranizacijas.
Tai du labai skirtingi, bet labai šviesūs muzikos vakarai, duodantys žiūrovui gerą emocinį toną. Tegul bent kelis vakarus žmonės pamiršta geopolitinius įvykius, kitas šių dienų aktualijas.
– Liepos 6-osios vakarą prie Kauno pilies kviesite šeimas ir mažuosius žiūrovus į koncertą „Populiariausios garsių animacinių filmų melodijos“. Kaip gimė ši itin jauki ir graži idėja? Kas įkvėpė šį sumanymą?
V. S.: Ši idėja gimė iš labai paprasto, bet svarbaus klausimo: kaip į festivalį pakviesti šeimas su vaikais ir parodyti, kad muzika gali būti jiems visiems kartu artima, atpažįstama, džiuginanti. Animaciniai filmai yra daugelio vaikystės (ir tėvystės!) dalis. Juose – muzika, kuri jaudina, moko, kelia šypseną. Norėjosi sukurti koncertą, kad vaikai dainuotų kartu, o tėvai pradėtų šypsotis kaip vaikai, galbūt net nubrauktų ašarą.
J. J.: Turbūt žinote, kad vos pasibaigia vienas festivalis, jo organizacinis komitetas jau planuoja kitą. Taip ir šiam koncertui buvo net keletas įdomių idėjų, iš kurių pasirinkome animacines melodijas. Kodėl? Nes šio festivalio istorijoje tokios temos dar nebuvo. Turime ir slaptą idėją – norime pradėti augintis naują kartą, nes viena su mūsų rengiamu festivaliu jau užaugo (šypsosi). Visuomet pagrindinė festivalio ašis būdavo operetė ir jos muzikinė šeima. Šįmet mes pagalvojome: jei jau muzika istoriškai gražiai įsilieja į kitus meno žanrus: dramas, kino filmus, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus?
– Praverkite pasiruošimo festivaliui užkulisius – kas slypi už didžiosios scenos šurmulio? Kokie momentai ar iššūkiai jums sukelia daugiausia jaudulio artėjant šventei ir priverčia širdį plakti greičiau?
J. J.: Sudėtinga, nes muzikinę medžiagą iš atrinktų animacinių filmų iš pradžių reikia surasti – kūrėjai taip lengvai ja nesidalija. Gavus medžiagą – parašyti dainas orkestrui. Jas atliks ne tik mūsų teatro solistai, bet ir svečiai iš Turkijos – juk festivalis tarptautinis. Gal dar ir kokio turkiško animacinio filmuko muziką išgirsite. Palikime kol kas intrigą.
V. S.: Pasiruošimas tokio pobūdžio koncertui – tarsi didelio paveikslo kūrimas iš smulkiausių detalių. Vizualinei medžiagai kruopščiai kūrėme kiekvieną vaizdinį elementą, kuris bus rodomas didžiuosiuose ekranuose. Siekėme, kad jie ne tik atlieptų muziką, bet ir papildytų ją dramaturgiškai, sukurtų vientisą pasakojimą. Visi vaizdai buvo redaguojami pagal muzikinį ritmą, o tai reikalauja tikslumo, laiko ir, žinoma, kūrybinės intuicijos. Scenos, ekranų ir atlikėjų judėjimo sinchronizacija – atskiras žanras.
– Įdomu, kaip iš tokios gausybės animacinių filmų atrinkote keliolika melodijų, kurios skambės liepos 6-osios koncerte? Ar konkurse dalyvavo ir senoji animacija?
J. J.: Rinkomės filmus, labiau pažįstamus šių dienų vaikams. Todėl nusprendėme remtis vadinamąja klasikine Wolto Disney’aus animacija ir populiariausiais jo filmais, sulaukusiais daugiausia žiūrovų dėmesio televizijoje, kino teatruose. Juk dažnai tokių filmų eina žiūrėti visos šeimos.
V. S.: Animacija – ištisa visata, kurioje apstu emocijų, vizualinių kodų ir muzikos. Rinkdamiesi kūrinius norėjome išlaikyti pusiausvyrą tarp klasikos ir šiuolaikinių pavyzdžių. Turėjome labai aiškų kriterijų – daina turi būti atpažįstama iš pirmųjų natų, o vizualiai – gausi spalvų, nuotaikos ir simbolių. Šalia W. Disney’aus pagalvojome ir apie „DreamWorks“, ir net apie japonų animė, bet galiausiai grįžome prie universalių, visoms kartoms žinomų istorijų.
– Smalsu, kas buvo jūsų slaptieji informatoriai, kurių nuomone, atrinkdami filmus ir dainas, rėmėtės?
V. S.: Mano pagrindiniai informatoriai – šeima ir artima jaunoji auditorija. Dukrai – septyniolika, vyro anūkui – aštuoneri, tad animacinių filmų pasaulis mūsų namuose gyvuoja jau beveik du dešimtmečius. Pati save irgi laikau šios muzikos žinove (šypsosi). Kai dirigento asistentas Ernestas Valionis sudarė preliminarų 100 kūrinių sąrašą, paprašiau dukros išrinkti 30 jos mėgstamiausių. Pati atlikau tą patį, įtraukiau ir kitų vaikų, paauglių. Šis kolektyvinis balsavimas padėjo identifikuoti dainas, kurios tikrai rezonuoja, – jos ir tapo koncertinės programos pagrindu. Paskui vyko visos festivalio kūrybinės komandos diskusijos, per kurias patvirtinome galutinį koncerto dramaturgijos karkasą.
Norėjosi sukurti koncertą, kai vaikai dainuotų kartu, o tėvai pradėtų šypsotis kaip vaikai, galbūt net nubrauktų ašarą.
J. J.: Mums padėjo visa jaunoji Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) artistų karta, darbuotojų vaikai. Koks filmas ir jo garso takelis sulaukė daugiausia balsų? Vieno neišskirsiu. Man filmai – kaip ir knygos. Pasižiūriu į lentyną ir negaliu išskirti nė vienos – pasakyti, kad būtent ta ar ana mano mylimiausia. Tas pats ir dėl filmų. Vieną dieną nori žiūrėti vieną, kitą dieną – kitą. Tai priklauso ne tik nuo filmo turinio, bet ir nuo tavo būsenos, emocijų. Jaunieji mūsų klausytojai tikrai išgirs dainų iš filmo „Liūtas karalius“, „Ledo šalis“, „Gražuolė ir Pabaisa“, „Mažoji undinėlė“. Visi tie filmai savaip gražūs, įdomūs, išversti į tūkstančius kalbų, įgarsinti savo šalių aktorių. Todėl ir mes pasistengėme, kad dauguma animacinių filmų dainų skambėtų lietuviškai ir kad jos turėtų tuos pačius tekstus, kokius vaikai girdėjo tuose animaciniuose filmuose. Subtitrų nereikės – viskas bus lietuviškai. Tiesa, įdomumo dėlei palikome ir keletą angliškų dainų. Mūsų dainininkai jau ruošiasi, kaip ir ansamblis, suburtas iš Vytauti Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentų. Bus ir šokių, ir dainų, ir specialus atlikėjų grimas. Jaunieji mūsų klausytojai su tėveliais galės ir šokti, ir dainuoti. Žodžiu, bus tikra muzikos, spalvų ir vaizdų fiesta!
– Trumpam dar likime animacinių filmų pasaulyje. Ar prisimenate, kada pastarąjį kartą kokį žiūrėjote?
J. J.: Aš užaugau su kitais filmukais. Mano mėgstamiausias vaikystės filmukas buvo „Ežiukas rūke“ – toks truputėlį filosofinis, bet ką per „Labanakt, vaikučiai“ rodė, tą ir žiūrėjome. Karlsonas patiko, Pepės Ilgakojinės nuotykiai. Čia jau kalbu apie mūsų kartos istoriją, o dabartinė karta auga su visai kitais filmais. Tačiau ir ji dar gali išvysti senąją animaciją jutūbe. Tik klausimas, ar žiūrės? Mano šešiamečiam anūkui „Ežiuko rūke“ neparodysi, nors dukros jį ilgai žiūrėjo.
V.S.: Neseniai su dukra nutarėme peržiūrėti jos vaikystės pirmuosius filmukus: „Ant bangos“, „Medžioklės sezonas atidarytas“, „Madagaskaras“. Kiek buvo džiaugsmo ir juoko! Esame didelės lietuviško dubliažo gerbėjos, o šie filmukai – tikri šedevrai. Juose nepamirštamų personažų sukūrė tokie aktoriai kaip Rolandas Kazlas, Vaidotas Martinaitis, Vytautas Šapranauskas, Marius Jampolskis ir kt. Esu tvirtai įsitikinusi, kad lietuviškas dubliažas kai kuriuos filmus netgi pagerino. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsite „Madagaskarą 3“ lietuviškai, o paskui – originalo kalba, pajusite, kaip dingo pusė žavesio ir šmaikštumo. Jei kalbėčiau apie save vaikystėje – kaip ir kiekvienas sovietmečio vaikas, kiekvieną vakarą laukdavau animacinio filmuko prie televizoriaus kaip didžiausio dienos įvykio. Būdama šešerių kino teatre pamačiau W. Disney’aus „Snieguolę“ ir man tai atrodė kaip stebuklas. Iki šiol tas viltingas muzikinis intarpas su Miegančios gražuolės pilies logotipu kiekvieno W. Disney’aus filmo pradžioje man tarsi tyliai žada: gyvenime įmanoma absoliuti laimė. Tikiu, kad būtent šios nuostabios pasakos išmokė mane būti optimiste. Tačiau suaugęs išmoksti ir kito dalyko: kad animacija, kaip ir pasaka, yra ne tiek tikrovės atspindys, kiek jos kompensacija. Ji švyti ten, kur gyvenime tamsu. Todėl, žiūrėdami ją kartu su vaikais, galime ne tik grįžti į savo vaikystės šviesą, bet ir tyliai suvokti, kiek daug šios šviesos mums vis dar reikia.
– Ar galėtumėte pasidalyti, kokia animacinio filmuko melodija šiuo metu sukasi jūsų galvoje? Gal galite ją paniūniuoti?
J. J.: Festivalio pabaigai pasirinkome Eltono Johno dainą apie gyvenimo ratą iš animacinio filmo „Liūtas karalius“. Ją ir paniūniuočiau.
V. S.: Mano galvoje nuolat sukasi animacinių filmų grojaraštis. Ir ne tik galvoje – jis skamba ir automobilyje, kai su vaikais kur nors važiuojame. Turbūt jau neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų gyvenime esu girdėjusi ir dainavusi „Friend Like Me“ iš „Aladino“ arba „Let It Go“ iš „Ledo šalies“. Jei reikėtų išskirti vieną pastarojo meto favoritę, turbūt būtų „We Don’t Talk About Bruno“ iš „Encanto“. Ritmiška, šmaikšti, daugiasluoksnė daina, kuri yra tarsi mini miuziklas, – su spalvingu pasauliu, ryškiais personažais ir užkrečiamomis emocijomis.
– Jei reikėtų rinktis, koks būtumėte animacinio filmuko herojus?
J. J.: Klausiate, su kuo susitapatinčiau pagal charakterį? Na, pagal savo ramų būdą turbūt labiausiai būčiau panašus į mamutą iš „Ledynmečio“.
V. S.: Jeigu iš merginų, tai būčiau Ilgaplaukė Rapunzelė iš „Ilgo plauko istorijos“. (Juokiasi.) Ne dėl plaukų. Man artimas jos smalsumas, noras išeiti už sienų, kurias kiti pastatė. Ji šmaikšti, jautri, kūrybinga, bet ir labai ryžtinga. O dar – ji tiki gerumu, net kai pasaulis sako priešingai. Jei rinkčiausi ne iš princesių, o apskritai iš visų įmanomų personažų – būčiau karalius Džiulijanas iš „Madagaskaro“. Jis visiškai trenktas, visada „rauna stogą“, gyvena savo pasaulyje ir net kai viskas aplink griūva, sugeba visus pralinksminti. Vien apie jį pagalvojusi visada juokiuosi.
– Kokie kūrybiniai ir techniniai iššūkiai, ruošiantis šiam festivaliui, jums pasirodė didžiausi?
V. S.: Didžiausias iššūkis – suderinti visas šio koncerto sudėtines dalis: muziką, vizualiką, atlikėjų judėjimą, techninius sprendimus. Kiekvienas numeris – tarsi mini spektaklis, kuriam reikia dramaturgijos, nuotaikos, ritmo. Labai daug dėmesio skiriame, kad koncertas nebūtų tik dainų rinkinys, o vientisa, emociškai įkvepianti kelionė po animacijos pasaulį.
J. J.: Sunkiausia turbūt, kad kiekvienas animacinis filmukas turi po skirtingą garso takelį. Juos sudėjus į vieną koncertą pasidaro gana sudėtinga išgauti tą pačią muzikinę spalvą. Čia, kaip ir kituose kino filmuose, groja vadinamasis kino filmų orkestras, naudojantis daug pridėtinių dalykų: specialiuosius efektus, nemuzikinį triukšmą, papildomus garso įrašus. Bandyti atkurti visa tai iš technologinės pusės – didelis iššūkis. Reikia ir šiuolaikinių instrumentų, ir daug elektronikos, nes XXI a. muzikos industrija labai ištobulinta. Tokią muziką atlikti kur kas sudėtingiau nei seniai sukurtą. Turiu omenyje, operą ar operetę.
– Kaip vertinate šio festivalio vaidmenį Kauno kultūriniame gyvenime ir ką jis jums reiškia asmeniškai?
J. J.: Man šis festivalis – jau 23-iasis. Pradėjau jame darbuotis būdamas jaunu dirigentu, o dabar jau daug metų esu šio festivalio vyriausiasis dirigentas ir programų vadovas. Žiūriu, kad viskas jame būtų gerai sustyguota. Atsakomybės tikrai nemažai (atsidūsta). Kitą vasarą minėsime festivalio jubiliejinius metus – „Operetė Kauno pilyje“ švęs savo 25-metį. Tokiais garbingais skaičiais gali pasigirti tik du festivaliai Kaune – Pažaislio ir mūsiškis. Į festivalį įtraukėme ne tik Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrą, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto kamerinį orkestrą, Kauno bigbendą. Festivalio programoje numatyti koncertai nuo birželio iki spalio. Jie vyks visoje Lietuvoje. Su skirtingomis programomis! Tad galiu drąsiai sakyti, kad mūsų muzikinis kultūrinis indėlis į Kauno gyvenimą sulig kiekvienais metais didėja.
V. S.: Man šis festivalis – tarsi vasaros pulsas, susitikimas su savo miestu ir jo žmonėmis. Jis primena, kad kultūra gyva tada, kai skamba, kai ja dalijamasi. Ir, žinoma, jis man reiškia atsakomybę. Juk mums tai ne tik pramoga – tai šventė, kuri turi įkvėpti, pakelti nuotaiką ir dvasią.
– Ko palinkėtumėte festivalio žiūrovams? Kokį jausmą žiūrovai turėtų parsinešti namo po šio ypatingo renginio?
J. J.: Tiek J. Strausso „Kita Pelenės istorija“, tiek ir koncertas su animacinių filmų melodijomis – du labai skirtingi, bet labai šviesūs muzikos vakarai, duodantys žiūrovui labai gerą emocinį toną. Tegul bent kelis vakarus žmonės pamiršta geopolitinius įvykius, kitas šių dienų aktualijas. Tegul visos problemos lieka užgesintuose televizorių ekranuose, o išmanieji telefonai tegu filmuoja ir fotografuoja tik linksmus mūsų scenos vaizdus.
V. S.: Linkiu, kad visi išeitų iš Kauno pilies nešdamiesi ne tik dainą galvoje, bet ir šiek tiek daugiau tikėjimo. Savimi, gyvenimu, jo grožiu. Kad šeimos grįžtų namo šiek tiek labiau suartėjusios, nei atėjo, – galbūt pradėjusios kalbėtis apie mėgstamus personažus, gal kartu niūniuodamos, o gal tiesiog apsikabinusios. Juk muzika – ne tik garsai, tai mūsų bendras kvėpavimas. Jeigu bent keli žmonės po šio vakaro pajus, kad jiems palengvėjo, vadinasi visa kūrybinė komanda dirbo ne veltui.
– Ar nepamiršote gero oro? Kokius burtažodžius žadate tarti, kad liepos 5–6 d. dangus išliktų giedras ir šypsotųsi kartu su festivalio artistais ir svečiais?
V. S.: Tikrai nepamiršome! Gero oro receptas jau seniai išrastas: trupinėlis vilties, sauja muzikos, žiupsnelis humoro ir daug gerų žmonių vienoje vietoje. Jei rimtai – tikiu, kad oras scenoje visada svarbiau nei tas, kuris virš galvos.
J. J.: Lietuvos orai nenuspėjami, bet mes jų nebijome. Per 24-erius festivalio metus visokių prognozių būta, tačiau mes pasitikime savo publika, nes mūsų žiūrovas ateina mūsų klausytis bet kokiu oru. Jei reikia – pasiima skėtį ar lietpaltį, o gerą nuotaiką – visada!
Baleto trupei paklūsta bet kuris kūrinys
Aleksandras Jankauskas, choreografas, KVMT baleto trupės vadovas
Šie metai – itin reikšmingi: švenčiame profesionalaus baleto 100-metį. Man be galo džiugu, kad liepos 5-oji bus skirta baletui. Tai žanras, kuriam nereikia žodžių, – siužetą žiūrovas gali suprasti per judesį. Norėčiau, kad ateityje susidomėjimas šiuo ypatingu žanru būtų didesnis, nes KVMT turi profesionalią šokėjų trupę, kuri gali sušokti bet kurį choreografinį veikalą – nuo klasikinio baleto iki estradinių šokių.
Man, kaip vyr. baletmeisteriui, svarbu, kad šokėjas scenoje ne tik atliktų judesius, bet ir šoktų emociškai charakteringai, o tai iš tiesų labai sudėtinga. Juk nuo emocijos kinta ir pats judesys.
Apie ką yra baletas „Kita Pelenės istorija“? Manau, ši pasaka yra apie žmogų, kuris sąžiningai dirba savo darbą ir todėl pasiekia užsibrėžtą tikslą. Ar man tai tinka? Na... apie tai, kuo esu dabar, prieš 30 metų net svajoti nebūčiau drįsęs. Matyt, ir aš, kaip Pelenė, sąžiningai dirbau savo darbą ir buvau pastebėtas teatro vadovų.
Šiuo metu teatro baleto trupę sudaro 22 žmonės. Bandau visomis išgalėmis ją padidinti, nes jau antrą sezoną iš eilės choreografė A. Cholina mūsų teatre stato šokio spektaklius.
Dėl ko labiausiai neramu, artėjant liepos 5-ajai? Turbūt dėl oro. Jei kartais lis, šokėjams bus slidoka šokti. Tačiau jau turime patirties, kaip susidoroti ir su šlapia scenos danga.
Dar vienas įdomus faktas, kad KVMT baleto trupė – tarptautinė. Kiekvienais metais darome atrankas ir kviečiame prisijungti baleto šokėjus iš viso pasaulio. Šiuo metu mūsų trupėje šoka malaizietė Mei Džin, kuri festivalyje atliks Pelenės vaidmenį. Dar yra suomė, kelios korėjietės, japonas, ukrainietis.
Kodėl neužtenka lietuvių? Deja, Lietuvoje baletas nelabai populiarus. Be to, šio žanro šokėjus rengia tik Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija, kurios buvę mokiniai – Deividas Dulka (Gustavas), suomė Petra Chirbi (viena iš Pelenės seserų) – „Kitoje Pelenės istorijoje“ kurs pagrindinius vaidmenis. Pelenės pamote šį vakarą taps Viktorija Miliauskienė, teatre jau nebešokanti, bet mielai sutikusi mums pagelbėti festivalyje.
Naujausi komentarai